2023-ieji LR Seimo buvo paskelbti Šventojo Juozapato metais. Vienas baigiamųjų renginių, į kurį buvo pakviesta ir šio straipsnio autorė, vyko Romoje. Dar prieš kelionę buvo kreiptasi į Romoje Švč. Mergelės Marijos (Snieginės) Bazilikos (Basilica di Santa Maria Maggiore) kanauninku dirbantį ukrainietį, Rytų apeigų katalikų vyskupą Irinėjų (Ihorį Bilyką) OSBM ir Šventojo Juozapato Bazilijonų ordino generalinės kurijos vadovus, sudaryti galimybę pabuvoti Pompėjuose (arba Pompėjoje) esančioje Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės Bazilikoje.

Minint Pompėjų Rožinio Karalienės paveikslo Pompėjų Bazilikoje 145-uosius metus, vertėtų glaustai apžvelgti Pompėjų istoriją, dabartinę miesto padėtį, palaimintąjį Bartolo Longo, pačią Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės baziliką, stebuklingą paveikslą ir visada Marijos išklausomą maldą – malonėmis garsėjantį Pompėjų Rožinį – devyndienį – noveną.

Pompėjų tragedija

Italijos pietuose, Neapolio įlankos pakrantėje, į rytus nuo Neapolio, yra 1 277 metrų aukščio Vezuvijaus (Vesuvio) ugnikalnis. Tai vienintelis veikiantis ugnikalnis žemyninėje Europos dalyje, kurio krateris – 700 metrų pločio ir 200 metrų gylio.

79 metais išsiveržus Vezuvijuj (iki tol ugnikalnis buvo laikomas kalnu), buvo sunaikinti jo papėdėje stovėję antikos miestai – Pompėjai, Herkulanėjas, Stabijai (jų griuvėsiai 1997 metais įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą) – ir kelios mažesnės gyvenvietės. Griuvėsių plotas siekia 60 hektarų. Daugelį tada iš savo namų pabėgusių miestelėnų mirtis pasivijo prie jūros krantų. O tie, kurie bandė išsigelbėti, slėpdamiesi namų rūsiuose, užduso užberti pelenų. Vezuvijus yra vienas daugiausiai gyvybių nusinešusių ugnikalnių.

XVIII amžiaus radiniai

8 metrų storio pelenų sluoksnis užkonservavo miestą taip, kad ir beveik po 2000 metų galime jausti, kaip tada gyveno žmonės. Vitrinose ir dabar eksponuojami lavoje sustingusių žmonių kūnai.

Pompėjai yra populiarus turistų traukos centras jau 250 metų. Miestas priklauso Vezuvijaus nacionaliniam parkui, o nuo 1997 metų – UNESCO pasaulio paveldo sąrašui.

Pompėjai garsėja ne tik lavoje sustingusia istorija, bet ir Švč. Mergelei Marijai Rožinio Karalienei skirta bazilika, plačiai žinoma ne tik Italijoje, bet ir toli už jos ribų, kuri buvo pastatyta Bartolo Longo iniciatyva.

Visai netoli nuo mirusio miesto jau yra iškilęs gyvųjų miestas, kurį garsina didinga šventovė, stovinti netoli Naujųjų Pompėjų.

Šiandien Pompėjų miestas – tai „Citta Mariana“, Švč. Mergelės Marijos miestas, ir, kaip pasakė vyskupas Aurelijus Sinjora (1902–1990): „šiuose dviejuose žodžiuose slypi paslaptis: tikėjimas ir artimo meilė, kurie tarpusavyje taip susiję, kad sudaro nedalomą vienybę“. Tai, kad šis Marijos miestas, „Citta Mariana“, išaugo ant griuvėsių – Švč. Mergelės Marijos pasirinkto žmogaus Bartolo Longo, advokato iš Neapolio, darbo vaisius.

Bartolo Longo – nuo satanizmo iki palaimintojo

Palaimintasis Bartolo Longo (1841 02 10–1926 10 05) – Pirmasis Šventojo Viešpaties kapo Jeruzalėje riterių ordino kavalierius, teisininkas ir visuomenės veikėjas, išgarsėjęs savo labdaringa veikla ir Šventojo Rožinio maldos platinimu, sukūręs žinomą piligriminį centrą – Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės Popiežiškąją šventovę (sanktuariją).

Palaimintasis Bartolo Longo gimė giliai tikinčioje gydytojo šeimoje. 1863 metais (kituose šaltiniuose minimi 1851 metai – aut. past.) jis įstojo į Karališkąjį Neapolio universitetą studijuoti teisę. Universitete tuo metu vyravo antiklerikalistinė (priešiškumas dvasininkijai ir juo pagrįstas visuomeninis judėjimas, siekiantis stiprinti valstybės ir piliečių privataus gyvenimo nepriklausomumą nuo bažnyčios, nukreiptas prieš dvasininkijos pastangas kontroliuoti valstybės kultūrinę, politinę, ekonominę veiklą – aut. past.) pasaulėžiūra, kuri taip paveikė jaunuolį, kad Bartolo Longo atsisakė katalikų tikėjimo, pasukdamas satanizmo (bendras terminas, kuris reiškia velnio arba Šėtono, kaip realiai egzistuojančio asmens, išpažinimą, užmezgant su juo ryšį garbinimo, apeigų metu) keliu (kai kur minima, kad tapo net jų vadu – aut. past.).

Tačiau po daugelio metų jis pradėjo matyti reginius, atvedusius jį į depresiją. Bartolo bičiulis Vincentas Pepe (Vincenzo Pepe) supažindino jaunuolį su dominikonu Albertu Radente (Alberto Radente), kuris ir padėjo Bartolo sugrįžti į katalikų tikėjimą. Tačiau tai įvyko po ilgų atgailavimo metų. Ir tik 1865 metų birželio 23 dieną Bartolo Longo vėl priėmė Švenčiausiąją Komuniją. Sulaukęs 30 metų – 1871 metų spalio 7 dieną jis įstojo į Trečiąjį dominikonų (pasauliečių) ordiną, pasirinkdamas Rozarijaus vardą.

Įgijęs teisininko diplomą, atsisakė specialybės ir tolesnį gyvenimą pašventė labdaringai veiklai. 1872 metais atvyko į Pompėjus. Čia jis prisijungė prie grupių, besirūpinančių vargšais: kankinamas savo praeities, pats daug meldėsi, vykdydamas Šv. Domininko (Dominikonų ordino įkūrėjo – aut. past.) kvietimą kalbėti Rožinį.

Bartolo susipažino su penkeriais metais vyresne, 27-erių našle grafiene Marijana de Fusko (Marianna de Fusco) taip pat veikusia labdaros srityje. 1885 metais jų dvasinę santuoką palaimino Popiežius Leonas XIII. Bartolo ir Marijana gyveno kaip brolis ir sesuo.

Pompėjuose Bartolo įkūrė „Seserų dominikonių, šventojo Rožinio dukterų Pompėjuose, kongregaciją“ (Congregazione delle Suore Domenicane Figlie del Santo Rosario di Pompei), kuri buvo patvirtinta 1897 metais, o 1951 metais, gavusi „decretum laudis“, kongregacija įgijo pontifikalines teises (tiesioginė Šventojo Sosto priklausomybė – aut. past.). Seserys užsiima vaikų auklėjimu, švietėjiška veikla, tarnauja Šventojo Rožinio Švč. Mergelės Marijos Popmpėjuose Popiežiškajame sanktuarijuje, rūpinasi piligrimais. Pastaruoju metu seserys tarnauja ne tik Italijoje, bet ir Indijoje, Indonezijoje, Filipinuose, Kamerūne. Pagrindinis kongregacijos vienuolynas – Pompėjuose.

Bartolo Longo parašė darbų (straipsnių ir knygų) marijologijos, katechizacijos ir socialinio mokslo temomis. 1884 metais jis įsteigė žurnalą „Rožinis ir Naujieji Pompėjai“ (Il Rosario e Nuova Pompei), kuriame ir pats daug rašė. Įdomu tai, kad žurnalas tebėra leidžiamas ir šiuo metu.

Prie Bazilikos Bartolo 1886 metais pastatė mokyklą bei prieglaudą našlaičiams ir benamiams. Be to, atidarė katechizacijos mokyklą, spaustuvę, profesinę-technikos mokyklą. Jo iniciatyva Pompėjuose buvo atidarytas pašto skyrius (1884 metais), telegrafas (1885 metais), meteorologijos stotis (1890 metais). 1891 metais miesto gatvės buvo apšviestos.

Tokia pasiaukojanti veikla ne vienam sukėlė pavydą. Bartolo buvo pradėtas kaltinti pasisavinęs stambią pinigų sumą. Siekdami apsisaugoti nuo tokių kaltinimų Bartolo ir grafienė Marijana 1906 metais visą nuosavybę paaukojo Šventajam Sostui ir vietinei vyskupijai. Didžiulė netektis Bartolo buvo1924 metais vasario 9 dieną – grafienės mirtis.

1925 metų gegužės 3 dieną, likus metams iki mirties, Bartolo Longo įstojo į Šventojo Viešpaties Kapo Jeruzalėje riterių ordiną, o įstojimą jis laikė ištikima tarnyste Jėzui Kristui ir artimui.

Paskutinius gyvenimo metus Bartolo sirgo, mirė 1926 metų spalio 5 dieną, sulaukęs 85-erių. Buvo palaidotas riterių ordino apranga.

Greitai po Bartolo Longo mirties buvo pradėtas beatifikacijos procesas, tačiau 1940 metais byla sulėtėjo. 1980 metais spalio 26 dieną popiežius Jonas Paulius II Bartolo Longo paskelbė palaimintuoju – jis tapo pirmuoju kanonizuotu Šventojo Viešpaties Kapo Jeruzalėje ordino riteriu. Liturginė šventė Katalikų Bažnyčioje – spalio 5 diena.

Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios statyba

1873 metais Bartolo kūrė fondus ir 1876 metais gegužės 8 dieną pradėjo naujos bažnyčios – būsimos Bazilikos – statybą.

1891 metais gegužės 7 dieną kardinolas Rafaelis Monako La Valetta (Raffaele Monaco La Valletta) pašventino šventovę. 1894 metais Bartolo padovanojo šventovę popiežiui Leonui XIII, kuris tapo jos Garbės klebonu. Nuo to laiko kiekvienas Romos Popiežius yra šios šventovės Garbės klebonas.

1901 metų gegužės 4 dieną, po 25-erių metų statyba užbaigta šventinant bažnyčios fasadą: Leonas XIII suteikė Mažosios Popiežiaus Bazilikos statusą ir šventovė oficialiai imta vadinti „Švč. Mergelės Marijos Šventojo Rožinio Karalienės popiežiškoji šventovė “ (Pontificio Santuario della Beata Vergine del Santo Rosario).

Bazilika – 80 metrų aukščio, neoklasicizmo stiliaus architekto Antonio Sua kūrinys. Varpinės (jos aukštis 88 metrai) statyba – architektas Aristidas Leonoras (Aristide Leonori) – buvo baigta 1925 metais. Varpinė yra Bazilikos kairėje, jos puošniose duryse įrašyta, kad tai jubiliejinės – šventosios durys. Taigi, 2025-aisias jos bus atidarytos.

Prasidėjus gausiam piligrimų srautui, 1934–1939 metais Bazilika buvo ženkliai išplėsta, išplėsta ir jos aikštė. Bazilikos interjerą puošia jos statytojų – Bartolo Longo ir Marijanos de Fusko – skulptūros (autorius Džiuzepe Tonnini (Giuseppe Tonnini) – aut. past.). 1962 metais netoli Bazilikos pastatyta dar viena Bartolo Longo skulptūra. 1980 metais spalio 26 dieną, kaip jau minėta, Bartolo Longo buvo paskelbtas palaimintuoju.

Bazilika, kuria nuo jos statybos pradžios ir toliau rūpinasi vienuoliai dominikonai, 2023 metais minėjo statybos pradžios ir veiklos 150 metų jubiliejų. 2024 metais minimos stebuklingojo paveikslo įnešimo į Baziliką 145-osios metinės. Baziliką kasmet aplanko per keturis milijonus žmonių. Bazilikos šventė – gegužės 8-oji. O aikštė priešais baziliką pavadinta Bartolo Longo vardu.

Popiežiai Bazilikoje

Pompėjų šventovė tapo viena garsiausių Rožinio kulto vietų pasaulyje, tad neatsitiktinai ji lankoma Popiežių. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės sanktuariumą Pompėjuose ir palaimintojo Bartolo Longo relikvijas du kartus aplankė Šv. Jonas Paulius II: 1979 metų spalio 21 dieną ir 2003 metų spalio 7 dieną; Benediktas XVI – 2008 metų spalio 19 dieną vizito metu Bazilikai padovanojo Auksinę Rožę. 2015 metais kovo 21 dieną Baziliką aplankė popiežius Pranciškus. Jubiliejiniais metais – 2025-aisias vasario 24 dieną – popiežius Pranciškus pasirašė dekretą dėl Kanonizacijos (skelbimo šventuoju) bylos pradžios Bartolo Longo. Tačiau grįžkime prie Rožinio maldos.

Rožinio maldos populiarumas

Rožinio malda itin išpopuliarėjo XVI a. popiežiaus Pijaus V dėka. 1571 metais spalio 7 dieną vykstant turkų flotilės ir katalikiškų valstybių jūrų mūšiui prie Lepanto, Popiežius kalbėjo Rožinį. Laimėjus katalikams, Pijus V 1573 m. įteisino Šventojo Rožinio liturginę šventę, pavadindamas ją „Pergalės Švč. Mergelė Marija“. Popiežius Grigalius XIII šventę pavadino „Rožinio Švč. Mergelės Marijos švente“. Pradžioje tai buvo vietinės reikšmės šventė. Šv. Rožančiaus popiežius Leonas XIII, valdęs 1878–1903 metais, savo ilgo pontifikato metu išleido dvidešimt enciklikų apie Šv. Rožančių, jas skirdamas viso pasaulio vyskupams, o Švč. Mergelę Mariją paskelbė Šv. Rožančiaus Karaliene Pompėjuose. 1883 metų rugsėjo 1 dieną enciklika „Supremi Apostolatus Officio“, nustatė ypatingą šios šventės pamaldų tvarką bei padarė ją privaloma visoje Katalikų Bažnyčioje. Popiežius Pijus X 1913 metais nustatė šventės datą – spalio 7 dieną.

Šv. Rožinio Karalienės devyndienis (54 maldų dienos)

Bartolo Longo miesto triukšme nerasdamas gyvenimo prasmės, Pompėjuose medituodavo apie savo pašaukimą, kol galiausiai iš beprasmybės jį išvadavo sielos gilumoje išgirstas labai aiškus balsas: „Kalbėk Rožinį! Rožinis tave išgelbės“. Jis tapo uoliu Rožinio maldos apaštalu.

Vieni šaltiniai teigia, kad Bartolo Longo nupirko didelį ir vertingą, bet visiškai suniokotą Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir, jį atrestauravęs, įtaisė senoje Pompėjų bažnytėlėje (pastačius Baziliką jis buvo perneštas į ją – aut. past.), kituose šaltiniuose minima, kad jam vos ne prievarta padovanojo neišvaizdų paveikslą, kitur minima, kad Bartolo Longo gavo paveikslą iš vieno vienuolyno ir 1873 metais pradėjo organizuoti šventes Švč. Mergelei Marijai.

Bartolo Longo parašė labai gražias maldas Švč. Mergelei Marijai ir sudėjo į Rožinį. Pompėjų Švč. Mergelės Marijos Rožinis – devyndienis apima 54 dienas. Pirmas 27 dienas meldžiamasi, prašant įvairių malonių, kitos 27 dienos – padėkos maldos už patirtas malones.

Vieni pirmųjų šias maldas iš italų kalbos išsivertė ukrainiečiai ir įkėlė į internetą. Įrašius „Помпейська дев’ятниця“ galima įvairias Rožinio dalis kalbėti kartu su besimeldžiančiais ukrainiečiais, ekrane stebėti Rožinio dalių piešinius bei matyti slenkantį tekstą, o klausant maldų stebėti Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu paveikslą, kuriame dalijami Rožiniai: Mažas Jėzuliukas tarsi žaisdamas duoda Rožinį Šv. Domininkui (1170 08 08–1221 08 06), o Švč. Mergelė Marija Rožinį dovanoja Šv. Kotrynai Sienietei (1347–1380 04 29).

Prašymo maldose supažindinama su Pompėjų Rožinio istorija ir pirmuoju stebuklu, kalbant šį Rožinį.

Pompėjų Rožinį-devyndienį Bartolo Longo parašė 1879 metais. Susirgęs tuo metu siautusia vidurių šiltine, jis nutarė, kreipdamasis tarpininkavimo į Šv. Kotryną Sienietę, parašyti Pompėjų Švč. Mergelei Marijai rožinį-devyndienį. Netikėtai išgijęs, parašė padėkos Dievo Motinai devyndienį.

Prieš kiekvieną slėpinį parašytose Bartolo Longo maldose Švč. Mergelei Marijai, kalbama apie Švč. Mergelės Marijos darbus, atliktus Pompėjuose, siekiant sugrąžinti žmones į tikėjimą, Švč. Mergelės Marijos kvietimas ir raginimas pastatyti ne tik maldos namus, bet dvasinę bažnyčią. Kita maldų tema – Švč. Mergelės Marijos išaukštinimas, jos pagarbinimui iš širdies tariami gražiausi žodžiai.

54 dienų Pompėjų Rožinio maldų praktika prasidėjo 1884 metais netikėtai išgijus vienai 21-erių metų italei Fortunatinai Agreli. Ji sunkiai kentėjo nuodidžiulių traukuliųir kasdieną po kelis kartus ištikdavusių konvulsijų, kurios tęsėsi po kelias valandas. Fortunatina kartu su visa gimine meldėsi prašydami išgijimo, bet mergaitei ilgą laiką nebuvo geriau. Kartą, po dviejų dienų, baigus devyndienį (novena), kentėdama ir melsdamasi Fortunatina pamatė Švč. Mergelę Mariją, kuri jai pasakė sukalbėti tris prašymo novenas, o išgijus – dar tris padėkos novenas. Švč. Mergelės Marijos nurodytą dieną mergaitė netikėtai pasveiko. Po kurio laiko vėl pasirodžiusi Fortunatinai, Marija pasakė, kad „kiekvienas, kas nori gauti didelę malonę, tegul mano garbei sukalba tris prašymo devyndienius, kalbėdamas Rožinio paslaptis, o po to – tris padėkos devyndienius“. Todėl Pompėjų devyndienis – Pompėjų Rožinis – vadinamas „Visada išpildomu devyndieniu“ – „Visada Marijos išklausoma malda“.

Pompėjų Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės ikona nedidelė, patalpinta centriniame Bazilikos altoriuje. Kaip jau minėta, pasakojama, kad Bartolo Lango gavo ją labai prastos kokybės – nenorėjo net imti. Paėmęs, pirmiausiai atidavė restauratoriams. Teigiama, kad paveikslas nutapytas XVII a. pabaigoje. Įvairaus dydžio Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslėlių su maldele įvairiomis kalbomis ir be jų, net ir medyje tapytų bei išdrožtų ikonų, galima įsigyti iš prekiautojų, įsikūrusius prie Bazilikos.

Rožinis Lietuvoje

Lietuva gali didžiuotis Gyvuoju Rožiniu, kai kuriose vyskupijose išaugusiu į Gyvojo Rožinio kongresus. Kongresų pradininkė – Panevėžio vyskupija. Pirmasis kongresas vyko Utenos Dievo Apvaizdos parapijoje (2005 metais), antrasis – Anykščiuose (2006 metais), trečiasis – Zarasuose (2007 metais), ketvirtasis – Biržuose (2008 metais), penktasis – Krekenavoje (2009 metais), šeštasis – Kupiškyje (2010 metais), septintasis –Rokiškyje (2011 metais), aštuntasis – Pasvalyje (2012 metais), devintasis – Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijoje (2013 metais), dešimtasis – Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje (2014 metais). Jubiliejiniais – šventaisiais – 2025-aisias XX-asis kongresas vyks Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijoje.

Iš visų Gyvojo Rožinio kongresų, kuriuose teko dalyvauti straipsnio autorei, įsimintiniausias liko dešimtasis kongresas. Apie jį šios publikacijos autorė parašė ne vieną straipsnį. Tai tuometinio Kamajų Šv. Kazimiero, Duokiškio Šv. Onos ir Salų Šv. Kryžiaus parapijų klebono kun. Andriaus Šukio, kuriam ir buvo pavesta pravesti pirmosios Rožinio dalies maldas – Džiaugsmo (džiaugsmingąsias) paslaptis. Slėpinių stotelių tekstus sukūrė pirmasis Rožinio draugijos dvasios vadovas kun. Andrius Šukys (pagal šviesios atminties uteniškės literatės Aldonos Jurgelėnaitės-Grigaravičienės (1930–2013) mąstymus – aut. past.).

Kun. lic. A. Šukys labai sumaniai pasirinko gyvuosius paveikslėlius, pasikviesdamas į talką parapijiečius ir artistus. Tinkamai pasinaudota ir Panevėžio Katedros pastatu: ties kiekvieno įėjimo durimis, užlipus laiptais (natūralus pakilimas buvo natūrali paaukštinta scena – aut. past.), buvo galima pavaizduoti kiekvieną slėpinį. Melsdamiesi ir žiūrėdami į unikalius vaizdus – gyvuosius paveikslėlius – tikintieji dar giliau pajuto Rožinio slėpinių prasmę.

Meldžiantis Panevėžyje, grožintis gyvaisiais paveikslėliais, tada, beveik prieš 15 metų nejučia prisiminė Ukraina. Tuometinis Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų parapijos klebonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM su grupele ukrainiečių ir lietuvių dar iki 2000 m. organizavo piligriminę kelionę į Ternopilio srityje Zarvanicoje esantį Marijistinį dvasinį centrąsu Švč. Trejybės bažnyčia.

Tada daugelis pirmąsyk ir pamatė gana girdėtus „gyvuosius paveikslėlius“. Didžiulis, ilgas vežimas (panašus į mūsiškas dvigubo ilgio vežėčias – aut. past.), kantriai traukiamas kelių asiliukų, „suprantančių savo kelionės reikšmę“, pamažu judėjo į priekį, į kalniuką. Vežimo didelėje erdvėje buvo palapinė, kurioje persirengdavo, pailsėdavo artistai. Vežimo gale – vieta „scenai“, kurioje įvairius vaizdus rodė iš palapinės išėję artistai.

Ukrainai atgavus nepriklausomybę, atkūrus ar įkūrus naujus marijistinius (marijanistinius) centrus, gyvieji paveikslėliai buvo atgaivinti– jie skirti Rožiniui. Kryžiaus kelių scenos įsipina į Kryžiaus kelių eiseną – tai jau kitokios formos rodomi vaizdai. Kaip ir Rožinio paveikslėliuose, taip ir Kryžiaus kelių scenose, esminis dalykas – visų, dalyvaujančių pagerbime, bendra malda ir giesmės.

Jubiliejiniais, šventaisiais, 2025-aisias metais, Gyvojo Rožinio Kongresas Panevėžio vyskupijoje, kaip jau minėta, mini 20-uosius metus – tai dvidešimtasis Gyvasis Rožinis.

Šie metai svarbūs dar keliais aspektais. 45-eri metai nuo Gyvojo Rožinio draugijos atkūrimo: 1979 metais Miežiškių Švč. Mergelės Marijos parapijos (Panevėžio r.) klebonas kun. Kostas Balsys (1927 08 03–1954 09 12–2005 07 24) atkūrė savo parapijoje tarpukario Lietuvoje plačiai veikusią Gyvojo Rožinio draugiją, apie tai Panevėžio vyskupijos internetiniame puslapyje išsamiai rašė nuo 2003 metų Gyvojo Rožinio draugijai vadovaujanti Nijolė Gylienė.

Be to, 2025 m. minėsime ir kun. Kosto Balsio mirties 20-metį. Tad šie, paminėti, bei kiti jubiliejai, įpareigoja Gyvojo Rožinio draugiją bei jos narius nepamiršti svarbių asmenybių…

Primintina, kad pernai minėjome dar vieną svarbią datą: 2004 metų rugsėjo 26 dieną, Panevėžio Vyskupijos kurijos įsteigimo raštu įkurta draugija Panevėžio vyskupijoje ir pavadinta Panevėžio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Gyvojo Rožinio draugija. Sudaryta iniciatyvinė grupė organizaciniams klausimams spręsti: vadovė N. Gylienė, dvasios vadovas kun. Andrius Šukys (2004–2007 m.), kiti nariai. Minėtam kunigui tapus parapijų klebonu, vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos dvasios vadovu buvo paskirtas Zarasų dekanas klebonas kun. Remigijus Kavaliauskas, vėliau šios pareigos perduotos kun. relig. m. mgr. Alfredui Puško.

Kalbant apie pasaulyje žinomas Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės garsinimo ir gerbimo vietas, džiugu, kad ir mūsų Lietuva gražiai įrašyta į pasaulinį Švč. Mergelės Marijos Marijos garsinimo lobyną: darbais ir nuoširdžiomis maldomis.

Straipsnis skiriamas minėtiems jubiliejams, primenant dar vieną prieš 1 700 metų, t. y. 325 m. Bitinijos mieste Nikėjoje (dabar Turkijos miestas Iznikas – aut. past.) įvykusį katalikiškajam pasauliui svarbų susirinkimą: Pirmąjį Nikėjos Susirinkimą, kuris, kaip rašo Popiežius, sustiprino tikėjimą Švenčiausiąja Trejybe. Popiežius pabrėžė, kad Šventojo Rožinio malda leidžia subręsti mumyse Išgelbėtojo gyvenimo paslapčių suvokimą Švenčiausios Dievo Motinos žvilgsniu.