Nė vienos dienos be staklių savo gyvenimo neįsivaizduojanti Elena Krivičienė kiekvieną dieną nudirbusi visus savo buities darbus skuba į audimui skirtą kambarėlį, kuriame pokši jos anytos dovanotos staklės. Dar ankstyvojoje vaikystėje išmokusi šio amato ji nesiskiria iki šiolei. Šiaudiniuose gyvenanti moteris be tradicinių rankšluosčių, lovatiesių ar staltiesių kuria ir tautinius drabužius. O šalia staklių stovintis spalvingų siūlų kalnas byloja, kad audėja dar turi daugybę neišaustų idėjų. „Šitų siūlų užteks ir mano vaikaičiams, ir provaikaičiams“, – juokėsi audėja, iš vaizdingojo Dzūkijos krašto atvykusi gyventi į Utenos rajoną, kur kone visą gyvenimą dirbo žemės ūkyje. Tačiau savo pomėgiui austi nesutrukdė net ir gausi šeimyna.

Prisiminkite, kokia buvo audimo pradžia?

Aš užaugau po staklėmis: audė abi mano bobutės, tetos, taip pat ir mama. Gyvenau Varėnos rajone, tad esu dzūkė. Anais laikais, kai nieko nebuvo pirkti, tekdavo austi apatinius ir viršutinius drabužius, juos susiuvus nešiodavo tiek moterys, tiek vyrai. Viską darydavome savo rankomis. Mūsų kaime, kuriame gyvenau nuo vaikystės, visos moterys mokėjo austi: duok stakles kiekvienai, vistiek kažką išaus. Juk prieš 70 metų siūlų nusipirkti beveik nebuvo, tad daugelis sodindavo linus. Kai buvau septynerių metų, mane bobutė paprašydavo paminti verpimo ratelį. Tad su visais moteriškais darbais ir amatais susipažinau dar ankstyvojoje vaikystėje.

Kuo unikalūs Jūsų rankomis austi audeklai?

Savo specifika, o ypač tautiniai drabužiai. Juk kiekvienas kraštas turi savo etnografijos subtilumus. Štai aukštaičių moterų kostiumas yra „linksmas”, nes sudarytas iš šviesių spalvų, o suvalkiečių atrodantis turtingai. Dzūkų tautinis kostiumas praktiškesnis, jame daugiau tamsesnių atspalvių. Kiekvienas kraštas turi savo autentiškumą, tad natūralu, kad visa tai buvo suausta į drobes.
Mano sesė taip pat buvo tautodailininkė, daug pradmenų išmokome iš knygų, palaikėme glaudžius ryšius su Vilniaus krašto etnografais, daug lankėmės muziejuose, tad per gyvenimą susikaupė visas bagažas žinių.

Kada pradėjote austi tautinius kostiumus ir ar jie buvo paklausūs?

Viskas prasidėjo dar tarybiniais laikais. Jau anuomet mūsų darbai iškeliavo į Maskvą, Lenkiją, į kitus kraštus, kur vyko parodos. Tautinius kostiumus audžiu ir dabar: jų prašo įvairūs šokių ir dainų kolektyvai. Kai kurių uteniškių kolektyvų visi nariai buvo aprengti mano austais drabužiais.
Įdomu tai, kad tautiniai kostiumai iškeliavo net į Australiją, Vokietiją. Tekdavo dalyvauti įvairiose mugėse, kur susipažindavau su žmonėmis, jiems patikdavo mano darbai ir užsisakydavo.
Kadaise pas tėvo seserį radome skiautę audinio, jį atkūrėme pagal senovinį audimo būdą ir sėkmingai išaudėme lovatiesę.

Kam Jus įpareigoja meno kūrėjos statusas?

Darbui. Taip pat tenka dalyvauti ir parodose.

Ar dažnai sėdate prie staklių?

Jeigu kasdien nepasėdžiu po 15 minučių, aš paprasčiausiai sustingstu. Šis darbas man – vietoj mankštos. Neįsivaizduočiau savo kasdienybės be šio darbo. Juk ką man šiandien daryti daugiau? Neturiu kitokio pasirinkimo. Man gera širdyje, kad galiu mėgautis tuo, ką šiandien darau.

Kaip reikėtų skleisti šį pasaulyje sparčiai nykstantį šį amatą?

Visų pirma reikia mokyti jaunimą. Štai net mano sūnus moka austi. Padeda man vaikai, juk vienai labai sudėtinga susitvarkyti su staklėmis. Dukros Rima, Lina ir Janina taip pat išmano šį amatą. Jie puikiai žino, ką reiškia staklės, jų paruošimas. Aš šiuo metu nebegaliu pinti aukštaitiškų juostų – jas pina mano vyriausioji dukra. Mano senelis mokėjo pinti vadeles arkliui, tad nuo mažens išmokau šio pynimo būdo, kurį puikiai panaudodavau pindama juostas. Tradicija perimama iš kartos į kartą. Išdalijau visus audeklus, namuose teturiu labai mažai, nedidelę dalį. Nieko nelaikau, nes man jie nereikalingi, užsiklojau lovą ar uždengiau stalą – ir man gana. Kiek gi jų reikia. Visi austiniai darbai iškeliavo į mano vaikų namus.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}y8zNCYLyArQ&feature{/youtube}