Anksčiau beveik kiekvienuose darbščios lietuvaitės namuose pokšėdavo audimo staklės, akis džiugindavo margaspalviai audimo raštai, o mergaitės nuo mažų dienų šio amato mokydavosi iš savo mamų, močiučių, kaimynių. Tačiau laikui bėgant naminės „marškos” tapo nepopuliarios, jas keitė pirktinės medžiagos, o audėjų amatas pamažu ėmė grimzti į užmarštį.
Buvusi uteniškė, tačiau jau daug metų Zarasuose gyvenanti audėja Rimutė Vitaitė, kartu su keliomis savo bendramintėmis atgaivino tradiciją ir zarasiškes moteris subūrė prie audimo staklių, o folkloro ansamblius papuošė ne pirktiniais, o savo rankomis austais tautiniais kostiumais.
Kodėl prie audimo staklių sėdote būdama brandesnio amžiaus moteris?
Visko pradžia galima laikyti 1988 metus, kai Zarasuose buvo įkurtas folkloro kolektyvas, o jo nariams reikėjo aprangos. Tautodailininkė Adelė Tumėnienė sutiko išausti dalį drabužių, tačiau mes nelabai žinojome, kaip tie rūbai turi atrodyti, kas būdinga mūsų kraštui ir pan. A. Tumėnienės išaustais drabužiais pasidabinę atrodėme ypač gražiai. Ši audėja man nuolat primindavo, kad Zarasų krašte nebeliko audėjų, kurios paprasčiausiai išmirė, o jaunos nenorėjo imtis šios veiklos. Juk anksčiau biednas Zarasų kraštas buvo laikomas audėjų kraštu, mat nebuvo kuo apsirengti. Reikėjo kažką daryti. Buvo paskelbtas konkursas, parengėme projektą, kuris apėmė ne tik Zarasų, bet ir Dusetų kūrėjus. Tai buvo savotiškas verslumo paskatinimas, taip pat buvo įtrauktos ir jaunos moterys.
Šio projekto metu įvyko ir mano pirmoji pažintis su audimu. Adelė Tumėnienė buvo pradininkė, kuri išmokė penkias audėjas zarasiškes. 2006 metais pradėjau austi ir aš: pirmasis mano darbas – prijuostės. O jau 2007 metais pradėjome austi ir aštuonnyčius sijonus, plačiąsias prijuostes…
Esate kilusi iš Utenos? Ar prisimenate šį karštą?
15 metų išvažiavau iš šio krašto, tad prisiminimai pamažu išblėso. Kai mama gyveno Šiaudiniuose, užsukdavau ir pas audėją Eleną Krivičienę, kuri nemažai man padėjo, pamokė, davė daug vertingų patarimų. Išvykusi į Klaipėdą mokytis chorvedybos, baigiau mokslus ir kurį laiką dirbau Anykščiuose, o po to Zarasuose. Nors šiame krašte gyvenu ilgai, negaliu pasakyti, kas Zarasai – mano namai. Visiems sakau, kad palaidotų Vyžuonose.
Ką Jums reiškia tautinis kostiumas?
Man tai – didžiausias papuošalas. Tai mūsų savastis. 2007 metais pati išaudžiau liemenę, per šį laiką šis apdaras nė kiek nenuseno, nenusinešiojo. Ji tokia vienintelė ir unikali.
Ką be audimo veikiate savo gyvenime?
Esu Zarasų kultūros centro etnografė, atsakinga už visus Zarasų rajono folkloro ansamblius, rengiu festivalius ir sambūrius. Taip pat komplektuoju įvairiausias etnografines bei paprotines medžiagas. Anksčiau vadovavau dviem folkloro ansambliams, tačiau praradusi balsą šiuo metu dirbu tik su vienu.
Kas puošiasi Jūsų austais tautiniais kostiumais?
Puošiuosi ir aš, ir Zarasų folkloro kolektyvai. Kostiumai iškeliauja ir į kitus rajonus. Austos liemenės nebuvo aukštaitiškas tradicinis rūbas. Manoma, kad XIX a. pab. ir XX a. pradžioje Aukštaitijoje buvo paplitusios šilko liemenės, kurioms siūti medžiagos buvo labai brangios, perkamos pas to meto žydelius. Tuo labai daug domėjausi, varčiau senąsias nuotraukas, tačiau pavyko atrasti tik vieną akcentą, kad aukštaitės moterys galėjo nešioti aksomines liemenes. Nuo 1930 metų atkeliavo mada šilku austi liemenes su rašteliais.
Mūsų austi tautiniai drabužiai iškeliavo į Molėtus, Kauną, Panevėžį, užsisako pavieniai asmenys, tačiau tokių atvejų nebūna daug. Štai 2014 metais išaudėm keturis rūbų komplektus Petrazavodske gyvenantiems lietuviams. Jau sulaukėme pageidavimų ir iš Altajaus lietuvių, kurie taip pat panoro įsigyti tautinius kostiumus.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
{youtube}oVgo9LHNF9U&feature{/youtube}