Pedagoge dirbanti ir jaunąją kartą informatikos bei ekonomikos dalykų mokanti uteniškė tautodailininkė Asta Adiklienė prisipažino, kad tikslumas ir kruopštumas – jos darbo palydovas. Šiuo metu ji yra intensyviai pasinėrusi į riešinių mezgimą, o šį užsiėmimą, užvaldžiusį jos gyvenimą, vadina tiesiog manija. Visuomet nemėgstanti stovėti vietoje kūrėja išbando ir naujoves – nusimezgė pieštukinę ir telefono dėkliuką.
Kieno pastangomis į Jūsų gyvenimą įsiveržė riešinių kūrimas?
Aš jau besimokydama mokykloje pajutau, kad megzti man labai patinka. Su klasės draugėmis buvome išbandžiusios viską – nuo audimo, nėrimo šakute iki mezgimo. Visa tai ilgai nešiojausi širdyje, o pomėgis kurti neišgaravo iki šiolei. Maždaug prieš aštuonerius metus susižavėjau riešinių mezgimu. Dabar net nepamenu, kur man jos krito į akis. Galbūt pamačiau internete. Tam, kad pradėčiau, apie pusę metų kaupiausi ir pamažu rinkau karoliukus. Prieš kelis metus Utenos švietimo centre vyko mokytojų kūrybinė paroda, kurioje nusprendžiau ir aš pristatyti savo sukurtas riešines. Tai buvo pirmasis viešas mano pasirodymas. Kadangi riešinės yra daugiau tautinio kostiumo akcentas, 2016 metais savo kūrinius nusinešiau pasirodyti tautodailininkams. Vėliau tapau Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare bei turiu Tautinio paveldo produktų sertifikatą, apie kurio suteikimą pirma pranešė mano anyta Genovaitė. O štai šiemet pelniau meno kūrėjos statusą.
Pastaraisiais metais jūsų kūrybiniame gyvenime įvyko nemažai svarbių permainų. Ar galima teigti, kad iki to momento, kai tapote tautodailininke, vyko tylus pasiruošimas šiam reikšmingam žingsniui?
Aš mezgiau namuose, lankiau nemažai pamokėlių – mokiausi lipdyti iš molio švilpynes, išbandžiau raižinius, pyniau pintines. Viskas man labai patiko. O riešinių kūrimas mano gyvenime – tarsi kažkokia manija.
Ar riešinės vėl madingos?
Galbūt taip, bet ne Utenoje… Žinoma, yra ir nemėgstančių nešioti riešinių, bet yra ir tokių moterų, kurios pabando ir užsikabina. Turiu sukūrusi riešinių ir vaikams. Mano žiniomis, prieš daugelį metų riešinės buvo kasdienis akcentas prie drabužio. Tad savaime aišku, kad jos buvo mėgiamos ne tik dėl grožio, bet ir dėl naudos, nes teikė šilumą. Mada puoštis riešinėmis atėjo vėliau.
Teko girdėti, kad XIX pab. ir XX a. pradžioje riešinėmis puošdavosi tik vyrai, o paskui ir moterys. Ar nekilo minčių sukurti riešinių vyrams?
Taip, aš esu numezgusi riešinių ir vyrams. Jos išsiskiria tokiais specifiniais rombais, raštais. Jei būtų didesnė paklausa, galbūt dažniau megzčiau tamsesnes riešines. Tačiau nebūtinai tamsių spalvų riešinės gali puošti vyrus. Vasarą teko matyti, kad vieno vyrų kolektyvo nariai, pasidabinę tautiniais rūbais, buvo pasidabinę raudonomis riešinėmis.
Kaip bėgant laikui tobulėjo jūsų rankomis kuriamos riešinės?
Iš pradžių jos buvo labai paprastos, elementarios, o raštai nesudėtingi. Dabar neretai naudoju ne vieną siūlą, derinu kelias spalvas ar raštus. Jei anksčiau papuošdavau viena gėlyte, šiandien galima derinti ir daugiau žiedelių. Tikrai tie raštai sudėtingėja. Karoliukų nėrimas užima daugiau laiko nei mezgimas. Prisipažinsiu, būna laikotarpis, kai visai nesinori kurti. O šiuo metu įtemptai ruošiuosi parodai, tad noriu atnaujinti savo turimas riešines ir darbuojuosi labai įtemptai.
Jūsų anyta Genovaitė Adiklienė – Utenoje visiems gerai žinoma menininkė, veikiausiai Jus įkvepianti naujiems darbams ir iššūkiams kūryboje. Kokių savybių iš jos gali mokytis kūrėjai, taip pat ir Jūs?
Aš jai pavyzdžiu energijos. Nors dažnai tenka girdėti, kad nebekurs, ji eina toliau ir nesustoja. Tai žmogus, savo gyvenime radęs vietą ir tai ją tiesiog veža. Tačiau ir man stovėjimas vietoje nėra būdingas: esu mokytoja, turiu žingsnis į žingsnį eiti priekin, domėtis naujovėmis, nebijoti iššūkių. Aš privalau mokykloje nesustoti ir viską daryti labai tiksliai. Tuo vadovaujuosi ir kūryboje.
Ar riešinės Jūsų gyvenimo aistra?
Tikrai taip. Pastaruosius metus mezgu riešines ir negaliu sustoti. Taip pat negaliu grįžti prie megztinių ar kažko kita. Štai riešinių mezgimą bandžiau pritaikyti kitur: nusimezgiau pieštukinę, dėkliuką telefonui. Dar mąstau, kur šį mezgimo būdą galėčiau pritaikyti. Kažkur mačiau kepurę, papuoštą riešinės motyvu. Netolimoje ateityje norėčiau išbandyti savo kūryboje.
A. Adiklienės asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr., video
{youtube}j9ehBuy3lm8&feature{/youtube}