Utenos kamerinis teatras kovo 27 dieną atšventė penkerių metų gyvavimo sukaktį. Kai 2019 metais buvusi „Žaliaduonių“ teatro trupė nusprendė palikti Utenos kultūros centrą ir įsteigti nepriklausomą mėgėjų teatrą, mieste sklido įvairios kalbos. Mažai kas tikėjo, kad jiems pavyks. Bet jiems pavyko. Į spektaklius susirenka pilnos salės žiūrovų, o atsidengus uždangai prožektoriai apšviečia aktorių sielas, ne kūnus. Apie sukaktį, sėkmės paslaptį bei Utenos kamerinio teatro užkulisius „Utenos diena“ pasikalbėjo su šio teatro aktoriumi ir režisieriumi Šarūnu Kunicku.
Prisiminkite pačią pradžią, kaip užgimė mintis įkurti nepriklausomą teatrą?
Mintis, kad buvusiuose Šaulių namuose turėtų būti teatras, sukosi gana seniai. Šis pastatas saugo ne tik Šaulių sąjungos, bet ir Utenos teatro istoriją. Pirmasis mėgėjų teatras Utenoje susikūrė būtent čia. Kai buvo pastatytas šitas pastatas, šaulių teatro kuopa ir subūrė pirmąjį profesionalesnį teatrą Utenoje. Iki to laiko veikė tik klojimų teatrai, kurie rengdavo vaidinimus. Tai mes ir puoselėjome mintį, kad teatras čia, Šaulių namuose, turėtų atgimti. Ilgą laiką čia veikė Utenos kultūros namai, vyko įvairios kolektyvų veiklos. Ta teatro dvasia čia pleveno visą laiką nuo pat pastato atsiradimo. Manau, yra teisinga, kad teatras gyvuoja būtent čia.
Tuo metu, dirbdami kultūros centre, išgyvenome egzistencinę krizę, nes buvo susiklosčiusios labai nepalankios darbo sąlygos. Laimei, žvaigždės išsidėstė palankiai, ir mes ryžomės kurti nepriklausomą mėgėjų teatrą.
Tai buvo labai drąsus žingsnis, ar nekankino abejonės?
Tai buvo ne tik drąsus, bet ir beprotiškas žingsnis. Daug kas sukiojo pirštą prie smilkinio ir sakė, kad nieko čia mums neišeis. Pasikalbėjome su tuomete Utenos šaulių vade Asta Tidikiene, ji mūsų idėjai pritarė, ir mes ryžomės šiai avantiūrai.
Šitos patalpos ilgą laiką buvo nenaudojamos. Gerą pusmetį visa mūsų teatro šeimyna savo jėgomis tvarkėme, remontavome. Taip po truputėlį įsikūrėme ir nepamatėme, kaip prabėgo tie penkeri metai.
Kaip sekėsi žengti pirmuosius kūrybinius žingsnius?
Žinoma, atėjome kurti ne ant tuščios dirvos. Mes, buvęs „Žaliaduonių“ teatras, turėjome tris dar kultūros centre pastatytus spektaklius, kuriuos atsinešėme čia, todėl veiklą galėjome pradėti iš karto. 2019 metų kovo 27 dieną šioje scenoje pristatėme savo pirmąjį spektaklį. O pirmasis spektaklis, kurį pastatėme būtent čia, vadinasi „Amerika pirtyje“, jo premjera įvyko 2019 metų gegužės 30 dieną. Šiemet gegužės 30 dieną mes šį spektaklį vaidinsime jau 60-ąjį kartą.
Jūsų gyvavimo sukaktį lydi šimtukai ir kiti solidūs skaičiai. Atskleiskite, kokia tai statistika?
Taip, tarp mūsų aktorių yra šimtukininkų klubas. Aktorė Justina Mandrijauskaitė teatre sukūrė 14 vaidmenų ir suvaidino 160-yje spektaklių. Algirdas Barčys sukūrė devynis vaidmenis ir suvaidino 125-iuose spektakliuose. Prie šimtuko artėja ir aktorius Saulius Bučinskas, jis yra suvaidinęs 99-iuose spektakliuose.
Kiek iš viso pastatėte spektaklių per penkerius metus?
Mes norėjome žiūrovams pasiūlyti platų repertuarą, pradedant klasika ir baigiant šiuolaikine dramaturgija. Per penkerius metus pastatėme 18 skirtingų žanrų spektaklių. Stengiamės patenkinti kiekvieno žiūrovo skonį. Daug kas sakė, jog eisime lengviausiu keliu, pasirinksime komedijos žanrą tam, kad galėtume išsilaikyti. Bet mes siekėme aukštesnių tikslų. Sau griežtai pasakėme, kad lengviausiu keliu neisime ir orientuosimės į rafinuotesnį žiūrovą, kuris geba suprasti ne tik juokelius, bet ir rimtąjį žanrą. Džiaugiamės, kad mūsų spektakliai pritraukia pilnas sales žiūrovų.
Žiūrovams siūlote platų spektaklių repertuarą, turite unikalią teatro erdvę, kuo jūs skiriatės nuo profesionalaus teatro?
Esame tarpinė grandis tarp mėgėjų ir profesionalaus teatro. Scenoje vaidina neprofesionalai, bet pats darbo pobūdis yra paremtas profesionalaus teatro principais. Mėgėjų teatruose paprastai per metus pastatomas vienas spektaklis ir tik paskui statomas kitas. Mes per metus vidutiniškai pastatome tris spektaklius.
Po jūsų teatro stogu veikia ir teatro mokykla, papasakokite, kaip sekasi burti būsimuosius aktorius.
Vaikų ir jaunimo teatro mokykla įkurta 2019 metų rudenį. Joje scenos subtilybių, vaidybos meno mokosi ir vaikai, ir suaugusieji. Tačiau karantinas jos veiklą buvo sustabdęs. Pasibaigus suvaržymams atkūrėme vaikų iki 12 metų teatro mokyklą. Ją dabar lanko apie 20 vaikų. Veikia ir suaugusiųjų teatro studija, kurią lanko įvairaus amžiaus žmonės, nuo 18 iki 60 metų. Yra kas iš mokinių jau įsiliejo ir į mūsų trupės gretas – tai aktorė Ieva Adomavičiūtė. Jos atėjimas į mūsų teatro sceną toks labai keistas. Kai Ieva prisijungė prie mūsų aktorių šeimos, apėmė jausmas, lyg ji čia būtų buvusi jau seniai.
Visi Utenos kamerinio teatro aktoriai gyvenime turi ir kitų veiklų. Kaip pavyksta viską suderinti, suspėti? Kiek laiko skiriate repeticijoms?
Teatre mes praleidžiame daug laiko. Visi aktoriai kažką gyvenime veikia, tačiau repeticijoms, spektakliams laiko visada turi. Tai yra tiesiog prioritetų susidėliojimo klausimas. Mūsų aktoriams scenos reikia kaip oro, kaip vandens.
Kaip dažnai išvykstate į gastroles ir kokių nuotykių teko patirti būnant gastrolėse?
Per metus suvaidiname apie 40 spektaklių, tai pusė iš jų vaidiname namų scenoje, kitą pusę – gastrolėse. Įdomiausią patirtį išgyvenome, kai buvome išvykę į gastroles Rumunijoje. Tuomet pastatėme spektaklį su stop kadrais, kurių metu buvo rodomi subtitrai rumunų kalba. Atidavę tokią duoklę žiūrovams sulaukėme ypatingo jų dėmesio. Kitą kartą vežėme poezijos spektaklį, tuomet mūsų aktorė J. Mandrijauskaitė išmoko tris eilėraščius ir deklamavo juos rumunų kalba. Po spektaklio vietos žmonės su ja puolė bendrauti rumuniškai, pagalvojo, kad ji jų tautietė. Buvo įvairių įsimintinų nuotykių tiek vaidinant savo scenoje, tiek gastrolėse.
Ar galima teigti, kad savo žiūrovą lepinate ir stengiatės įtikti net ir pačiam gurmaniškiausiam jo skoniui?
Visą laiką stengėmės, kad ši teatro erdvė taptų kiekvieno čia atėjusio namais. Mūsų teatre žiūrovą pasitinka ne rūbininkas, o mes, aktoriai. Tuomet jaučiame šiltą atgalinį ryšį su žiūrovais. Nežinau, ar galima sakyti, kad mes žiūrovą lepiname, bet puoselėti tokį ryšį su žiūrovais mums gera. Mes gerbiame ir mylime savo žiūrovą.
Kokia yra Jūsų įkurto teatro sėkmės paslaptis?
Sėkmės paslaptis yra labai paprasta. Tai meilė savo darbui, meilė tam, ką tu darai. Tai yra svarbiausia. Kai iš kultūros centro persikėlėme gyvuoti čia, buvo labai gražu stebėti virsmą. Ten, būdavo, kartais vienas ar kitas aktorius neateina į repeticiją, nes ten teatras buvo lyg kažkoks būrelis. Atėję čia aktoriai palaipsniui suprato, kad tai yra ne mano, ne dar kažkieno, bet visų mūsų teatras ir mes visi esame už viską atsakingi.
Be to, ši vieta turi kažkokią stebuklingą aurą. Nuo pat Šaulių namų atidarymo čia lankėsi daugybė aktorių, atlikėjų ir kitų scenos žmonių. Kad jų energija čia išliko, pastebi, jaučia net ir pas mus pasisvečiuoti atvykstantys žinomi Lietuvos aktoriai ir kitos garsenybės.
Papasakokite apie teatro ateities planus
Ateities planų turime, bet nenorime jų garsiai įvardyti. Dažnai būna taip, kad garsiai įvardijus planus jie neišsipildo. Kūrybinis procesas tuo ir įdomus, kad nežinai, kuo jis baigsis. Mes kasmet žiūrovams pasiūlome po dvi ar tris spektaklių premjeras, tą žiūrovams pažadame, o kokie tai bus spektakliai – iš anksto neatskleisime.
Kas Jums yra teatras?
Sakyti, kad tai yra gyvenimo būdas, būtu banalu. Visas mūsų gyvenimas yra teatras. Mes kiekvienas gyvenime kažką vaidiname. Šiandien atliekame vieną vaidmenį, rytoj galbūt atliksime kitą. Teatras yra ta vieta, kur žmogus gali pasimatuoti vaidmenį nekeisdamas savo gyvenimo. Teatre tu gali išgyventi daugelio žmonių gyvenimus, pajusti jų patirtis. Teatras – gyvenimo kopija, gyvenimo veidrodis. Tame teatro žaidime ir yra visas gyvenimo žavumas bei gražumas.
Ko palinkėtumėte savo žiūrovams?
Žiūrovams palinkėčiau lankytis mūsų teatre ir kad jie žiūrėdami spektaklius patikėtų ta apgaule, kurią mato scenoje, kad atrastų kuo daugiau atsakymų į gyvenimiškus klausimus.
Vytauto Ridiko nuotr.
