Neseniai Nacionaline kultūros ir meno premija už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių bei viso gyvenimo nuopelnus apdovanotas rašytojas, Nepriklausomybės akto signataras, uteniškis Saulius Šaltenis duoklę atidavė savam kraštui. Vasario 18 dieną jis Utenoje pristatė naująjį savo romaną apie Sausio 13-ąją „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. „Reikia rašyti tada, kai praėjęs laikas jau sutelpa į metaforą“, – sakė S. Šaltenis, kuris į Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą žvelgia ne dalyvio, bet stebėtojo akimis.

Kodėl šiais metais dienos šviesą išvydęs romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai” pristatytas Utenoje?

Toks sumanymas kilo leidykloje, kurioje buvo spausdinta ši knyga. Leidėja Lolita Varanavičienė man pasiūlė knygos „Geležiniai gyvatės kiaušiniai” pristatymą pirmiausia surengti Utenoje. Aš šiai idėjai pritariau: mat atrodė, kad labai svarbu, jog šis pristatymas vyktų tame krašte, kur aš gimiau ir augau.

Ar ilgai brandinote šį romaną? Ar tiesa, kad jis buvo rašomas ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje?

Neslėpsiu: daug metų. Ilgai brandinau šią idėją, veikiausiai kelis dešimtmečius. Pažinojau nemažai žmonių, nukentėjusių per tragiškus Sausio 13-osios įvykius. Tąkart aš jiems stengiausi padėti, išgyvenau kartu su jais. Visa tai perteikti žodžiais tikriausiai būtų išties sunku.

Kodėl pasirinkote tokį romano pavadinimą – paslaptingą ir intriguojantį skaitytoją?

Pirmiausia pavadinimas ir turi būti paslaptingas bei intriguojantis. Lygiai taip pat kaip ir pirmas romano sakinys. Jeigu toks kūrinys patraukia dėmesį, nėra paviršutiniškas ir yra gilesnių minčių, manau, skaitytojo nebus nepastebėtas. Gyvatės – geliančios, geležis – sunki ir rūdijanti – žmogui tikriausiai sukelia tam tikrų asociacijų, minčių. Siužete išryškėja gyvačių kiaušinių prasmė. Norint visa tai suprasti – pirmiausiai reikia perskaityti knygą.

Kas yra Jūsų didžiausi kūrybos įkvėpėjai?

Visų pirma kol prisiruoši rašyti, reikia padaryti didžiulius namų darbus. O įkvepia mane atsitiktiniai dalykai, dažniausiai žmonės. Juk gyvenime nutinka visko: neretai susitinki kokį nors žmogų, kuris kelia įvairių minčių, o tos mintys ir perauga į kūrybą. Jau pradėjęs rašyti šią knygą kartą dalyvavau M. Mažvydo bibliotekoje leidyklos „Tyto alba” knygų pristatymo renginyje, kurio metu neįgaliojo vežimėlyje sėdėjusi moteris man paliko įspūdį – ji buvo tokia jautri, pažeidžiama… Sunku paaiškinti, bet man matytas vaizdas davė kažkokį nenusakomą impulsą kūrybai. Galbūt aš jos daugiau ir nematysiu, bet esu be galo jai dėkingas. O jeigu tą moterį dar susitikčiau – būtinai padovanočiau knygą ir padėkočiau.

Knygą skyrėte savo dukroms Indrei ir Saulei?..

Mes nė vienas nesame amžini. Norėdamas joms atsidėkoti ir skyriau šią knygą. Jos man yra ne tik dukros, bet ir draugės. Mes visi gebame gyventi būdami nuoširdžiai atviri. Savo pirmąją knygą „Žydų karalaitės dienoraštis” paskyriau savo anūkei, kurią labai retai matau, ir mirusiai žmonai Lolai. Artimiesiems atiduodu skolas.

Kas prieš daugelį metų paskatino kurti – tapti rašytoju? Jūsų giminėje buvo garsių lietuvių literatūros klasikų, tokių kaip Vienuolis ir A. Baranauskas – tai galbūt įtakos turėjo genai ar būtinybė kurti tęsiant šią tradiciją?

Mano tėvas. Kaip staliaus vaikas tampa jo padėjėju, aš lygiai taip pat – raginamas tėvo tapau rašytoju. Čia kaip toks žaidimas vyksta. Bet galbūt Dievas davė gebėjimą rašyti, tad žaidžiant tą žaidimą ir tapau rašytoju. Žinoma, ir kūryboje reikia žaismo. Visus darbus dirbant reikia kaip vaikams žaisti tam, kad darbas būtų mielas.
Galbūt tam įtakos turėjo ir mano giminaičiai A. Vienuolis bei A. Baranauskas. Visuomet aš savo užnugaryje jaučiau jų alsavimą. Ką mes žinome, gal mūsų anūkai ar proanūkiai, kuriuos įkvėps mūsų gyvenimas, pasuks tuo pačiu keliu…
Atmintyje išliko A. Vienuolis, kuris įšventino mane į rašytojų būrį. Be to, dar tuomet, kai buvau vaikas, nuolat girdėdavau aplinkinių pastabas, kad turiu talentą. Tačiau aš dukras auginau kiek kitaip – jos išaugo visiškai laisvos ir niekas jų nespaudė būti „kažkuo”.

Ar dažnai sugrįžtate į gimtąją Uteną? Kokie Jums prisiminimai patys mieliausi, labiausiai kutenantys širdį?

Visada, kai tik galiu. Ateina toks amžius, kai dažnai aplankome ir tėvų kapus. Taip pat gimtuosius namus, prie kurių auga mūsų pačių sodinti medžiai. Mano gimtieji namai mažai paliesti civilizacijos. Nostalgiją kelia vieta už raudonos mokyklos, upelis, prie kurio mes, vaikai, prasimanydavome įvairiausių žaidimų. Dabar šioje vietoje yra parkas, o anksčiau buvusi tik pieva. Kiek prisiminimų kelia siaurasis geležinkelis! Gaila, kad jo jau nebėra. Sentimentus sužadina senoji bažnyčia su trimituojančiu angelu, šalia esančios senosios kapinės, o prie mūsų namų stovėjo raudoni dvaro vartai, kuriuos vėliau nugriovė. Galbūt juos galėtų kada nors atstatyti ir vietoj paminklo įdėti posmelį eilėraščio apie paskutinį teismą. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad Utena gražiausias miestas pasaulyje. Tačiau man – jis vienas gražiausių miestų, kuris gražiai tvarkosi, o jaunimas čia puikiai kuriasi. Gaila tik vienintelio – uždaromų mokyklų.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video