Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus ir skaitytojus kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą į Jūsų atsiųstus klausimus atsakė tautodailininkas, vytelių pynėjas Genadijus KAMINSKAS.

S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje esantis medinis namas, kuriame gyvena tautodailininkas Genadijus Kaminskas su žmona Asta, išsiskiria savo autentiškumu: jį puošia spalvotos langinės. Šimtmečio sulaukęs namas, pasak kūrėjo, turi kažkuo išsiskirti iš kitų. Interjerą uteniškių šeima taip pat papuošė neįprastomis senoviškomis detalėmis, teikiančiomis jaukumo ir savotiško subtilumo.
Anksčiau į skaudžią avariją patekęs ir nukentėjęs Genadijus dirbti negali, tačiau jis nemėgsta sėdėti ir nieko neveikti. Atšilus orams laiką leidžia gražindamas namų aplinką, o turėdamas laisvesnę minutę iš vytelių pina įvairiausius gaminius.

Kur išmokote šio amato?

Man pynimas iš vytelių – daugiau hobis nei būdas užsidirbti. Mano tėvai, seneliai ir proseneliai buvo irgi amatininkai: jie apdorodavo odą ir kailius. Kai buvau mokinys, tokiu būdu užsidirbdavau vieną kitą rublį. Prisimenu, žmonės atveždavo veršiuko, avies, usūrinio šuns, šerno ar net briedžio bei šerno kailius, kuriuos tekdavo apdoroti. Apie 1980 metus šie kailiai buvo ypač populiarūs ir madingi. Vieną kartą išradingi kauniškiai atvežė perdirbti kelias dešimtis katinų kailiukų. Ką jie su jais veikė, nežinau. Prisimenu tik tiek, kad tėvai šiuos kailius mirkė, apdorojo sieros rūgštimi, džiovino tol, kol kailiai tapo gražūs ir blizgantys. Kitiems būdavo įdomu turėti savo augintinio kailiuką: nugaišdavo šuo ar katinas, nudirdavo kailį, apdorodavo ir kabindavo, tarkim, ant sienos. Matyt, tuomet buvo taip madinga.

Vadinasi, jūs iš savo tėvų neperėmėte šio amato?

Ne. Tai nuobodus ir monotoniškas darbas. O štai vytelių pynimas – visai kas kita. Čia dirba mano išmonė. Kuomet patekau į avariją, tapau nedarbingas – tąkart per akimirką mano gyvenimas pervirto aukštyn kojomis. Kad neužvaldytų įvairios depresijos ėmiau pinti vyteles. Anuomet Darbo biržoje man buvo pasiūlyta mokytis vytelių pynimo. Kursus lankė apie 30 žmonių, o tikrais pynėjais tapo vos keli. Pabandžiau ir aš: šis darbas mane žavėjo, po to eidavau į turgų parduoti savo dirbinių. Sekėsi… Pirmuosius darbus – mažus krepšiukus ir lėkštutes – keitė didesni rankdarbiai.

Ar daug laiko skiriate pynimui?

Dabar šilta, tad darbo užtenka ir lauke. O žiemą ir esant niūriam orui, atsinešu vytelių ir pinu. Tai mano hobis, o naujovių semiuosi interneto platybėse. Mane stebina kiniečių išradingumas. Įsivaizduojate, jie meno dirbinius kuria apsirengę kostiumais ir ryšintys kaklaraiščius. Juokiausi stebėdamas šį darbo procesą. Matyt, vytelių pynimas jiems – ypač svarbus ir sakralus procesas. O aš prieš pynimą vytelėmis rengtis kostiumo dar nežadu (juokiasi).

Ar jūsų gaminių gali nusipirkti ir mugių lankytojai?

Žinoma. Dalyvauju kai kuriose mugėse, tačiau ne visose. Taip pat gaminu ir pagal užsakymus. Štai dabar turiu užsakymą iš Vilniaus: vienas klientas užsakė krepšius dovanoms. Labai populiarūs maži krepšiukai vaikams. Žmonės paprašo pintų dirbinių skalbiniams, siūlams ar kitiems įvairiausiems buities rakandams ar niekučiams susikrauti.

Kur įsigyjate pynimui skirtų vytelių?

Anksčiau skinti vytelių važiuodavau prie Šventosios upės. Čia augdavo ypač geros kokybės karklai. Jas glėbiais veždavau į kaimą, laikydavau specialiai įrengtame „šutintuve” tol, kol atmirkdavo jų žievės. Ne aš vienas jas kirsdavau – būdavau ir daugiau kirtėjų. Kuo daugiau žmonių kirsdavo vyteles, tuo geresnės kokybės jos atželdavo. Pirmų metų derlius – pats geriausias, mat vėliau jos išsišakoja ir nebetinka pynimui.
Vytelių paruošimas – gana ilgas procesas: jas reikia ne tik nupjauti, po to garais apdoroti, žievę nuimti, bet ir išdžiovinti saulėje. Tačiau niekas nesupranta, kad visa tai atima daug laiko ir labai brangiai kainuoja.
Vėliau nusprendžiau užsiimti viena veikla – tik pynimu, todėl šiandien nusiperku karklų šakelių ir nebesuku galvos.
Juk ir laiko gaila: turiu kaime gyvenančią mamą, ji prižiūri ūkelį, o mums tenka padėti…
Įžengus į jūsų kiemą matyti, kad čia gyvena meno žmonės: vadinasi, be vytelių pynimo laiką skiriate namo, kuriame gyvenate, gražinimui?
Pagrindinis namo akcentas – originalios langinės. Tai mūsų abiejų gimusi bendra mintis, kurią ir įgyvendinome. Užsakėme langines ir patys jas dekoravome. Juk namui – daugiau nei 100 metų. Tai mano tetos namas, čia gyveno senelio sesuo. Keisdami langus taip pat norėjome išlaikyti autentiškumą, tad langai yra neįprastai žemi, o jiems išskirtinumo teikia langinės.

Kokie ryšiai sieja su Utenos rajono tautodailininkais?

Anksčiau mūsų tautodailininkų bendruomenė buvo vieningesnė, o dabar tautodailininkų būrys sparčiai didėja, vieni kitų nebepažįstame. Buvome kaip šeima, kurią vienijo apie 30 tautodailininkų, o jiems vadovavo Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė. Jai atsisakius šių pareigų, tautodailininkai pasijuto lyg netekę mamos. Liūdna, kad šiandien mus vienija tik oficialūs susirinkimai, tačiau stengiamės bendrauti vieni su kitais tarpusavyje.

Autorės nuotr.