(Pabaiga. Pradžia Nr. 3 (94)) Praėjusiame žurnalo numeryje minėjome Lietuvos Pasienio policijos 100-metį. O šiame plačiau apžvelgsime Antano Juodžio –Lietuvos karininko, kapitono, Utenos apskrities Pasienio policijos viršininko(1924–1940 m.) – asmenybę. A. Juodis gimė 1895 m. birželio 8 d. netoli Mogiliovo, lietuviškame Sofeisko kaime, priverstinio emigranto šeimoje. Abu A. Juodžio tėvai kilę iš Utenos apskrities Svėdasų valsčiaus. Tėvas Stasys Juodis (gim. 1850 m.) iš Gireišių sodžiaus, motina Ona Juozelskytė (gim. 1862 m.) iš Vilkabrukių. A. Juodžio tėvai tuokėsi 1886 m. vasarį ir greitai su anykštėnų grupe išvyko į Mogiliovo guberniją pirkti žemių bei ūkininkauti. Stasys ir Ona Juodžiai lietuviškame Sofeisko kaime netoli Mogiliovo nusipirko du valakus žemės, pasistatė gražius trobesius, augino tris sūnus. Juodžių šeimoje vyravo lietuviška dvasia ir gilus katalikų tikėjimas, namuose vaikai anksti pradėjo skaityti lietuviškas knygas.

Sofeiske pas Juodžius pailsėti dažnai apsistodavo toliau vykstantys lietuvių karavanai. Lietuviai veždavosi ir maldaknyges, su kuriomis niekad nesiskirdavo, o daugelis – ir gerai paslėptų lietuviškų knygų. Po spaudos sugrąžinimo Mogiliovo gubernijoje gyvenančius lietuvius pasiekdavo lietuviška spauda: „Vilniaus žinios“, „Šaltinis“, „Vienybė“, „Aušra“. Juodžių šeimoje visi trys sūnūs, savarankiškai pramokę skaityti ir rašyti, anksti pradėjo lankyti lietuvišką kaimo mokyklą. Tėvai rūpinosi, kad vaikai gerai mokėtų lietuvių kalbą ir siektų mokslo. Nuo mažų dienų vaikai namuose nesiskyrė su lietuviškomis knygomis, kurias Juodžiai paslėpę tarp rakandų atsivežė iš gimtinės. Knygų Sofeiske įsigydavo iš knygnešių bei atvykstančių lietuvių. Į Sofeiską ir aplinkinius lietuviškus kaimus knygų vežimais atveždavo Kristupas Rastenis, gavęs iš tauragniškio M. Balčiūno (Medinio). Sofeiske su pertraukomis veikė lietuviška mokykla, kuri tik 1915 m. ėmė veikti pastoviai. Daug kartų buvo bandyta čia įkurti lietuvišką mokyklą anksčiau, bet tam labai priešinosi stačiatikių popai. Antanui kaimo mokykloje sekėsi gerai. Tėvai buvo pasiryžę ir antrą sūnų leisti į miesto keturklasę.

A. Juodis, gerai baigęs keturias klases, ruošėsi stoti į Mogiliovo realinės mokyklos penktą klasę, bet vos prasidėjus karui buvo mobilizuotas.

1915 m. pradžioje buvo išsiųstas į Šiaurės frontą. Trumpai patarnavęs fronto „družnoje“ buvo išsiųstas į fronto karo mokyklą Gatčinoje (miestas šiaurės vakarų Rusijoje, Leningrado srityje, 45 km į pietvakarius nuo Sankt Peterburgo – aut. past.). A. Juodis Gatčinoje susitiko su daugeliu lietuvių, kurie, kaip karo pabėgėliai, apsigyveno šalia Sankt Peterburgo. Čia veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti skyrius. Gatčinos karo mokyklos absolventas prãporščikas (rus. прапорщик, iš sen. slav. прапор vėliava; karinis laipsnis Rusijos, TSRS ir kai kurių iš TSRS susidariusių valstybių armijose – aut. past.) A. Juodis 1916 m. paskiriamas į 282-ąjį atsargos batalioną.

Gabus ir pareigingas jaunuolis greitai buvo išsiųstas į Narvos (miestas šiaurės rytų Estijoje, Rusijos pasienyje, Narvos upės kairiajame krante, priešais Rusijos miestą Ivangorodą – aut. past.) kulkosvaidininkų kursus. Nuo 1917 m. sausio 20 d. jau tarnavo Narvos pulke. Pulko kulkosvaidininkų poručikas (rus. поручик, lenk. porucznik – jaunesniojo karininko, paprastai leitenanto, laipsnis kai kurių slavų valstybių kariuomenėse – aut. past.) A. Juodis iki metų pabaigos Šiaurės fronto sudėtyje dalyvavo mūšiuose prie Daugpilio, tad karo lauke nurimus mūšiams girdėjosi artima lietuvio ausiai latvių kalba, o šalia apkasų buvę kaimai turėjo lietuviškus pavadinimus. Jaunam lietuvių karininkui, kovojusiam svetimoje žemėje dėl svetimų interesų šalia tėvų Lietuvos, nenumaldomai kilo noras vykti į nematytą Lietuvą, apie kurią dar ankstyvoje vaikystėje sužinojo iš tėvų pasakojimų ir prisiminimų. A. Juodis, pasinaudodamas suirute caro kariuomenėje, iš Daugpilio fronto 1917 m. perėjo į lietuvių batalioną, kuris tuo metu kūrėsi ir stovėjo Smolenske (miestas Rusijoje, prie Dniepro upės, srities centras, geležinkelio mazgas, įsikūręs 400 km į pietvakarius nuo Maskvos ir 500 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus – aut. past.).

Būdamas čia A. Juodis pasiryžo tarnauti ir tvirtai ginti nuo priešų tėvų gimtinę Lietuvą. Iš Smolensko bataliono dėl sveikatos jis buvo paleistas į namus ir kurį laiką gyveno su tėvais bei brolio šeima Sofeiske. Netrukus juo, kaip buvusiu rusų kariuomenės karininku, susidomėjo bolševikai. Tėvų namuose prasidėjo kratos, kurios vis dažnėjo. Pasidarė nesaugu, ir jau po pirmųjų kratų jis buvo priverstas slapstytis. Su broliu Jurgiu, irgi rusų kariuomenės karininku (karo felčeriu), radę tinkamą progą pabėgo pas vokiečius į Mogiliovą. Ten jiems iškilo pavojus būti išvežtiems į Vokietijos lagerius, todėl ilgai nelaukdami pasitraukė. Bėgdami ir besislapstydami pasimetė. Nuo to laiko Antanas apie tėvus ir brolius ilgai nieko nežinojo. A. Juodis, vėl sugrįžęs į Mogiliovą, privalėjo du kartus per mėnesį registruotis vokiečių komendantūroje, nes kitaip galėjo būti išvežtas darbams į Vokietiją. Padedant generolui Rapolui Okuličui-Kazarinui, 1918 m. birželį caro karininkas A. Juodis iš Mogiliovo išvyko į Lietuvą.

Bolševikai, neradę Antano ir Jurgio namuose, tėvus ir vyriausio brolio šeimą su trimis mažamečiais vaikais kaip kontrrevoliucionierius ir buožes (rus. kulaki; sovietinis terminas, kuriuo vadinti pasiturintys ūkininkai ar valstiečiai, dažniausiai turintys samdinių – aut. past.) su kitais Sofeisko kaimo lietuviais sušaudė.

Lietuvoje A. Juodis prisiglaudė netoli tėvų gimtinės ir iki 1919 m. birželio mokytojavo Utenos rajono pradžios mokykloje. 1919 m. buvo mobilizuotas, tarnavo 5-ajame pėstininkų pulke.

A. Juodis, jau tarnaudamas DLK Kęstučio pulke 1921 m., savo biografijoje rašė: „Tarnaudamas Lietuvių batalione, apie 30 sausio 1918 m. buvau pastojęs ant komisijos patikrinimui sveikatos. Komisija radusi mane nesveiku, paliuosavo iš kariuomenės į namus penkiems mėnesiams pataisymui sveikatos. Namie, t. y., kaime Sofijske aš prabuvau tik vieną savaitę laisvas nepersekiojamas bolševikų, bet ant antros savaitės pas mane, kaipo buvusį rusų armijos karininką, tėvų namuose du syk darė kratą ieškodami ginklų. Laike kratos man nedavė judėti, visą laiką turėjo atstatę naganą. Po tos kratos, praleidus dvi dienas, sužinojau, kad bolševikai trečią syk nori padaryti kratą ir mane suareštuoti. Aš nebelaukdamas žinomų svečių, tuojau, gavęs žinią, nubėgau pas vokiečius į Mogiliovą. Bėgant į Mogiliovą, buvo su manim kartu mano brolis (Jurgis – aut. past.). Mums prisiėjo užeiti ant bolševikų lauko sargybos, bet kadangi mes juos pirmi pamatėm, tai nepakliuvom į jų rankas. Laimingai praslinkom pro juos ir tokiu būdu pasiekėme savo tikslo. Būdamas Mogiliove turėjau pas vokiečius ant mėnesio du syk užsiregistruoti, nes jie grasė išsiuntimu į Vokietiją į lagerius, jeigu iš karininkų kas nors neužsiregistruos. 31 d. birželio 1918 m. aš ir generolas Okulič-Kazarin, leidžiant vokiečiams, išvažiavau į Lietuvą.“

Kalba netaisyta (originalaus juodraščio nuorašas)

A. Juodžiui buvo pavesta formuoti 3-iąją kulkosvaidžių kuopą. Nuo 1920 m. gegužės mėn. jis paskiriamas 3-iosios kulkosvaidžių kuopos vadu. Pulko 1-ajame batalione, kurio vadas buvo karininkas kapitonas Antanas Jakštas, kuopų vadų pareigas taip pat ėjo Stasys Raštikis ir Pranas Gabrėnas. A. Juodis kovojo su bolševikais ir 1919 m. vasarą dalyvavo didelėse kautynėse Dusetų ir Zarasų apylinkėse. Bataliono kariai didvyriškai kovėsi ir nubloškė bolševikus už Dauguvos. Kautynėse netoli Zarasų, prie Michailiškių kaimo, sunkiai sužeistą kuopos vadą S. Raštikį bolševikai paėmė į nelaisvę. Iš nelaisvės kančių S. Raštikis grįžo į Lietuvą po dvidešimties mėnesių (1921 m. balandžio mėn.), Lietuvai ir Rusijai apsikeitus karo belaisviais. Grįžęs į Lietuvą S. Raštikis labai greitai stojo į rikiuotę ir vėl grįžo į DLK Kęstučio 5-ąjį pulką. A. Juodžio kuopa nuo 1920 m. rugsėjo mėn. iki 1921 m. gegužės mėn. dalyvavo kautynėse su lenkais. 1921 m. liepos mėn. A. Juodis, gavęs įsakymą, perdavė pulko 3-iąją kulkosvaidžių kuopą ir išvyko į minosvaidžių kursus Kaune. Greitai, spalio 16 d., buvo perkeltas į generalinio štabo žvalgybos skyrių ir paskirtas kontržvalgų dalies organizacinių bylų vedėju. Į generalinio štabo žvalgų skyrių 1922 m. buvo atkeltas vyr. leitenantas S. Raštikis. DLK Kęstučio 5-ojo pulko kovos draugus A. Juodį ir S. Raštikį likimas buvo išskyręs tada, kai mūšyje su bolševikais netoli Zarasų 1919 m. vasarą S. Raštikį, antrą kartą sunkiai sužeistą, bolševikai paėmė į nelaisvę. Tik beveik po dvejų kančių metų kalėjimuose, raudonųjų belaisvių stovyklose, S. Raštikis grįžo į Lietuvą ir tęsė tarnybą DLK Kęstučio 5-ajame pulke. Vėliau buvo pervestas į generalinio štabo žvalgybos skyrių, kur A. Juodis su S. Raštikiu dirbo beveik dvejus metus. Reorganizavus kariuomenės slaptąją tarnybą, S. Raštikis ir A. Juodis greitai gavo naujus paskyrimus: S. Raštikis liko tarnauti Lietuvos kariuomenės štabe, o A. Juodis buvo paskirtas 2-ojo žvalgų punkto Ukmergėje viršininku.

Lietuvos kariuomenės žvalgybos skyriuje A. Juodis su S. Raštikiu dirbo iki 1923 m. pabaigos. Dirbant kartu A. Juodis iš S. Raštikio sužinojo apie brolį Jurgį. Domėjosi ir klausinėjo, bet S. Raštikis visiškai nieko nežinojo apie Sofeiske likusių tėvų, vyresnio brolio ir jo šeimos likimus. Jurgis Juodis, 1918 m. vasarą pasimetęs su broliu Antanu, vengdamas patekti į raudonųjų komisarų nagus, negrįžo pas tėvus į Sofeiską, bet, pasitraukęs į Rusijos gilumą, apsigyveno Tuloje. Visiškai atsitiktinai J. Juodis, Tuloje susitikęs su Lietuvos kariuomenės karininku S. Raštikiu, kai šį sunkiai sužeistą rusai paėmė į nelaisvę, o jis, perėjęs bolševikų gulagus, jau buvo pasveikęs ir kalėjo Tulos priverčiamųjų darbų stovykloje, sužinojo apie brolį Antaną. Vėliau S. Raštikis apie susitikimą su J. Juodžiu kario atsiminimuose „Kovose dėl Lietuvos“ rašė: „Kelis kartus sekmadieniais buvau nuėjęs į pamaldas į lenkų bažnyčią (Tuloje – aut. past.). Kartą prie bažnyčios susipažinau su lietuviu Jurgiu Juodžiu. Jis pradėjo teirautis, ar man neteko sutikti kariuomenėje jo brolio Antano. Maloniu sutapimu aš ne tik pažinojau karininką Juodį, bet ir tarnavau tame pačiame batalione iki paskutinės dienos, kada buvau sužeistas ir paimtas į bolševikų nelaisvę. Jurgis Juodis buvo vedęs rusę ir gyveno pas savo žmonos tėvus. Du kartus buvau atsilankęs pas juos ir gražiai pavaišintas. Juodžiai daug kartų sušelpė mane maistu; už tai aš esu jiems dar ir dabar labai dėkingas. Vėliau Jurgis Juodis su žmona grįžo į Lietuvą ir Ukmergėje buvo akcizo inspektoriumi. Jo brolis karininkas Antanas Juodis anksti išėjo iš Lietuvos kariuomenės į atsargą ir buvo Pasienio policijos Utenos baro viršininku“. S. Raštikis toliau prisimena: „Vieton lauktos laisvės, aš labai greitai vėl atsidūriau už spygliuotų vielų, koncentracijos stovykloje. Visi karo belaisviai buvo atšaukti iš darbo Gubevake (Gubernijos valdyba karo belaisvių ir pabėgėlių evakuacijos reikalams – aut. past.) ir pasiųsti atgal į stovyklą. Iš ten manęs jau nebeišleido darbams į miestą. Bado šmėkla visu baisumu ir bjaurumu vėl atsistojo prieš akis. Vėl prasidėjo bado kančios. Gerasis Juodis, matyt, sužinojęs, kad mane vėl uždarė į stovyklą, per sargybinius perdavė man truputį maisto ir net gabaliuką lašinių, kuris tuo metu buvo ypač brangus. Sunku buvo, bet vis tik mane ramino ir stiprino vilties žiburėlis grįžti į Lietuvą.“ Kalba netaisyta (originalaus juodraščio nuorašas)

S. Raštikis, jau būdamas emigracijoje, daugiatomių prisiminimų „Iš mano užrašų“ IV tome „Lietuvos likimo keliais“ aprašo, kaip Lietuvoje iš savanorių buvo formuojama Lietuvos kariuomenė. S. Raštikis savo kario karjerą pradėjo atskirame batalione, kuris, pradėtas formuoti 1919 m. kovą ir birželį, buvo pavadintas Vilniaus batalionu. S. Raštikis labai nuoširdžiai prisimena naujus jaunus karininkus, nuo pirmųjų suformuoto bataliono dienų pradėjusius tarnauti Vilniaus batalione. Apie karininką A. Juodį rašo taip: „Štai labai ramus ir lėto būdo, su nuolatine aukštaitiška šypsena ir kandžiu liežuviu, labai tarmiškai utenietiškai kalbėjęs kulkosvaidininkas leitenantas A. Juodis“.

Kalba netaisyta (originalaus juodraščio nuorašas)

Kariuomenės žvalgų skyrius turėjo žvalgų, kontržvalgybos, juridinius, cenzūros ir spaudos bei propagandos padalinius. Žvalgybai teko labai didelis administracinis krūvis. Reikėjo tvarkyti, tikrinti ir nuolat pildyti įvairius dokumentus, peržiūrėti pabėgėlius, skaityti gaunamus slaptus raštus ir instrukcijas, rašyti ataskaitas bei pranešimus apie sekamus asmenis, stebimas politines organizacijas, įvairius vietos įvykius. Tokioje tarnyboje ilgiau užsibūti galėjo tik į kanceliarijos darbą linkę karininkai. Žvalgybos agentūros žiniomis, Ukmergėje buvo keli komunistinės literatūros saugojimo ir paskirstymo punktai, veikė slaptos komunistinės organizacijos, platinami lenkiški atsišaukimai, renkamos aukos, veikė privati lenkų gimnazija. Apylinkėse buvo platinami komunistiniai ir lenkiški laikraščiai.

A. Juodžiui atvykus į naują paskyrimo vietą Ukmergėje, teko didelis krūvis. Čia, ir gretimuose miestuose, buvo platinami lenkiški laikraščiai, slapta plačiai plito komunistinė spauda, veikė slapti agentai. Archyvuose yra išlikę dokumentai apie A. Juodžio tarnybą žvalgybos 2-ajame skyriuje Ukmergėje.

Lietuvos Vyriausybei nutarus sienos apsaugą perduoti Vidaus reikalų ministerijai, Krašto apsaugos ministerija 1923 m. gruodžio viduryje išsiuntinėjo kariuomenės daliniams telefonogramas su prašymu registruotis, norintiems tarnauti Pasienio policijoje. Netrukus buvo išleistas įsakymas užsirašiusiems tarnauti Pasienio policijoje iki gruodžio 31 d. prisistatyti į paskyrimo vietas. A. Juodis, pareiškęs norą pereiti tarnauti į Pasienio policiją, buvo išleistas į atsargą ir gavo paskyrimą į Utenos mobilizacijos rajoną. Parengtame 1923 m. Krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo 3-iojo skyriaus kapitono A. Juodžio tarnybos lape pažymima, kad kariuomenėje paskutinė jo darbo vieta „ 4-os Sekcijos vedėjas (bataliono vado teisėmis)“. Lietuvos Prezidento 1923 m. akto Nr. 125 paskelbtame įsakyme kariuomenei Nr. 235 pažymima, kad „kapitonas Antanas Juodis nuo 1924 m. sausio 1 d. paleistas į karininkų atsargą“.

Vidaus reikalų ministro 1924 m. sausio 4 d. įsakymu A. Juodis paskiriamas Pasienio policijos Utenos baro viršininku.

Kartu su A. Juodžiu Piliečių apsaugos departamento direktoriaus paskirti į Utenos apskritį atvyko pirmieji rajonų viršininkai: vyresn. leitenantas Jonas Žemaitis atvyko iš 5-ojo pėstininkų pulko, vyresn. leitenantas Mikas Micevičius – iš drausmės bataliono, vyresn. leitenantas Juozas Audėjaitis – iš kariuomenės intendantūros, leitenantas Antanas Adamonis – iš 2-ojo pėstininkų pulko. Kartu su A. Juodžiu Pasienio policijos Utenos bare rajonų viršininkais pagal rotaciją dirbo: I eilės rajono viršininkai Antanas Adamonis, Juozas Audėjaitis, Vytas Babickas, Domas Černiauskas, Kazys Dragūnevičius, Pranas Gabrėnas, Kostas Kanis-Kanevičius, Mikas Kazlauskas, Pranas Latoža, Juozas Pakėnas, Juozas Pilkauskas, Kostas Sausdrovas, Antanas Monkevičius, Mikas Micevičius, Jonas Tinteris, Simas Ignatavičius, Povilas Kirlys, Vincas Vainauskas, Vladas Žilėnas, Vladas Žemaitis ir II eilės rajono viršininkai Andrius Butas, Leonas Šostakauskas.

Pasienio policijos Utenos baras kūrėsi labai sunkiomis sąlygomis. Trūko kvalifikuotų sargybinių, ginklų ir amunicijos. Visas saugomas pademarklinijys – kalnuotas ir miškingas, išraižytas pelkių, upelių ir ežerų, vietomis – sunkiai pereinamas. Nuo pat pirmųjų dienų Pasienio policijos barui reikėjo operatyviai tvarkyti pademarklinijos infrastruktūrą: sutvarkyti ir nutiesti naujus kelius, statyti tiltus, sunkiai pereinamose paežerių ir paupių pelkėse įrengti medinius takus, lieptus, įrengti būdeles kontrolės punktuose, parubežio apsaugai pritaikyti iš bataliono perimtus telefono tinklus, nutiesti naujas telefono linijas, įrengti telefono stotis, spręsti rajonų ir sargybos būstinių bei sekimo punktų nuomos ar pritaikymo, sargybinių apgyvendinimo klausimus. Visa tai gulė ant baro viršininko pečių. Pasienio policijos baro struktūroje (prie viršininko) nebuvo numatyta papildomų etatų asmenims, kurie vykdytų štabo ar kanceliarijos tarnautojų funkcijas. Baro viršininkui reikėjo skubiai parengti saugomo ruožo, kuris buvo per 75 km ilgio, schemą ir detalų aprašymą. Reikėjo skubiai parengti Pasienio policijos baro suskirstymą į rajonus, tiksliai nurodžius rajonų ribas, kiekvieno rajono ilgį, viršininko būstinės dislokavimo vietą, rajono suskirstymą į sargybas, sargybų dislokavimo vietas, nurodžius jų ribas, nurodyti paskirto rajono viršininko pavardę ir karinį laipsnį. Visa tai taip pat gulė ant baro viršininko pečių. Sunki buvo Pasienio policijos kūrimo ir jos darbo organizavimo pradžia. Keitėsi rajonų viršininkai, trūko sargybų viršininkų, sargybinių. Reikėjo užtikrinti reikalaujamą demarkacinės linijos apsaugą. Parubežyje dar zujo lenkų milicijos (MLPN – milicija liudova) ir partizanų gaujos. Lenkų pasieniečiai nuolat braudavosi į Lietuvos teritoriją, vyko susišaudymai, plito kontrabanda.

Baro viršininkui su rajonų viršininkais reikėjo spręsti daug įvairių klausimų, visiškai nesusietų su parubežio apsauga. Lietuvoje 1932 m. ir 1937 m. vyko visuotiniai policijos surašymai, taip pat ir Pasienio policijos visų pareigūnų bei tarnautojų. Pareigūno surašymo anketoje užpildytus duomenis reikėjo skrupulingai sutikrinti su jo tarnybos bylos duomenimis. Baro viršininkui ir rajono viršininkams tai buvo atsakinga užduotis, kurią reikėjo atlikti per trumpą laiką. Taip pat reikėjo kasmet vykdyti visų lygių pareigūnų atestaciją.

Dideliame kolektyve, ypač tarp sargybinių, pasitaikydavo tarnybos pažeidimų. Baro viršininkas nuolat reikalavo, kad pavaldiniai ne tik griežtai laikytųsi tarnybos statuto, bet ir dorai elgtųsi ne tarnybos metu. Reikalavo ir rodė pavyzdį, kad visų lygių pasienio policininkai visur ir visada gerbtų ir nežemintų pasienio policininko vardo. Dažnai vykdavo į rajonus ir tikrindavo, kaip rajonų sargybos ir punktai laikosi darbo drausmės. Operatyviai reaguodavo ir į menkiausius tarnybos statuto pažeidimus, siųsdamas nurodymus pavaldiniams. Pasienio policijos darbo sąlygos buvo gana sunkios, jos prilygo karo meto kariuomenės tarnybai. Eilinis policininkas (sargybinis), žvalgas ar slapukas naktį ar dieną, vasarą ar žiemą, spiginant saulei, lyjant ar sningant, po atviru dangumi privalėjo tykoti kontrabandininkų ar kitų parubežio pažeidėjų. Gyvenimo ir buities sąlygos buvo sunkios. Patalpos, esančios pas vietos gyventojus, skirtos gyventi vieniems ar su šeimomis, beveik visoje parubežio zonoje buvo toli nuo tarnybos vietos ir nepritaikytos nuomai.

A. Juodžio brolis Jurgis po susitikimo su S. Raštikiu Tuloje sužinojo apie brolį Antaną, apie dabar Lietuvoje vykstančias kovas su nepriklausomybės priešais. Jurgis, sužinojęs apie savarankiškai ateitį kuriančią Lietuvą, apie kitokią Lietuvą, nei tėvai ją buvo palikę prieš kelis dešimtmečius, nuo pirmųjų dienų kūrė planus ir ryžosi bėgti. Po to nesėkmingo bandymo pabėgti į Lietuvą su broliu Antanu, Jurgis pasitraukė į Rusijos gilumą. Nuo bolševikų persekiojimo pasislėpė Tuloje. Jurgį priglaudė Sofeisko dvaro savininkas – dvarininkas-fabrikantas Batašovas, Tuloje turėjęs populiarių virdulių fabriką ir didelius namus, kuriuose iki nacionalizavimo gyveno. J. Juodis, Batašovo palikuonių globojamas, ir, turėdamas karo (felčerio) sanitaro kvalifikaciją, įsidarbino Tulos ligoninėje. J. Juodžiui, karo felčeriui, ištarnavusiam caro kariuomenėje dvylika metų, nesutikusiam pereiti tarnauti į sovietų kariuomenę, ir čia likti buvo pavojinga, nes bet kuriuo metu galėjo būti bolševikų areštuotas ir represuotas. Gyvendamas Tuloje Jurgis vedė garsių Rusijos pirklių Puziriovų dukterį Tatjaną ir gyveno pas jos tėvus.

Su žmona, ilgai nesvarstę, sutarė, kad į Lietuvą dabar vykti abiem labai pavojinga, nes galima patekti į bolševikų rankas, todėl, atsargiai slapstydamasis, dabar gali vykti tik jis vienas. Pasikeitus padėčiai bolševikinėje Rusijoje, nurimus pilietiniam karui, teko ieškoti galimybių ar palankios progos ir Tatjanai atvykti į Lietuvą. Jurgis į Lietuvą atvyko 1922 m., tuojau po Naujųjų metų. Ukmergėje dirbo akcizo inspektoriumi, spirito gamyklos direktoriumi. J. Juodis nuo 1927 m. birželio buvo Šaulių sąjungos narys. Jurgis, mažai žinodamas apie Tuloje likusią žmoną, Lietuvoje vienas gyveno beveik septynerius metus. Tatjana į Lietuvą atvyko tik 1928 m. vasaros pradžioje. Tatjana ir Jurgis Juodžiai, trumpai pagyvenę Biržuose, pastoviai apsigyveno Ukmergėje (Vilniaus g. 28). Tatjana dirbo grožio salone kirpėja, gerai kalbėjo ir rašė lietuviškai. Sulietuvino ir savo pavardę – daugelyje dokumentų pasirašinėjo Tatjana Puzaraitė-Juodienė. J. Juodis, eidamas 57-uosius metus, 1946 m. liepos 16 d., mirė. Palaidotas senosiose Ukmergės kapinėse. T. Juodienė, likusi viena Lietuvoje, ilgėjosi tėvynės. Lietuvos bolševikai pradėjo domėtis jos praeitimi. Pragyvenusi Lietuvoje beveik dvidešimt metų, po vyro mirties išvyko į Rusiją ir apsigyveno Leningrade (dab. Sankt Peterburge – aut. past.). Tolesnis jos likimas nežinomas.

A. Juodžio viršininkas Jonas Motiejūnas-Valevičius retkarčiais grybštelėdavo: „Antanai, laikas ženytis. Turiu tau tinkamą panelę“. Jis tikrai turėjo omenyje panelę mokytoją, kurią buvo sutikęs pas svainį Rašoje. Greitai A. Juodis, svečiuodamasis pas Utenos apskrities viršininko Jono Motiejūno-Valevičiaus žmonos Elenos Graužinytės gimines Petronius Rašoje, susipažino su ten dirbusia lietuvaite mokytoja Ona Gaižutyte. Graži draugystė tęsėsi porą metų.

A. Juodis, būdamas 32 m., 1927 m. gruodį vedė O. Gaižutytę. Santuoką nuo Sofeisko laikų gerai pažįstamas kunigas Antanas Kiesylis kvietė įamžinti Kauno Vytauto bažnyčioje. Tačiau, esant įvairioms aplinkybėms, kviesti liudininkai negalėjo ilgesniam laikui išvykti į Kauną, todėl Ona ir Antanas santuokos sakramentus priėmė ir prisiekė vienas kitam Labanoro bažnyčioje. Sutuokė juos Labanoro klebonas kunigas J. Kraujalis. Santuoką liudijo Jonas Motiejūnas-Valevičius, Kostas Steponėnas, Klemas Graužinis, Juozas Pakėnas. Po metų Antanas ir Ona Juodžiai persikėlė į Uteną ir ilgam apsistojo miesto senojoje dalyje. Iš Ligoninės g. 5, kur A. Juodis gyveno vienas, su žmona persikėlė į Kęstučio g. 3. Čia, erdviame name, gimė ir augo vaikai – Nijolė (gim. 1929 m. sausio 18 d.) ir Vytautas (gim. 1930 m. sausio 30 d.).Juodžiai su šeima dažnai vasaros atostogas praleisdavo Ginučiuose pas Joną Blažį ir Pakiaunyje pas Boleslovą Ašebergą. 1939 m. pabaigoje Juodžiams persikėlus į Švenčionėlius, prasidėjo priverstiniai šeimos persikėlimai, slapstymasis, klajonės, pabėgimai, ilgi išsiskyrimai.

1939 m. įvykiai pradėjo stipriai purtyti visą Europą. Vokietija, užėmusi vakarines valstybes, atsisuko į Rytus. 1939 m. kovą atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją. Ir štai Sovietų Sąjungos diktatoriui Josifui Stalinui 1939 m. pabaigoje išmušė palanki valanda suvesti sąskaitas su Lenkija. Lenkijos valstybės tragedija prasidėjo, kai Hitleris ir Stalinas 1939 m. rugsėjį pasidalino Lenkiją. Naciai vakarinę Lenkijos dalį ėmė germanizuoti. Tūkstančius gyventojų privertė trauktis iš gyvenamųjų vietų, o į jų vietą vežė vokiečius. Sovietų Sąjungos pavergtoje Lenkijos dalyje sovietai tuojau pat ėmė kurti „socializmą“. Trėmė ir žudė žmones. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs lenkų ir vokiečių karas Lietuvai nebuvo netikėtas. Lietuva laikėsi neutralumo politikos. Sovietai Lenkiją puolė 1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų kariuomenė, nesutikusi didesnio lenkų pasipriešinimo, greitai slinko pirmyn. Rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių ir greitai priėjo prie Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos. Užimtose teritorijose Raudonoji armija ėmė įvedinėti sovietinę santvarką. Iš karto prasidėjo suėmimai. Iki įžengiant Lietuvos kariuomenei į Vilnių buvo suimti ir išsiųsti į Rusiją per 350 Vilniaus krašto politinių ir visuomenės veikėjų. Sovietų Sąjunga grasino Vilnių ir Vilniaus kraštą atiduoti sovietinei Baltarusijai. Prasidėjo Vilniaus krašto vertybių ir turto grobstymas bei gabenimas į Sovietų Sąjungą. Geležinkeliu buvo vežama viskas – fabrikų, gamyklų įrengimai bei žaliava, baldai, radijo aparatai ir jų gamybos įrenginiai, elektros stotys, geležinkelio bėgiai ir pabėgiai. Grobiamos parduotuvės, ligoninės, bibliotekų ir muziejų archyvai. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu paskelbta dalinė mobilizacija prasidėjo 1939 m. rugsėjo 17 d. Tuo metu Lietuvos teritorija kariniu požiūriu buvo suskirstyta į tris karo apygardas. Pėstininkų divizijos vadai kartu buvo ir karo apygardos vadai. Mobilizacijos planuose buvo numatyta suformuoti po vieną batalioną visuose Pasienio policijos baruose. Pasienio policijos Utenos baro parubežyje 1939 m. rugsėjo 17 d. buvo suformuotas 12-asis batalionas, kurio štabas buvo dislokuotas Tauragnuose. Bataliono vadu buvo paskirtas kapitonas Balys Mikėnas. Bataliono 2-oji kuopa buvo dislokuota Saldutiškyje. Kuopos sudėtyje buvo 157 eiliniai, 62 grandiniai, 32 jaunesnieji puskarininkiai, 6 puskarininkiai, 10 karininkų. Kuopos vadu buvo paskirtas 4-ojo rajono viršininkas leitenantas Simas Ignatavičius. Visi pasienio policininkai buvo priskirti naujai suformuotam pasienio apsaugos 12-ajam batalionui. Baro viršininkas A. Juodis ir keletas pasienio policininkų liko Pasienio policijos žinioje. Baro viršininko komandai reikėjo užtikrinti administracinės linijos apsaugą, sekti sovietų kariuomenės judėjimą link administracinės linijos ir pranešti kariuomenės daliniams. Be to, reikėjo sulaikyti ir perduoti kariuomenei lenkų atbėgėlius iš okupuotos Lietuvos dalies.

Kai Lietuvos Vyriausybė 1939 m. spalio pradžioje gavo žinią iš Maskvos apie Vilniaus grąžinimą Lietuvai, Pasienio apsaugos 12-asis batalionas 1939 m. spalio 1 d. buvo likviduotas. Prasidėjo labai operatyvus bataliono likvidavimas, kadangi pasienio policininkai turėjo grįžti į buvusias tarnybos vietas ir tęsti tarnybą parubežyje. Baro viršininkui A. Juodžiui labai greitai vėl reikėjo sukomplektuoti rajonų viršininkus, sargybų policininkus ir užtikrinti administracinės linijos apsaugą. Parubežyje padėtis buvo labai sudėtinga. Iš rusų užimtos Lenkijos (okupuotos Lietuvos dalies) pusės į Lietuvą vis slinko pavieniai neorganizuoti rusų kariškiai bei ištisi pavieniai daliniai. Buvo duotas nurodymas stebėti bei sekti rusų kariuomenės ir pavienių rusų karių judėjimą ir apie jų pasirodymą parubežyje informuoti. Į karinius dalinius, dislokuotus šalia administracijos linijos, reikėjo perduoti žinias apie rusų kariuomenės judėjimą parubežyje ir apie lenkų pabėgėlių sulaikymą. Iš karinių dalinių, iš Piliečių apsaugos departamento ėjo srautas telefonogramų su nurodymais ir instrukcijomis. Taip sudėtingai ir įtemptai Pasienio policijos baro viršininkui A. Juodžiui teko dirbti iki Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir Vilniaus kraštas.

Pagal 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos pasirašytą sutartį, atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, valstybės sienos apsauga buvo perkelta į rytus. Demarkacinė linija, neutrali zona, administracinė linija, du dešimtmečius ribojusi Lietuvos okupuotą kraštą, visame ruože buvo panaikinta. Gėdingosios šluotos-gairės Lietuvos valdžios pareigūnų rankomis sudegintos. Liko tik lenkų šluotų sienos istorinis prisiminimas apie kaimus ir miestelius, pro kuriuos ėjo administracinė linija, kuriuos kirto šluotų parubežys su Lenkija.

Policijos departamentas jau 1939 m. gruodžio 16 d. Pasienio policijos Utenos ir Zarasų barų rajonus pertvarkė taip: buvusį Utenos baro 6-ąjį rajoną nurodė laikyti 1-uoju rajonu; Zarasų 1-ąjį – 2-uoju, 2-ąjį – 3-iuoju ir t.t., iš 4-ojo į 5-ąjį, sienos su Latvija nuo sienos su TSRS nurodė laikyti 6-uoju rajonu, buvusį 5-ąjį rajoną – 7-uoju rajonu ir 6-ąjį – 8-uoju rajonu. Taip į aštuonis rajonus buvo suskirstytas Pasienio policijos Švenčionėlių baras. Vidaus reikalų ministro 1940 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 12 Pasienio policija buvo padalinta į šešis barus: Seinų, Alytaus, Trakų, Vilniaus, Švenčionėlių ir Zarasų. Vietoj Utenos, Ukmergės ir Zarasų Pasienio policijos barų, saugojusių parubežį su Lenkija, buvo įkurti Švenčionėlių ir Vilniaus pasienio barai. 1939 m. gruodžio 11 d. Pasienio policijos Utenos baras iš kariuomenės perėmė sienos su SSRS atkarpos, sutapusios su Švenčionėlių apskrities administracine riba, apsaugą.

A. Juodis 1940 m. vasario 19 d. buvo paskirtas Pasienio policijos Švenčionėlių baro viršininku. Jo gyvenamoji vieta – Švenčionėliai, Kareivinių g. 4. Tuo metu Švenčionėlių apskrities komendantu (laikinai) nuo 1939 m. gruodžio 11 d. buvo paskirtas pulkininkas leitenantas Antanas Raudonikis. Švenčionėlių baro saugoma siena su Baltarusija apėmė Pabradės, Švenčionių ir Ignalinos rajonus. Švenčionėlių bare A. Juodis dirbo su aštuonių rajonų viršininkais ir rajonų viršininkų padėjėjais. Saugomo baro ilgis buvo virš 89 kilometrų. Aštuoniuose rajonuose su 24 sargybomis dirbo 246 pasienio policininkai. Švenčionėliuose baro viršininkui A. Juodžiui per trumpą laiką reikėjo operatyviai sutvarkyti baro infrastruktūrą, parinkti būstines rajonams ir sargybinėms, spręsti policininkų apgyvendinimo klausimus, sutvarkyti telefono tinklus. Rajonų ir sargybų būstines stengėsi parinkti arčiau sienos su Baltarusijos TSR. Prie sienos su Sovietų Sąjunga, buvusioje lenkų okupuotoje dalyje, būstinėms ir policininkams apgyvendinti tinkamų patalpų beveik nebuvo, nes čia žmonės buvo neturtingi, jų gyvenamieji namai apleisti ir nesutvarkyti.

Pasienio policijos Švenčionėlių baro viršininko pareigas A. Juodis ėjo iki tol, kol rusai likvidavo Pasienio policiją. Užgrūdintas Pirmojo pasaulinio karo frontuose, kovose su Lietuvos nepriklausomybės priešais, nurimus kovoms jis buvo objektyvus ir griežtas pareigūnas, administratorius, sudėtingos tarnybos apskrities Pasienio policijos ilgametis vadovas. Kaip vyriško Pasienio policijos pareigūnų kolektyvo vadovas A. Juodis buvo griežtas, reiklus, nuoširdus mokytojas bei auklėtojas. A. Juodžio, Pasienio policijos baro viršininko, dalykinės savybės ir charakterio bruožai detaliai atskleidžiami paskutinių mokymų atestacijoje. Atsargos karininkai būdavo šaukiami į pakartotinius mokymus ir kursus, kuriuos baigus galėjo būti suteikiamas aukštesnis karinis laipsnis – iki kapitono imtinai. Paskutiniuose mokymuose (karo pratybose) A. Juodis dalyvavo 1938 m. 1-ojo pėstininkų DLK Gedimino pulke. Atestacijoje (1938 m. liepos 2 d.) pažymima: <…> „išsimokslinęs vidutiniai, pakankamai sumanus, orientuojasi vidutiniai, galvosena gera; taktiškas, mandagus, tvarkingas, viešumoje laikosi gerai; doras, sąžiningas, teisingas; lėtas, atviras, gyvas; sveikas, patvarus; valstybės ir tautos reikalus supranta gerai; kariška literatūra įdomaujasi, patirtas žinias tarnyboje pritaikyti sugeba, karo mokslo srityje vykstančia pažanga įdomaujasi; drausmingas, autoritetą turi pakankamą, iniciatyvus, turi atsakomybės jausmą, vadovauti sugeba; karinį gyvenimą pažįsta, su karininkais santykius palaiko gerai; neigiamų palinkimų nepastebėta; geriau tinka administracijos tarnybai; tinka kuopos vado vietai.“

Kalba netaisyta (originalaus juodraščio nuorašas)

Atestacijos lapą pasirašė pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis.

A. Juodis netarnavo Lietuvos okupantams. Rusams likvidavus Pasienio policiją su šeima gyveno savo ūkyje Pratkūnuose, netoli Salako. Nuo 1941 iki 1943 m. dirbo Švenčionių apskrities valdyboje kasininku. Grįžtant frontui, 1943 m. su šeima persikėlė į Ukmergę ir dirbo Ukmergės apskrities mokesčių inspekcijoje buhalteriu. Ukmergės apskrities mokesčių inspekcijoje nuo 1943 m. pabaigos kartu su vyru pradėjo dirbti ir Ona Juodienė. Vaikai Nijolė ir Vytautas, baigę Ukmergės gimnaziją, išvyko studijuoti į Vilnių. 1944 m. išėjęs atostogų A. Juodis į darbą nebegrįžo – pasitraukė į Vakarus. Kančias ir nežinią kentęs „dipukų“ stovyklose Vokietijoje, 1958 m. iš Liverpulio (Anglija) išvyko į Ameriką. Sisere, Čikagos priemiestyje, priglaudė jį žmonos giminaičiai Žukauskai. Vertėsi atsitiktiniais padieniais darbais. Ilgai nepalaikė jokių ryšių ir nieko nežinojo apie Lietuvoje likusią žmoną bei vaikus.

O. Juodienė visada ilgėjosi Vilniaus, iš kurio 1924 m., gavusi aštuonių gimnazijos klasių atestatą, išvyko. Likusi viena Ukmergėje, negaudama jokių žinių iš į Vakarus pasitraukusio vyro, ieškojo galimybių persikelti į Vilnių šalia vaikų. Sumani ir sąžininga darbuotoja iš Ukmergės finansų skyriaus pervedimu buvo perkelta į Socialinės apsaugos ministeriją. Ministerijos kanceliarijoje dirbo iki išėjimo į pensiją. O. Juodienė, persikėlusi į jaunystės miestą Vilnių, buvo aktyvi vilniečių ainių klubo narė.

Būdamas emigracijoje A. Juodis palaikė ryšius su Lietuvos karininkais savanoriais, buvusiais pasienio policininkais, bendradarbiais. Artimai bendravo su jaunystės draugu S. Raštikiu. Susitikdavo su buvusiais Pasienio policijos Utenos baro rajono viršininkais Jonu Balčiūnu, Povilu Kirliu, Vladu Žilėnu, pasienio policininkais Anupru Klimu, Anupru Krinicku, Jonu Juodvalkiu, Povilu Kinduriu, Antanu Stankevičiumi, Aleksandru Sadausku, Broniumi Udru.

A. Juodis 1977 m. vasaros pabaigoje pateko į avariją. Sužalojimai buvo nežymūs, tačiau, esant solidžiam amžiui, net ir menka trauma tapo sunki ir pavojinga. A. Juodis mirė 1978 m. sausio 19 d. Palaidotas Sisero Šv. Kazimiero kapinėse. A. Juodžiui atminimo lentą kapinėse pastatė žmonos giminaitė Anelė Žukauskienė.

A. Juodis apdovanotas LDK Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.