Utenoje gyvenanti ir daugeliui uteniškių gerai pažįstama tautodailininkė Genovaitė Adiklienė tęsia į amžinybę iškeliavusio savo vyro Kazimiero veiklą – iš molio kuria švilpynes. Šis užsiėmimas moterį įkvėpė nepamiršti ir nepadėti į šalį to, kad šiandien turi savo išliekamąją vertę: tai įvairios senais raštais ornamentuotos švilpynės, virtusios paukšteliais, arkliukais, oželiais, kiškučiais ar net žmonių figūrėlėmis. Norėdama ateities kartoms išsaugoti tradicijas G. Adiklienė savo darbus ir edukacines pamokas sudėjo į neseniai dienos šviesą išvydusią knygą „Lipdyta keramika“, kurią šią savaitę pristatė Utenos menų kamaroje.
Kiek vietos Jūsų gyvenime užima keramika?
Turėjau bėdų su savo akimis, patyriau ne vieną operaciją, tad gydytojai tapyti paprasčiausiai nebeleido. Lipdant akys ne taip greit pavargsta, tad lipdyti iš molio man paprasčiau. Įtakos mano veiklai turėjo ir prieš kelis metus mirus mano vyrui paliktas molis bei krosnis – buvo labai patogu pradėti ir tęsti jo nebaigtus darbus. Aš savęs nevadinu keramike – esu tik švilpynių lipdytoja.
Pažintis su švilpynių lipdymu įvyko gerokai anksčiau, tikriausiai tuo metu, kai dar gyvas buvo Jūsų vyras?
Taip. Jis jau sirgo, tad dažnai reikėdavo vykdyti užsakymus. Jis kartais prašydavo manęs padėti. O kaipgi nepadėsi? Dar niekas apie mane nežinojo, kad rankose laikau molį, nors aš kurį laiką jau tą sėkmingai dariau. Tačiau iš pradžių lipdžiau tik švilpynes, o vėliau pradėjau kalėdinius, velykinius žaislus, papuošimus, Užgavėnių kaukes. Mano kūryba pamažu išsiplėtė.
Ką nauja atradote lipdydama švilpynes?
Kažką nauja atrasti sunku. Juk švilpynių lipdymas Lietuvoje gyvuoja šimtmečius. Anksčiau puodžiai iš likusių molio gabaliukų savo vaikams susukdavo švilpynes. Dažnai lankydamasi mugėse, parodose atkreipiu dėmesį šiuos meno dirbinius. Kokia jų įvairovė! Jos visos skiriasi ir formomis, ir dydžiais, ir papuošimais, su kiekviena švilpyne galima išgauti skirtingas melodijas. Aš temoku pagaminti tik mažytę dalį tų švilpynių, kurių yra visame pasaulyje. Kartais nuvykusi į vieną ar kitą mugę bandau įsigyti švilpynių, tačiau ne visuomet kaina būna įkandama. Išskirtinės švilpynės gali kainuoti net 30 eurų. Tokį meno kūrinį pavartau rankose, pasižiūriu ir paprastai neperku manydama, kad kažką panašaus pabandysiu padarysi pati.
Kuo ypatinga knyga „Lipdyta keramika”?
Tai buvo pirmas pristatymas. Kuo ji ypatinga? Gal ir visai niekuo neypatinga. Tai tiesiog edukacinė knyga. Juk visą gyvenimą pati dirbau vaikų darželyje, su vaikais lipdėme iš plastilino ir modelino. Norisi, kad nebūtume savamoksliai, o vaikams galėtume paaiškinti turėdami savotišką pradžiamokslį, į kurį viską sudėjau suskirstydama pagal didžiąsias metų šventes Lietuvoje. Šioje naujausioje knygoje nerasite nei tapybos darbų, nei ketureilių. Ją sudaro septynios edukacinės pamokos ir įdėta dalis nuotraukų su mano vyro Kazimiero švilpynėmis. Tai savotiškas jo amato perdavimas skaitytojams.
Ar švilpynės turi paklausą visuomenėje?
Tikrai taip. Jos labai populiarios – švilpynes dovanoja vaikams, kurie dalyvauja Lietuvos dainų šventėje, taip pat įsigyja mokyklos. Nežinau, ką su švilpynėmis veikia renginių vedėjai, kurie labai dažnai jų užsako vestuvėms. Kiti mėgsta jas kolekcionuoti. Tačiau šie kūriniai turi būti originalūs, papuošti baltiškais raštais, o spalvos natūralios. Jeigu švilpynes pagaminsime ryškias – jų veikiausiai niekas nepirks. Tad istorinė tematika gaminant švilpynes yra nepaprastai svarbi. Kuo jos bus arčiau liaudies meno, tuo bus paklausesnės.
Ar svajojate grįžti prie tapybos?
Labai. Akis šiek tiek apsigydžiau, praėjo metai, todėl norėčiau sugrįžti prie tapybos ir surengti dar vieną parodą. Mano širdis linksta prie šio meno. Jau pradėjau kaupti drobes, teptukų nusipirkau… O švilpynes darysiu iki tol, kol sudegs mano Kazimiero palikta krosnelė.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
{youtube}mZb6qg1pxzY&t{/youtube}
