Gimtajame mieste puikiai visiems pažįstamas menininkas, privačios dailės galerijos „Skaptukas” įkūrėjas Jonas Grunda ne tik papuošė skulptūromis savo miestą, bet ir šiuo metu kruopščiai ruošiasi Ilzenbergo dvare (Rokiškio r.) jau šį rudenį pastatyti tris vandens lelijų žiedus simbolizuojančias skulptūras. Iš 40 šalies menininkų skulptorių, dalyvavusių konkurse, kuriame buvo pristatyta apie 60 darbų, atrinkti tik šeši autoriai, tarp kurių pateko ir J. Grunda. „Savo darbą labai myliu”, – šypsojosi besidžiaugdamas ignalinietis, savo kieme statybinėmis medžiagomis dailinantis pačius naujausius kūrinius.

Ar tiesa, kad savo kūrybinę paslaugą siūlėte ir Utenai?

Apie tai kalbėdamas galiu atvirai pasakyti, kad labai gėda. Kadangi apie save kalbėti ypač sudėtinga, Utenoje niekas neparodė susidomėjimo nei parodomis, nei projektine veikla. Šiame krašte paprasčiausiai niekam niekas neįdomu. Aš savo meno dirbiniais siūliau papuošti „Taurapilio” erdves, esančias netoli ežero, tačiau iš valdžios, valstybinių institucijų atstovų sulaukiau tik abejingumo. Tam ruošiausi iš anksto: parengiau darbų modelius ir brėžinius. Tačiau pastangos liko bevaisės. Tai parodo viso miesto charakterį, žmonių supratimą apie meną. Iš pradžių man ne vienas žmogus yra sakęs: „Jonai, tau nieko neišeis”. Nenorėjau tikėti šiais žodžiais. Ir netikėjau, kol neįsitikinau pats.
Gaila, kad po pokalbio su vienos įstaigos vadove supratau, jog esu niekam neįdomus ir nereikalingas Utenai. Toks žmonių požiūris mane pribloškė.
Dėl to nieko negaliu kaltinti. Nežinau, kaip atsakyti į klausimą, kodėl uteniškių nesudominau. Į Uteną juk neatėjau nežinodamas, ką pasiūlyti. Nesu koks vėjavaikis…

Neradęs kūrybinės nišos Utenoje, toliau darbuojatės Ignalinoje, čia gimsta ir didieji jūsų darbai… Ar nesunku kvėpuoti menininkui, įsikūrusiam provincijos mieste?

Aktyviai dalyvauju rimtuose konkursuose. Nors su šeima gyvenu Ignalinoje, tačiau esu išplaukęs į didesnius kultūrinius vandenis. Aš labai džiaugiuosi savo rajonu, jo žmonėmis. Kartais pagalvoju, kad nuvykus į kokią kitą didesnę šalį ar miestą veikiausiai sukluptum. Šiandien menininkui gyventi išties nelengva: reikia gerai pakovoti dėl vietos po saule. Tu privalai save parodyti, kad būtum reikalingas. Galbūt taip yra visame pasaulyje. Tenka bendrauti su San Francisko menininkais lietuviais, kurie kadaise nuvyko į šį miestą, susibendravo su vietos žmonėmis, o šie domėjosi ir pirko jų kūrinius. O dabar, pasak jų, atėjo toks laikas, kad sukurti darbus yra daug lengviau, nei juos parduoti. Pasikeitė laikai, pasikeitė ir žmonių požiūris į vertybes.
Negiriu praėjusių laikų, bet anksčiau buvo kitokia, menininkui šiek tiek artimesnė, politika. Galėjai kažką sukurti ir tavo darbai buvo reikalingi. Anuomet Ignalinoje vienu metu turėjau net keturis darbus ir visuose rasdavau savo nišą. Šiandien viskas apsivertė kitaip.

Kada atradote save kaip menininką?

Gal mamos pilve (juokėsi). Visai neseniai sužinojau, kad giminėje buvo ir daugiau skulptorių. Vadinasi, neiškritau iš dangaus.
Dar mažas būdamas sėdėdavau prie krosnies ir droždavau malkas. Labiausiai traukė drožyba. Tačiau tėveliai buvo paprasti žmonės, manęs niekas neskatino drožti, domėtis menu. O mokykloje dalyvaudavau konkursuose, todėl ypač nukentėjo mokslai, kuriais didžiuotis negalėjau. Mokyklai buvo garbė, o aš nuo mokslų buvau visiškai laisvas. 11 metų atostogų! Tai supratau tik tuomet, kai baigiau mokyklą ir reikėjo kažkur stoti. Tuomet atsisėdęs ant mokyklinių laiptų sau pasakiau: „Jonai, baigėsi tavo atostogos”. Daugiau nei 30 metų plušu po 12 valandų per parą. Ir taip kasdien…

Jūsų darbas yra visiškai kitoks: nesate įpareigotas kasdien varstyti kabineto duris, o šiandien dirbate tiek, kiek norite…

Tikra tiesa. Aš neinu į darbą, aš visąlaik esu darbe. Esu kieme įkūręs ir privačią dailės galeriją „Skaptukas”, kur anksčiau ypač aktyviai vykdavo parodų atidarymai, menininkų susibūrimai. Tačiau dabar jos veikla šiek tiek išblėso, bet galbūt ateityje bandysiu vėl atgaivinti. Anksčiau sulaukdavau ir daugiau galerijos lankytojų, bet šiuo metu žmonės renkasi poilsį prie ežerų. Galbūt aš iš Ignalinos būčiau seniai emigravęs, jei ne mano kieme esančios dirbtuvės, kur prabėga visos dienos, laisvalaikis ir atostogos.

Iš pokalbio galima suprasti, kad jūs ne kartą mąstėte apie išvykimą iš Ignalinos?

Iki 30-ies metų man namai buvo viskas. Tačiau po 30-ies viskas apvirto aukštyn kojomis: šiandien mąstau jau kiek kitaip. Jeigu būtų poreikis, galėčiau išvažiuoti net į Baltarusiją. Žinoma, atsižvelgiant į mano amžių, bastytis kaip studentui netinka. Jeigu Utena būtų priėmusi, galbūt šiandien gyvenčiau šiame mieste. Nesu prisirišęs prie savojo miesto. Lygiai kaip ir prie savo darbų ar net gyvenamojo namo, kurį galėčiau parduoti nors ir šiandien. Nieko neparduodamo nėra: brangiausia ir neįkainojama yra tai, ką turi viduje. O visa kita – tik materialiniai dalykai…

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}xHAYKwXCGGg&feature{/youtube}