Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus ir skaitytojus kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą į Jūsų atsiųstus klausimus atsakė tautodailininkas, auksinių rankų meistras, medžio drožėjas Algirdas Kamliauskas.

Jūs esate ne tik žinomas medžio drožėjas, savo darbais dabinantis Vaikutėnų gyvenvietę, bet ir kolekcininkas? Kokių radinių galima rasti jūsų namuose įrengtoje specialioje erdvėje?

Turiu akmens amžiaus kirvuką (rodo turimus eksponatus). Tokius kirvukus tik akmens amžiuje darydavo. Žinoma, išradingi žmonės gali pasigaminti ir dabar, tačiau tokius gaminius reikėtų vadinti plagiatais. Čia lempa, kuria Leninas aprašė. Kartą tėviškėje sena kaimynė atnešė mano tėvukui, kuris lempą norėjo išmesti. O aš jam sakau, kad tokie daiktai nėra mėtomi. Priglaudžiau.
Puodynę džinui padovanojo vienas ukmergiškis jaunuolis, tačiau tik puodynę. Be džino. Radau tuščią. O štai tokio lygintuvo jūs tikrai nematėte! Jį pats radau. Vienoje negyvenamoje sodyboje atsistojau ant kažkokios metalinės vielos. Pajutau, kad kažkas yra giliau žemėje. Kaip barsukas pradėjau knisti, ištraukiau… lygintuvą. Apsidžiaugiau, negaliu to džiaugsmo žodžiais nusakyti.
Sovietiniame muziejuje, kuri taip esu pavadinęs, laikau savo tėvuko girnas. Tai mano brangiausias turtas. Buvau toks durnelis, kuris nieko nemėgo išmesti. Tad visą gyvenimą kaupiau ir kaupiau…
Ir dabar norėčiau malti, tačiau girnose yra tam tikrų plyšių, tad gali nepavykti gerai sumalti. Duona būtų pati skaniausia būtų, jei malčiau šiomis girnomis, kurias 1945 metais sumeistravo mano tėvelis.

Teko girdėti, kad turite ekstrasensinių galių? Ar tai tiesa?

Aš jums papasakosiu, kaip buvo iš pradžių. Mano sūnus keitė darbą, jį turėjo kviesti pokalbiui. Prieš tai pasiskambino man ir klausė patarimo, ar verta bandyti. Aš sakau verta. Dar pridūriau, kad ne tik pakvies pokalbiui, bet ir priims į naują darbą. Šis stebuklas (demonstravo rankoje stebuklingą ant siūlo pritvirtintą gintaro gabalėlį) man visą tiesą parodė.
Galiu parodyti, kokie vaistai žmogui tinka, o kurie ne. Juk visi žinome, kad medikai išrašo medikamentus, o jei jie nepadeda, išrašo kitų. O aš iškart galiu nustatyti, kuriuos vaistus žmogui reikia vartoti. Neretai būna ir taip, kad jie nei kenkia, nei padeda, bet ir naudos neduoda.
Visą tiesą atskleisti man padeda ne tik gintaro gabalėlis: kartais pasitelkiu paprasčiausiu varžtu. Galiu pasakyti, ar naują automobilį nusipirkęs žmogus juo džiaugsis ilgai, ar trumpai.
Matyt, šias ekstrasensines galias turėjau ir seniau, tik pats nežinojau.

Ar sunku prakalbinti medį?

Kai žinai, ko iš jo nori, tai nesunku. Jeigu iš malkos nuspręsi padaryti didelę skulptūrą, žinoma, nieko nebus. Šiuo metu sūnui įrengiu namą, o paskui pereisiu prie darbo su skulptūromis. Kadangi esu pagonis, man reikia pagoniškų skulptūrų. Štai kieme guli rąstas, iš jo gaminsiu medaus ir bičių dievą Bubilą, kuriam parke prie tvenkinio vietos turėtų užtekti. Jam daug vietos nereikia. Tai bus savotiška duoklė bitėms.

Iš kur atsirado aistra medžio drožimui?

O iš kur atsiranda aistra vyrui ar moteriai? Čia lygiai taip pat. Mano tėvelis buvo statybininkas, statė namus. Tuomet nebuvo jokių projektuotojų, tad pačiam teko ir projektuoti, ir statyti. Kaimuose mirdavo žmonės, o jiems reikėdavo padirbti karstus. Buvo sunkmetis, įrankių, išskyrus oblį ir rankinį pjūklą, nebuvo. Stalius tėvelis darydavo karstus, o aš jam talkinau. Tėvukas niekam neatsakydavo net ir tais atvejais, kai karstą per naktį reikėjo padaryti.
Pirmas mano atėjimas į talką buvo nesėkmingas: įkišau pirštą į oblių. Trūko patirties. Visą gyvenimą dirbau su medžiu, o pirštai ir šiandien sveiki. Tai nebūdinga staliams (juokiasi).

Koks jūsų pirmasis darbas iš medžio?

Pirmasis darbas – „Jūratė”, jo paprašė mano žmona. O paskui ėmiau daryti medinius rėmelius paveikslams, pradėjau bręsti ir rimtesniems darbams, pavyzdžiui, skulptūroms. Dabar jaučiuosi kaip arklys, nes reikia įvairiausius darbus dirbti: tai langų rėmus sumeistrauti, duris įstatyti, todėl sunku tobulėti.
Sunku suskaičiuoti, kiek per savo gyvenimą padariau skulptūrų. Esu padaręs daugybę koplytstulpių, įvairiausių dievų, buratinų, kryžių. Mano nuomone, kapinėse turi stovėti medinis kryžius. Kodėl? Dažnai žmonės sako nepasitikintys medžiu vien dėlto, kad jis greit sutręšta. O kodėl niekas nepagalvoja, kad ir žmogus dulke virs. Kryžius turi stovėti tol, kol yra atmintis apie velionį. Pažiūrėkim į Utenos kapines: ten ne žmonių, o akmenų kapinės. Kam reikia mirusįjį užkrauti sunkiu akmeniu. O kryžius sutrešo, nuvirto, toje vietoje galima laidoti kitus.

Dėkoju už pokalbį.

{youtube}ITyfu0OGm6A&feature{/youtube}