Norint sukurti gražų ir akiai mielą dirbinį, medžiagų tam nereikia ieškoti parduotuvėse. Reikia nepatingėti pasižvalgyti aplink. Tuo įsitikinusi ir Užpalių gimnazijos Vyžuonų skyriaus biologijos ir dailės mokytoja Vanda Jermakienė, išbandžiusi ir molio lipdymo subtilybes, ir žaislų gamybą. Pedagogė jau kurį laiką atrado kitą sau įdomią veiklą – vyžų pynimą. Tradicinius amatus puoselėjanti ir besidominti viskuo, ką anksčiau mūsų tėvai ir seneliai naudojo buityje, daugiau nei tris dešimtmečius šioje ugdymo įstaigoje dirbanti mokytoja su lietuviškomis tradicijomis supažindina ir jaunąją kartą.

Kodėl susidomėjote vyžų pynimu?

Molėtų rajone, vyro tėviškėje, ant sienos pamačiau kabančias vyžas, tačiau apie jas mano uošvis Stasys tuokart daug nepasakojo. Tik po kurio laiko vėl prisiminiau šį apavą, dar informacijos pasiieškojau internete ir nusprendžiau pati išbandyti pinti vyžas. Juk anksčiau žmonės buvo savamoksliai, neturėjo jokių žinių, o sukurdavo nuostabių kūrinių. Iš pradžių išbandžiau molio lipdymą, lankiau kursus, po to dariau senovinius žaislus iš vatos. Sužinojau, kad vyžas dar galima gaminti iš meldų. Jų reikia prisiskinti, pridžiovinti ir prieš pynimą pamerkti į vandenį – tuomet jie tampa minkšti ir neplyštantys. Stebėjausi, kad anksčiau žmonės iš penkių juostelių galėdavo sau apavą pasigaminti. Didelės vyžos tinka ir pirčiai, po to jas galima išdžiovinti ir vėl naudoti praktiškai. Visai neseniai atradau kitą medžiagą – ajerus – jie taip pat puikiai tinka ir gaminiui suteikia gražų žalsvą atspalvį.

Kokios dar medžiagos tinka vyžoms gaminti?
Senovėje tai buvo puikus apavas, mat batų juk nebūdavo arba jie buvo neįperkami. Piemenys gamindavosi vyžas, kurias dažniausiai sunešiodavo per vieną dieną. Senovėje dar darydavo iš odos, jos vadinamos naginėmis, tačiau taip pat buvo brangios. Pasirodo, jų gamybai tikdavo ir medžio šaknys.

Kodėl domitės tradiciniais amatais?
Mes visi išėję iš kaimo. Anksčiau niekas žmonių nedomino, jie puolė pardavinėti kaime esančius namus, o viską, kas juose buvo sukaupta, be gailesčio metė lauk.

Tačiau atsirado žmonių, kurie ėmė rinkti tai, kas vertinga. Esu išsaugojusi didžiulę pintinę medžių lapams krauti, šauktus, kurių šiais laikais galbūt nė vienas nesiryš gaminti. Kaime saugau ir puoselėju iš senovės išlikusį musgaudį, specialią keptuvę, kurioje kepdavo vaflius, išskirtines pintines. Šiandien jų vertė – neįkainojama. Pikta, kad kai kurie žmonės neatsakingai elgiasi su senoviniais daiktais ir jų tiesiog atsikrato. Nesmagu užeiti į kaimo turizmo sodybą, kurioje viskas modernu ir šiuolaikiška.

Tikras miesto namas. Mano manymu, kaimo sodybos turėtų išlikti autentiškos. Todėl kaimas pamažu nyksta, o vaikai, nuvažiavę į senovišką svirną, stebisi, kad reikalingos skrynios ar sviestamušės. Dar daugelis suaugusiųjų teiraujasi: „o kam viso to reikia?”. Nesistebėkime, kad jaunoji karta auga nieko nemačiusi ir neprisiliesdama prie praeities. Nemokame viso to vertini.

Kur šiandien galima panaudoti vyžas?
Aš paprasčiausiai jas dovanoju draugams. Mažesnės vyželės puikiai tinka sudėti smulkesniems niekučiams. Ant sienos pakabinus galima įdėti gėlytę, segtukus, adatėles, o į didesnes puikiai tinka sukrauti svogūnus ir česnakus.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}CVo5kuYd0KY&feature{/youtube}