Kuktiškių Šv. Jono Krikštytojo parapijos monsinjoras alt. jubil. Juozapas Čeberiokas šį pavasarį švenčia dvi garbias sukaktis. Kovo 17-ą dvasininkui sukako 90 metų, o kovo 25-ą jis pasitiko 60 metų kunigystės jubiliejų. Iškilmės šioms sukaktims paminėti vyko kovo 10 dieną Kuktiškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Į monsinjoro tarnystės vietą jo pasveikinti atvyko ne tik tikintieji, bet ir kolegos dvasininkai, Utenos rajono savivaldybės, Utenos seniūnijos ir kt. bendruomenių atstovai. Mišias aukojo Kaišiadorių vyskupijos kurijos vyskupas ordinaras dr. Jonas Ivanauskas. Ilgą gyvenimą pašventusį tarnauti Dievui ir žmonėms J. Čeberioką vyskupas apdovanojo palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos atminimo medaliu. Apie gyvenimo, persmelkto tikėjimu, patirtis ir kunigo kasdienybę „Utenos diena“ pasikalbėjo su J. Čeberioku po jubiliejinių iškilmių.
Pasižymėjo ryžtingumu
J. Čeberiokas gimė Tumėniškėje, Ignalinos rajone. Šeimoje būsimasis kunigas augo kartu su seserimi. Vos dviejų dienų sulaukusį sūnų tėvai skubėjo pakrikštyti, mat vaikas buvo silpnas. Kovo 19 dieną krikšto metu tėvai jam suteikė Juozapo vardą. Dvasininkas juokavo, kad, matyt, jau tuomet Dievas nusprendė saugoti tą silpną kūdikėlį ir vesti jį tikėjimo keliu.
Nuo mažumės J. Čeberiokas lankė Linkmenų bažnyčią ir jau net nepamena, kada tiksliai pajuto pašaukimą eiti paskui Dievą.
„Man tada buvo gal kokie aštuoneri ar devyneri metai. Nors buvo sunkūs laikai, aš patarnaudavau mišioms bažnyčioje“, – mintimis dalijosi garbaus amžiaus dvasininkas.
Kai J. Čeberiokas įstojo į kunigų seminariją, mama sūnaus sprendimą palaikė ir meldėsi, kad savo kelyje jis nepalūžtų. O štai tėvas norėjo, kad sūnus būtų pasirinkęs kitą profesiją. „Tėvas sakė, kad gal reikėjo uždrausti rinktis kunigystę, bet aš jam atsakiau, kad draudimas nebūtų pasiteisinęs. Kunigystė – kaip ir kiekviena kita profesija. Visi pasirenkame tai, kas mus šaukia“, – atviravo kunigas.
Keičiantis laikmečiui, politinei santvarkai, dvasininkui teko išgyventi sunkų metą, saugumiečių priespaudą. Tačiau prasidėjus nepriklausomybei priespaudos gniaužtų neliko ir laisvė suteikė daugiau galimybių.
J. Čeberiokas kunigu įšventintas 1964 m. kovo 25 d. Tų pačių metų birželį pradėjo eiti Jiezno parapijos (Prienų r.) vikaro pareigas ir klebono teisėmis aptarnavo Vilūnų parapiją (Kaišiadorių r.). 1964 m. rugpjūčio 19 d. buvo paskirtas Darsūniškio parapijos (Kaišiadorių r.) klebonu. 1971 m. klebonavo Dubingių parapijoje (Molėtų r.). Nuo 1972 m. dirbo Užuguosčio parapijos (Prienų r.) klebonu. 1975 kovo mėnesį vėl grįžo klebonauti į Dubingius. 1978 m. klebonavo Onuškio (Trakų r.), 1979 m. – Giedraičių parapijoje (Molėtų r.). 1981 m. vasario 2 d. buvo paskirtas eiti Kaišiadorių parapijos klebono pareigas. Nuo 1982 m. rugsėjo 2 d. klebonavo Širvintų parapijoje. 1985 m. rugsėjį paskirtas Kuktiškių parapijos (Utenos r.) klebonu. 1986 m. iškeltas į Daugų parapiją (Alytaus r.), kur ėjo klebono pareigas. 1990 m. klebonavo Inturkės parapijoje (Molėtų r.). 1991 m. balandžio 17 d. vėl grįžo klebonauti į Kuktiškes. 2015 m. gegužę dėl amžiaus buvo ateistas iš klebono pareigų ir paskirtas Kuktiškių parapijos altaristu (kunigas, kuris pagal galimybes padeda pastoracijoje, kuriam suteikiamas gyvenamasis plotas parapijoje – aut. past.).
J. Čeberiokas kunigaudamas Dubingiuose yra įrengęs laikiną bažnyčią, taip pat pastatęs klebonijas Daugų, Užuguosčio ir Širvintų parapijose. Jaunystėje šis dvasininkas pasižymėjo ryžtingumu ir sugebėjo iš sovietų valdžios gauti leidimą statyti naujas klebonijas.
Gyvenimo žemėje laikas bėga greitai
Garbaus amžiaus sulaukęs dvasininkas dar geba pasirūpinti ne tik savo buitimi, bet ir, kaip pats sakė, dvasiniais dalykais – kartais aukoja mišias ne tik Kuktiškių bažnyčioje, bet ir Kvyklių Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje.
J. Čeberiokas juokavo, kad turint tokią didžiulę tarnystės patirtį daug pastangų pamokslui parengti nebereikia, pastarieji jau liejasi iš širdies ir gyvenimiškosios patirties.
Dažnai tenka girdėti žmones skundžiantis, kad neva vyresnio amžiaus sulaukę dvasininkai pamokslaudami mėgsta tikinčiuosius pabarti, pamoralizuoti. Tačiau J. Čeberiokas patikino niekada taip nesielgiantis: „Kaipgi gali barti, reikia džiaugtis, kad jie ateina į bažnyčią, kad nepamiršta, jog yra krikščionys.“
Pašnekovas svarstė, kad gyvenimo žemėje laikas bėga greitai, ir džiaugėsi dar turįs sveikatos, nepraradęs vairavimo įgūdžių ir galintis pats nuvažiuoti į Uteną apsipirkti ar aplankyti tėviškę Ignalinos rajone. Dvasininkas kalbėdamas dėkojo Dievui už suteiktas malones ir tikino, kad net ir turėdamas galimybę pakartoti viską iš naujo, nekeistų nieko ir eitų tuo pačiu Dievo nurodytu keliu.
Autorės nuotr.
