Praėjusią savaitę Pačkėnus sudrebino neįprastas renginys, sukvietęs daugybę svečių ir net raganų. Visai neilgai puoselėta idėja labai greit buvo įgyvendinta visų šio sumanymo iniciatorių, kurie liepos 13 dieną pristatė galbūt vienintelį Lietuvoje Pačkėnų raganų muziejų. Daugybę šių pasakų personažų sukūrusi pačkėniškė Judita Krutoguz, kone prieš tris dešimtmečius panirusi į jai malonią veiklą, nežada sustoti ir ateityje nuolat pildys šį muziejų vis naujais darbais.

Prisiminkite pradžią, kuri davė startą pasaulio šviesą išvysti pirmosioms raganoms.

Viskas prasidėjo nuo tos dienos, kai prieš kelis dešimtmečius dukra man padovanojo raganą. Į ją nuolat pasižiūrėdavau, bet tuomet nekilo jokių genialių idėjų. Vieną rytą pabudusi pagalvojau: „o kodėl man nepabandžius?”. Juk man kūryba nebuvo svetima: kūriau kilimus iš žolių, kaktusus ir t. t. Nusprendžiau pagaminti dvi raganytes dvynes su panašiais apdarais. Nudžiugau pelniusi įvertinimą. Pasiuvau ir daugiau, o dovanodama paprašydavau mainais atvežti man medžiagos skiautelių, nes tais laikais deficitas buvo. Mane taip stipriai įtraukė ši veikla. Kadangi anais laikais globojau vaikus, o šie neturėjo kuo užsiimti. Paraginau ir vaikus įsitraukti į veiklą – jie noriai sutiko man pagelbėti. Vieni padėjo pinti skrybėles naminukams ar raganaitėms, kiti rinko šakeles ir rišo šluotas, treti karolius vėrė. Turėjome didelį šiam darbui skirtą kambarį, kuriame leisdavome ilgus žiemos vakarus. Į veiklą įtraukti vaikai susidomėjo ir daiktų kolekcionavimu: aš gamindavau raganytes, o vaikai nešdavo ir mainydavo jas į guminius žaislus, kuriuos kolekcionavo. Aš buvau įsitikinusi, kad mainyti daiktus kur kas įdomiau nei juos parduoti.

Ar Jūs buvote meniška iš prigimties?

Tikriausiai taip. Kiekviena nauja veikla man buvo labai įdomi. Buvau sumaniusi megzti kaktusus, o paskui ant pjaustymo lentelių išdegindavau įvairius raižinius, padabindavau spalvomis. Šie suvenyrai labai puošdavo virtuvę. Tačiau dar tarybiniais laikais kūrybai trukdė darbas valgykloje, namų ruošos darbai, šeima. Tačiau rankdarbiai mane beprotiškai traukė, tad aukodavau savo laiką ir sėdėdavau naktimis.

Kokios Jūsų raganos?

Įdomu tai, kad daugelis pirkėjų teiraujasi piktų raganų. Sau prisižadu: nuo šiol gaminsiu tik piktas raganaites. Neišeina niekaip. Per visą mano kūrybinį laikotarpį taip ir nepasiuvau nė vienos labai piktos ir baisios raganos. Išeina visos mielos ir geros, o neretai net į lėlytes panašios. Kartais dukra su mano žentu veža raganas į visų miestų gimtadienius parduoti. O grįždami nupirkę man atveža bent vieną kitokią. Tokiu būdu sukaupiau nemažai ir vis svajodavau, kad ateityje savo namuose tam skirsiu vieną kambarį ir įkursiu mažą muziejuką. Aš pikta mažai kada būnu, dažniausiai mane lydi gera nuotaika. Juk ir pagal tapytojo paveikslus galima įžvelgti jo nuotaiką. Taip pat vyksta ir su mano kūryba.

Ar Jūsų kūriniai turi sąsajų su tradicijomis?

Galbūt nelabai. Kartais paklausia manęs, kam reikalingos raganos. Aš visiems sakau tą patį: kiekviena moteris savo namuose turi turėti tris dovanotas raganas: vieną virš lovos, kitą prie durų, o trečią – prie lango. Kodėl? Juk raganos saugo vyrą, kad šis pro duris ar langą nepabėgtų. Aš manau, kad mano pirkėjai – išties prietaringi. Štai mano dukra su vyru važiuoja į kituose miestuose vykstančias muges, į jas vežasi ir mano nuotrauką. Įdomu tai, kad žmonės, pirkdami raganas, turi pamatyti šių dirbinių kūrėjo veidą.

Kaip kilo idėja įkurti Raganų muziejų Pačkėnuose?

Apie mano idėją sukurti tokį muziejų išgirdo seniūnas S. Gaižauskas. Ši mintis jam labai patiko ir man pasakė, kad viską padarysiąs, kad ši svajonė išsipildytų. Gal po kokių trijų mėnesių Loreta Mikalauskienė paskambino ir pasakė, kad šiam kilniam tikslui jau rengiamos patalpos. Viskas vyko labai greit. Kiekvienąkart aš tų raganaičių gaminu vis daugiau, todėl pažadu, kad muziejus bus nuolat pildomas.

Ar raganos išskrenda į kitas šalis?

Tikrai taip. Jos skraido į visas šalis. Raganas pamėgę ispanai ir ne tik. Kartais atvažiuoja į mano namus, išsirenka ir įsigyja darbų. Kartais siunčiu į užsienio šalis. Juk žmonėms labai patinka rankų darbo gaminiai. Kartais manęs klausia, kodėl negaminu skudurinių Onučių. Jos man nesigamina ir tiek. Vieną kartą daugiau nei mėnesį gaminau skudurinę Onutę, kuri iškeliavo į Vokietiją, parodų muziejų. Ji buvo išties graži, bet neužsikabinau. O raganytės – jau visai kas kita…

Jurgitos Ulkienės ir Vytauto Ridiko nuotr. bei video

{youtube}3lCpHTvHDog&feature{/youtube}