Gyvenantis prie vaizdingųjų Sartų, dusetiškis Erikas Čypas, visa galva pasinėręs į drožybą, kaip pats sako, dažnai net vasarą pamiršta, jog gyvena prie ežero. Šiandien ne tai jam svarbiausia: energingas ir vietoje nenustygstantis tautodailininkas, medžio kūrėjas daugiausia laiko praleidžia jo paties įkurtame Dusetų amatų centre, kuriame iki vėlumos į šonus lekia medžio drožlės ir gimsta unikalūs darbai.

Sertifikuotas drožėjas, surengęs daugybę parodų ir nuolat dalyvaujantis įvairiose mugėse bei gaminantis originalius medžio dirbinius, prieš kelis metus įsigijęs senas ir apleistas buvusios bibliotekos patalpas čia įkūrė Amatų centrą, kuriame edukaciniai užsiėmimai rengiami ir jaunajai kartai, kuri nuo mažens nori susipažinti su drožybos paslaptimis. Čia nuolat duris varsto ir svečiai iš užsienio šalių – jie gali susipažinti ne tik su kūrėjo darbu, jo pagamintomis geldelėmis, mediniais žaislais ar prieverpstėmis, bet ir prisiliesti prie istorijos, mat Erikas Čypas turi sukaupęs ypač unikalią senovinių buities rakandų kolekciją.

Kaip kilo idėja Dusetose įkurti Amatų centrą?

Anksčiau ypač aktyviai dirbau statybose, tačiau visąlaik norėjosi save realizuoti dirbant mėgstamą darbą. Visa tai svajojau įgyvendinti iki 50 metų. Pasitaikė gera proga: paaiškėjo, kad parduodama buvusi biblioteka pačiame Dusetų centre. Mano tėvukas paragino pirkti šį pastatą, tad pasinaudojęs europinėmis lėšomis suskubau įsigyti. Ateityje žadu čia įrengti ne tik medžio, bet ir molio dirbtuvėles, o pabaigus susitvarkyti šį pastatą, o antrajame aukšte planuoju įrengti gyvenamąsias patalpas.
Jeigu nepatiktų šis darbas, tikriausiai manęs čia nebūtų. Dažnai atvyksta vaikų, kuriems vedu edukacines pamokas, grupės. Labai norėčiau, kad iš 500 vaikų drožybos imtųsi bent vienas – tai jau būtų didelis pasiekimas.

Kas labiausiai domisi drožyba?

Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad mergaitės. Antazavėje vedu edukacinius užsiėmimus, tad esu pastebėjęs, kad mergaitės tikrai labiau susidomėjusios imasi drožybos. Juk vyrai su „Husqvarna” dažniausiai darbuojasi, nes jie nemėgsta smulkmeniškumo. Žinoma, kai kuriuos dirbinius moterims sunkiau drožinėti, tačiau joms netrūksta kruopštumo. Kartais moterims užtenka parodyti ir jos jau pačios imasi iniciatyvos bei nepalieka darbo vietos tol, kol neužbaigia vieno darbo. Prisimenu juokingą situaciją, kai drožti mokėsi vienas vyriškis. Jis taip įsijautė į darbo procesą, kad persistengė – indą išskobė taip, kad jis kiauras liko. Paėmė kitą medžio gabalą, kurį drožė tol, kol persirėžė savo ranką. Per dvi–tris valandas šis mokinys taip ir neišdrožė nieko, o moterys, išsinešdamos po jų pačių pagamintą dubenėlį, išėjo laimingos.

Kaip kūryba atkeliavo į jūsų gyvenimą?

Viskas prasidėjo mokykloje, kur mokytojai, pastebėję mano gabumus, pasiūlė stori į Kaune esančią profesinę mokyklą, tačiau ten drožybos nebuvo, tad teko rinktis meninių baldų staliaus profesiją. Atlikau praktiką Utenoje. Privalėjau išdrožti apie 300–400 medinių tušinukų. Paskui išėjau tarnauti į armiją – čia teko drožinėti lenteles, kurias kabindavo ant kabinetų durų.
Rimčiau drožti pradėjau jau prieš savo keturiasdešimtmetį, kuomet surengiau pirmąsias parodas, kuriose lankytojams pristatydavau savo prieverpstes. Trys didžiulės ąžuolinės prieverpstės puošė mokyklą, kurioje ir mokiausi.

Kuo jūsų prieverpstės skiriasi nuo kitų autorių darbų?

Sakoma, kad prieverpstės turi būti geometrinės. Netiesa. Būna ir geometrinės, ir iškilusios, ir kiauros – pačios įvairiausios. Ir nereikia to bijoti. Mano prieverpstės labai skirtingos.
Ruošdamasis drožti prieverpstes individualiems užsakymams, visų pirma susirenku informaciją apie tą žmogų, kuriam prieverpstė bus skiriama. Tarkim, jeigu Algiukas mėgsta bites, bičių motyvas ir vaizduojamas mano sukurtoje prieverpstėje. 2000 metais nusipirkau sodybą ir tuomet išdrožiau savo šeimai skirtą prieverpstę su šeimos nariais. Kiekviename darbe pilna gyvybės ir žaismo.

Ar populiarios prieverpstės?

Pirmą kartą dalyvaudamas Kaziuko mugėje nusivežiau nemažai prieverpsčių, tačiau galbūt iš 500 mugės lankytojų prie manęs priėjo tik vienas kitas žmogus. Po šios mugės įsitikinau – lietuviams reikia naudos. Pradėjau gaminti „bliūdus” ir kitus buičiai reikalingus daiktus. Pasaulinė statistika rodo, kad tik 20 proc. žmonių mato grožį. Tad nebestebina, kad tokiose mugėse prieverpstėmis susidomi vos vienas kitas lankytojas.
Tačiau daugiausia dėmesio sulaukia mano drožti paukščiukai, kuriuose irgi matomi prieverpsčių motyvai.

Iš kur savo kūrybai semiatės idėjų?

Kai gaminau 5 ar 7 prieverpstę, reikėjo pamąstyti, ką drožti. Tačiau vėliau idėjos pačios šaudavo į galvą. Gimus idėjai ją pieštuku nusipiešiu ant medžio, t. y. pasidarau ruošinį, o kada gims darbas – priklausys nuo kūrybinio įkvėpimo.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}sg_Q4g7oWrU&feature{/youtube}