Nuo mažumės Tarvydžių kaime (Užpalių sen.) augusi ir šiuo metu į didmiestį sparnus pakėlusi Monika Kubiliūnaitė čia dažnai sugrįžta, nes jos laukia mylinti šeima ir geriausias draugas – žirgas Snaigė. Vilniaus universitete biologijos mokslus kremtanti mergina džiaugiasi, kad aplink jos gimtąjį kaimą plytintys miškai – puiki erdvė iš arti pamatyti laukinį gamtos pasaulį. Neretai jodinėdama per šias apylinkes Monika turi galimybę stebėti elnių bandą, per medžio šakas ropojantį retą vabalą ar pražydusį nematytą augalo žiedą. Nuo vaikystės muziką ir gamtą mylinti tarvydiškė džiaugiasi pasirinkusi biologijos studijas ir savo studentišką gyvenimą paįvairinanti savo pomėgiu siuvinėti žirgus.

Iš kur atsirado pomėgis siuvinėti?

Siuvinėti pradėjau 12 metų. Buvau labai aktyvi, dalyvavau įvairiose veiklose. Mano krikšto mama Kristina pasiūlė vieną atsipalaidavimo būdą: siuvinėjimą. Pabandžiau. Iš pradžių išsiuvinėjau mažą arkliuką. Patiko. Ėmiausi didesnio darbo. Būdama 14 metų savo rankose jau laikiau pirmąjį paveikslą. Mane šis pomėgis labai ramino, galėdavau tris valandas sėdėti prie įjungto televizoriaus bei bendrauti su žmonėmis bei tuo pačiu siuvinėti.
Mokslai nenukentėjo. Atvirkščiai, po įtemptos savaitės tai mane ypač ramino, tik tokiu būdu galėdavau atsipalaiduoti po pamokų, muzikos mokyklos ir kitų veiklų.

Ar esi sukūrusi daug siuvinėtų paveikslų?

Nesu daug sukūrusi. Galima sakyti, šis užsiėmimas – tai tik pradžia. Pirmas mano rimtesnis darbas reikalavo labai daug kantrybės ir kruopštumo. Jis vadinosi „Mamos kumelės ir kumeliuko bučinys saulėlydyje”. Džiaugiausi šiuo savo darbu, nes siuvinėjimo procesas užtruko gana ilgai, todėl mano kūrinys buvo ilgai lauktas. Antrasis didesnis mano darbas – paveikslas, kurį pavadinau „Ugniniu žirgu”.

Kodėl pasirinkai žirgus?

Labai patinka šie gyvūnai, žaviuosi jais. Ir dabar turiu savo žirgą, kuris labai laukia manęs sugrįžtant. Nuo vaikystės kolekcionavau žirgus ir arkliukus. Kai buvau maža, nuolat prašydavau ne lėlių, o arklių savo kolekcijai. Giminaičiai ir draugai žinojo apie mano pomėgį, tad visuomet dovanų ar lauktuvių atveždavo žirgelį, pasagą ar kitokių širdžiai malonių dalykėlių. Viską atsakingai ir kruopščiai dėliojau, kas netilpo – kroviau į dėžes. Net drabužiais, kurie buvo siuvinėti arkliukais, mama puošė mane. Niekuomet neskaičiavau, kiek aš turėjau kolekcijos eksponatų, galbūt ne visus pavyko ir išsaugoti. Dabar nekolekcionuoju, tačiau man niekuomet pro akis neprasprūsta gražūs su žirgais susiję daiktai, kuriems ne visuomet atsispiriu ir dažnai nusiperku.

Į savo gimtąjį kaimą sugrįžti pailsėti ir atsikvėpti nuo studijų bei didmiesčio ar padėti ūkininkaujantiems tėveliams?

Čia – visi mano vaikystės prisiminimai. Čia – visas mano gyvenimas. Tėvelių ūkyje nėra papildomų darbuotojų, tad dirbame visi kartu. Didmiestyje pavargstu nuo sėdėjimo prie kompiuterio, stumdymosi autobusuose, šurmulio, o į Tarvydžius sugrįžusi dirbu fizinį darbą, bet nuo to nė kiek nepavargstu. Net malkas nešti labai gera… Visada gera atvažiuoti žiemą, mat mūsų namai tarytum pavirsta į laikinuosius gyvūnų globos namus. Prieš žiemą čia pilna kačiukų, šuniukų, kurie iš kažkur atklysta ir, neturėdami ką valgyti, įsikuria pas mus. Įpilame pienelio, pamaitiname ir niekuomet neišmetame ar neišvežame į globos namus. Džiugu, kad po kiekvienos žiemos atsiranda šeimininkai.

Kokios sąsajos sieja su muzika?

Neseniai baigiau muzikos mokyklą, išmokau groti fleita. Ši ugdymo įstaiga suteikia daug žinių, tačiau norėdama jas visas realizuoti, nusprendžiau išmokti groti dar ir gitara. Mano solfedžio mokytoja pasiūlė dalyvauti konkurse „Volunge šauk ąžuole”. Pasisakiau apie tai mamai. Turėdama paskatinimą ir palaikymą sukūriau savo dainą ir prieš ketverius metus laimėjau pirmąją vietą. Nuo to laiko mano supratimas apie muziką šiek tiek pasikeitė: nebūtinai reikia groti tuo, kuo išmokau. Viską juk galima keisti. Dabar groju Vilniaus universiteto orkestre „Oktava”.

Ką tau pačiai reiškia ši daugialypė veikla?

Kai esi labai užimtas, paprasčiausiai nelieka laiko liūdesiui ir pykčiui. Mano laisvalaikis labai užimtas tiek Vilniuje, tiek tuomet, kai mokiausi Užpalių gimnazijoje. Esu tvirtos nuomonės: jeigu galiu kažką daryti, tai būtinai ir darysiu. Nestovėsiu vietoje. Vilniuje žmogus šiek tiek išlaisvėja, nors iš pradžių, prisipažinsiu, buvo sunku.

Ką tau reiškia siuvinėjimas?

Siuvinėdama jaučiu labai artimą ryšį su krikšto mama. Vaikystėje iš savo mamos išmokusi ji siuvinėja labai didelius paveikslus. Didžiuojuosi jos pomėgiu. Ji mane užkrėtė ir už tai esu labai dėkinga. Man siuvinėjimas suteikia ramybės: džiaugiuosi galimybe pabūti su savimi, pailsėti ir atsikvėpti nuo visko. Aš turiu galimybę rankdarbį nusiųsti savo krikšto mamai ir apie jį pasikalbėti su žmogumi, kuris apie tai išmano ir negaili vertingų patarimų.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}f3DHPdfosZU&feature{/youtube}