Savo senelių tėviškėje, Antalgėje, nuostabų skulptūrų parką sukūręs Utenos meno mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui (dailei) keramikas Giedrius Mazūras džiaugiasi turėjęs galimybę atgaivinti tai, kas miela jo širdžiai. Čia lankytojai gali patirti pačių geriausių emocijų prisiliesdami prie molio, stebėdami, kaip iš krosnies traukiami aukštoje temperatūroje iki raudonumo įkaitę meno dirbiniai, tuo pačiu pasigrožėti keramikos bei metalo skulptūromis, kurioms parinkta išskirtinė erdvė. Joje kiekvieną užsukusį taip pat pasitinka ir barzdotos gyventojos – ožkos.

Apie savo profesiją, pomėgius ir skulptūrų parko gyventojus portalui udiena.lt papasakojo keramikas G. Mazūras.

Giedriau, esi keramikas iš prigimties. Kokia toji draugystės pradžia su moliu?

Panevėžyje esu baigęs dailės mokyklą. Tačiau pati pradžia buvo gana įdomi: kai aš ten mokiausi, man dalykus dėstė ne mokytojai, o dailininkai, kurie mums buvo dideli autoritetai. Jie mums atnešdavo įvairiausių žinių, naujienų, nes Panevėžyje vykdavo parodos, keramikos simpoziumai, o mes, mokiniai, ten lankydavomės. Su klasiokais buvome itin smalsūs: pabėgę iš pamokų prisirinkdavome įvairiausių gamtos gėrybių – visa tai kišdavome į keramikos krosnį ir stebėdavome, kaip viskas lydosi aukštoje temperatūroje. Tai buvo patys įdomiausi eksperimentai, tačiau mokytojai apie tai nežinodavo. Būdami kokių 15 metų, mes jau gebėjome savo keramikos darbus pasidaryti savarankiškai. Kaip ir minėjau, aktyviai lankėme simpoziumus ir parodas, kuriose darbus pristatydavo autoriai, stengėmės „įsitrinti“ į stiklo fabriką ar keramikos dirbtuvėles tam, kad galėtumėme padėti nešioti stiklą ar molį.

Kodėl pasirinkai pedagogo kelią? Gal tai buvo tėvų įtaka?

Tikriausiai taip. Kai buvau studentas, dažnai užsukdavau į dailės mokyklą aplankyti savo mokytojų, mokinių. Ir tai vykdavo gana dažnai: maždaug kartą per dvi savaites. Būdavo labai įdomu ne tik ten pasėdėti, bet ir parodyti mokiniams, ką nauja išmokau. Visa tai man patiko. Tačiau jeigu būčiau atsižvelgęs į savo tėvus pedagogus, veikiausiai būčiau pasirinkęs kitokią specialybę. Tėveliai buvo mokytojai, kurių darbas mokykloje niekuomet nesibaigdavo. Viską mačiau iš arti. Tačiau pasirinkti mokytojo profesijos man vistik nesutrukdė. Mano manymu, tai yra prasmingas kelias. Iš dailės išgyventi būtų buvę sunku, todėl aš dirbu ne tik Utenos meno mokykloje, bet ir Antalgėje turiu edukacines keramikos erdves.

Kažkada esi minėjęs, kad savo senelių sodybą planuoji paversti traukos centru. Ar pavyko šią mintį realizuoti?

Aš manau, kad taip. Nesu skaičiavęs, kiek lankytojų sulaukiau. Jų turėtų būti daugiau nei tūkstantis per metus. Darbo išties daug. Lankytojai dažniausiai atvažiuoja pasižiūrėti, kas yra sukurta, kiti – į edukacines pamokas. Dabar nenustebina jokie užsieniečiai, atvykę į mano keramikos studiją. Šiais laikais tai nėra naujiena. Žinai kas nustebino? Vasarą lankėsi dvi šeimos, kurios po savaitės vėl sugrįžo. Labai džiugino.

Tai vieta, kur atvykstantys žmonės neturėtų manyti, kad čia jų laukia vien tik pramogos. Dažnai kai kurie uteniškiai atvyksta tikrai ne vieną kartą. Jie čia kiekvienąkart atranda kažką nauja. Štai buvo atvykę Utenos kamerinio teatro teatralai: prisimenu ypač šiltą ir jaukų vakarą, praleistą su jais. Tąkart mano tvenkinys buvo ypač patvinęs ir nervinausi, kad jiems negalėsiu parodyti savo skulptūrų parko. Skulptūros jau buvo užlietos vandeniu, o tarp jų plaukiojo karpiai. Šį vaizdą prisimenu iki šiolei. Tai buvo nepakartojama!

Ar tiesa, kad lankytojai, atvykę į keramikos studiją Antalgėje, pirmiausia susipažįsta su čia gyvenančiais naminiais gyvulėliais?

Kadangi gyvenu kaime, jau seniai troškau laikyti gyvulius. Ilgokai mąsčiau apie arklį, tačiau žmona greit atkalbėjo. Iš pradžių buvo triušiai, o paskui – ožkos. Pastarieji naminiai gyvulėliai pasiliko iki šiolei. Jos turi savo vardus, pas mus gimusios ir augusios. Kai vyksta edukacijos pamokos vaikams, didmiesčių mokiniai pirmiausia eina jų aplankyti. Dažnai jie gyvuliukus mato pirmą kartą. Išgirstu klausimų, ar jos nekanda. Mano parke ožkos gyvena ne tam, kad užimtų lankytojus. Jos gyveno ir anksčiau, o įkūrus parką, ožkos tapo lankytojų traukos objektu, taip pat puikiomis komunalininkėmis ir edukatorėmis.

Ką lankytojai gali išmokti lankydamiesi keramikos studijoje?

Populiariausia edukacija yra raku keramikos degimas – šio proceso metu glazūruoti darbai kaitinami 940 laipsnių temperatūroje. Paskui karšti ir raudoni it saulutė jie merkiami į pjuvenas, kurios nuo karščio užsidega. Po pusantros valandos lankytojai savo rankose jau laiko pačių sukurtus puodelius ir juos vežasi namo. Žinoma, čia galima ir žiesti, tačiau procesas bus gerokai ilgesnis ir rezultatą turėsime tikrai ne taip greit. Kuriant keramikos darbus reikalinga kantrybė. Kartais skambina žmonės, išsakydami norą lipdyti. Dažnai jie būna įsitikinę, kad lipdymas – tai lengvas ir gana greitas procesas. Tikrai ne. Tam reikia didelės kantrybės, ilgų darbo valandų, kad turėtumėme tam tikrą rezultatą.

Dažnai sulaukiame ne tik mokinių, atskirų šeimų, bet ir įmonių darbuotojų. Tai laikas, skirtas ne dainavimui ar šokimui, o susikaupimui, ramybei ir pasinėrimui į kūrybinį procesą.

Kodėl gimė mintis įkurti skulptūrų parką?

Atsirado pirmoji skulptūra Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. Ją pastatęs supratau, kad jų reikės daugiau. Parkas turi būti gyvas su įvairiomis edukacijomis, žmonėmis, veiksmu, pramogomis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kasmet šis parkas vis atsinaujina ir auga: pastatome po vieną naują metalinę skulptūrą arba kitokį objektą. Šiais metais su garso menininku Audriumi Šimkūnu įgarsinome visas skulptūras: kiekviena skulptūra skleidžia skirtingus garsus. Pamažu gimsta ir kitas darbas – audio veidrodis, surenkantis ir į save traukiantis garsus iš aplinkos. Tokie audio veidrodžiai buvo naudojami karo metu norint išgirsti artėjančio priešo garsą. Norėčiau pastatyti tokią skulptūrą, kuri turėtų audio veidrodį ir galbūt joje būtų sumontuotas projektorius, skleidžiantis garsus bei vaizdą. To proceso vis dar laukiu, neskubu. Tai labai brangus dalykas.

Kuri skulptūra labiausiai žavi patį kūrėją ar smalsuolius?

Iš keramikos skulptūrų, kurių šiandien yra maždaug apie 30, daugiausia dėmesio sulaukė Vidas Bareikis. Suaugusiems, ypač vyrams, labai imponuoja Aušra Maldeikienė, taip pat visiems patinka Benediktas Vanagas. Uteniškiai visuomet žavisi Jonu Valančiūnu. Visi šie personažai yra išties „užkabinantys“, žinomi, todėl akivaizdu, kad tokia ir lankytojų reakcija. Kurdamas kiekvieną žinomo žmogaus skulptūrą, pirmiausia renku informaciją apie jį. Maža akimis matyti bendrą vaizdą, tarkim, jo ar jos nuotrauką. Pavyzdžiui, kai lipdau, klausau interviu su tuo žmogumi. Tas lipdymas kartais užtrunka kelias dienas ar vakarus, todėl interviu klausymasis labiausiai nervina mano žmoną (juokiasi). Nesu aš tų visų sukurtų personažų fanas ir gerbėjas, tačiau jaučiu pagarbą jiems: juk kiekvienas turi tam tikrų vertybių ir savybių, kurios yra išskirtinės, unikalios.

Labirinte norėčiau pastatyti daugiau animacinių herojų vaikams. Norisi geresnės erdvės vaikams. Ką planuoju suaugusiems, nesakysiu, tegu lieka paslaptimi…

Vytauto Ridiko ir G. Mazūro asmeninio archyvo nuotr., V. Ridiko video