Pačioje gražiausioje Anykščių vietoje, šalia pušyno, gyvenantis ir save vadinantis metalo plastiku Rimantas Tuskenis – kuklus menininkas, kaip jis pats sako, nemėgstantis nei girtis, nei daug pasakoti apie savo kūrybą. Tačiau jo darbai daug iškalbesni už patį Rimantą: jo kieme jau puikuojasi užsakytas angelas, nuo lietaus prisidengęs metaliniu skėčiu. Kiti darbai iškeliavo į draugo sodybą prie Rubikių ežero, mat ten esą daugiau erdvės ir jie puikiai dera žavingoje aplinkoje.
Ar tiesa, kad su piešimu susidraugavote dar vaikystėje?
Mokykloje turėjau ryškiai geltoną portfelį, ant kurio ir atsirado pirmieji piešiniai. Žinoma, tam nepritarė pedagogai. Nuo 9 klasės piešiau karikatūras. Ant ryškiaspalvio portfelio ryškiu tušu pieštos karikatūros labai tiko. Pamenu, pripiešiau visą. O kliuvo ir mokytojams: jų karikatūros neišeidavo itin gražios (juokiasi). Mokytojai apie tai gal ir nežinojo, bet tikrai nujautė.
Būrelių nelankiau, tačiau piešti mokėjau. Tą pastebėjo ir mano draugai. Tėvai lenkė prie mokslo, bet jų žodžių negirdėdavau. Prastai mokiausi. Per pamokas piešdavau, tai ką kalbėti apie žinias ir gerą elgesį. Turėjau sąsiuvinį su jumoristiniais piešiniais, kuriuos rodydavau tik draugams, o vyresnieji už tokius „darbelius“ ir į užpakalį įspirdavo.
Ar pasukote menininko keliu?
Ne, netapau jokiu menininku, dailininku. Po mokslų įstojau mokytis elektriko specialybės, tačiau piešimo nepamiršau. 32 metus dirbau bendrovėje „Anykščių vynas“, o paskui pradėjau darbuotis UAB „Anykščių vandenys“. Taigi kūrėju netapau, bet kurį laiką karikatūras piešiau vienam Anykščių laikraščiui, o štai ketverius metus susidomėjau dirbiniais iš skardos.
Kaip susidomėjote darbais iš skardos?
Anykštėnas Žilvinas Smalskus šią veiklą vadina metalo plastika. Tai nėra kalvystė. Savo darbovietėje dažnai kolegų prašydavau kažką suvirinti. Kartą vienas suvirintojas patarė mokytis pačiam ir pažadėjo padėti. Prieš ketverius metus gavau automobilio vairuotojo pažymėjimą ir išmokau suvirinti metalą. Pirmasis mano darbas buvo žibintas. Pamenu, kolega turėjo švęsti 60-metį, tad bendradarbių paragintas ryžausi padaryti jo skulptūrą iš skardos. Išėjo labai juokingas: nedidelis, gal metro dydžio, su cigarete.
Mano draugas prie Rubikių turi savo sodybą, ten plati erdvė, todėl apgyvendinu savo skulptūras. Ten jau gyvena „Kaliausė su vabaliuku“, Gaidžio metais padovanotas gaidys bei kitos.
Pats naujausias Jūsų darbas – „Angelas“. Kuo jis ypatingas?
Ją užsakė vienai porai, kuri susituokusi 15 metų. Šia proga padariau „Angelą“, kuris, kaip minėjo, turėtų papuošti pavėsinę. Dar nesugalvojau, ant kokio stovo ją pastatyti. Taip pat liko ir paskutinis darbas – kruopščiai nulakuoti. Kartą vieną savo darbą mėginau dažyti, bet man nepatiko: išėjo lyg vientisa kapinėse stovinti skulptūra. O štai lakavimas – puikus būdas, nepaslepiantis suvirinimo žymių. Tokia skulptūra įgauna visai kitokią prasmę.
Ar įmanoma pagaminti vienodus darbus?
Tikriausiai ne. Net nedrįsčiau taip daryti. Pavargstu, kol padarau vieną.
Ar puošiate savo kiemą?
Ne. Kažkada turėjau vėtrungę, tačiau vienas žmogelis paprašė ir atidaviau. Neturiu noro puošti savo kiemą, nes paprasčiausiai pabostų žiūrėti į savo dirbinius.
Vytauto Ridiko ir Rimanto Tuskenio asmeninio albumo nuotr. ir video
{youtube}aQBIhcrj1pI{/youtube}