Kiekvienas užgimęs žmogus tampa dovana iki pat savo gyvenimo pabaigos. Būti dovana kažkam ir suteikti džiaugsmo turėtų būti gera. Bet gal tai tėra iliuzija? Visas žmogaus gyvenimas – nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio. Dūšios blaškymasis, nuopuoliai ir pakilimai, skausmingas balansavimas iki pat paskutinės gyvenimo dienos, kada iš tikrųjų paaiškės, kam gi dovana jis tapo: Dievui ar puolusiam angelui, ar pakankamai stipri jo meilė sau ir savo artimam. 66-erių kun. Vytautas Pūkas, sulaukęs gražios kunigavimo – tarnystės Dievui ir žmonėms 40-ies metų sukakties, gyvenimo dienoraštį papildė dar vienu įsimintinu įrašu.

Džiuginantis dėmesys

Sekmadienio rytas Dūkšto miestelyje prasidėjo kur kas šventiškiau, nei įprastai. Parapijiečiai ir svečiai į šv. mišias Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčioje skubėjo nešini gėlėmis ir jaudinančiais linkėjimais. Norinčiųjų pasveikinti eilė be pabaigos: bažnyčios giesmininkai, Dūkšto parapijos ir bendruomenės atstovai, Dūkšto globos namų gyventojai ir darbuotojai, Kaniūkų bendruomenės nariai, Ignalinos rajono savivaldybės, Dūkšto seniūnijos atstovai bei seimūnai.

„Už kiekvienam ir džiaugsme, ir varge surastą paguodos žodį, už šiltą ir padrąsinantį žvilgsnį Dūkšto parapijiečiai nuoširdžiai Jus pamilo. Kasdien, o ypač šiandien meldėme Dievą, kad saugotų Jus ir globotų, kad dar daug metų Jūs kartu su mumis eitumėte per gyvenimą. Brangus klebone, nebūna gėrio, kuris atgalios negrįžta. Stiprybės, sveikatos ir Dievo palaimos Jums“, – Dūkšto parapijiečių vardu kun. V. Pūkui linkėjo Jūratė Rudokienė.

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos vardu kun. V. Pūką sveikinęs rajono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas linkėjo ištikimų, pasiaukojančių ir uolių tikinčiųjų, kurie visada palaikytų ir padėtų realizuoti visus kunigo sumanymus. „Kiekvienas renkamės savo gyvenimo kelią. Gerb. kun. Vytautas prieš 40 metų laisva valia pasirinko tarnystės Dievui ir žmonėms kelią. Širdyje nešiodamas Viešpatį, jau daugelį dešimtmečių dalijasi jo meile su žmonėmis. Noriu įteikti Jums simbolinį angelą sargą ir kartu palinkėti Dievo palaimos ir pagalbos kiekvienam Jūsų gyvenimo žingsniui. Atkaklumo, kantrybės, gerumo, nuolat rodant meilę Kryžiui – meilę, kuri sustiprina ryžtą, padeda atitrūkti nuo žemiškųjų dalykų, skatina džiugiai dalyti Dievo gautąsias dovanas artimui“, – įteikdamas dovaną sakė rajono mero pavaduotojas.

Ir kvapnių, ir saldžių bei jaudinančių dovanų ir linkėjimų lietus užliejo kun. V. Pūko širdį. Visi skubėjo įsiamžinti su kunigu, paspausti ranką, nusilenkti ir nusišypsoti.

Pirmadienį Gaveikėnų vandens malūno prieigose į rekolekcijas susirinkę Ignalinos dekanato kunigai bei vyskupas Darius Trijonis ne tik skyrė laiko maldoms, bet kartu pasveikino kun. V. Pūką su kunigystės jubiliejumi.

Gyvenimo akibrokštai

Aukštaitijoje vietiniu (kilęs iš Anykščių r.) vadinamas kun. V. Pūkas. Ar kun. V. Pūkas yra mokytojas, tapęs kunigu, ar kunigas-mokytojas, atsakyti gali pats Viešpats. Prieš tapdamas kunigu, V. Pūkas pirmiausia tapo mokytoju. Jis dėstė matematiką, fiziką, braižybą. O baigęs seminariją, Varėnos r. skubėdamas į pagalbą reorganizuojamai mokyklai, jis dėstė etiką, muziką (grojo klavišiniais instrumentais) ir tikybą. Darbas su mokiniais kunigui padėjo geriau perprasti jų mąstymą, įsiklausyti į jų problemas, norus ir protestuojančias kalbas. „Kai išmoksti labai gerai klausytis, dažnai net nebereikia ir pačiam nieko kalbėti“, – filosofiška gyvenimo išmintimi dalijosi kunigas.

Iš kaimyninio Adutiškio į Dūkštą

Ankstesnių kartų žmonės dar puikia mena, kad anksčiau Ignalinos ir Švenčionių kraštas buvo draugėj. Tik prieš 70 metų Ignalinai suteiktas rajono vardas, kažkuria prasme padalijęs ir žemes, ir žmones. Tokiu būdu ir Adutiškis su Ignalina svetimais dabar jau tapę, tačiau išlaikę tradicijų, vertybių panašių.

Kun. Vytautas Adutiškyje tarnavo 13 metų, ir, kaip jis pats sakė, jau tapęs su vietos gyventojais kone giminaičiais. Todėl visai suprantama, kad išvažiavimas iš įprastos vietos buvo skausmingas. Bet tai atgulė į prisiminimus saugančią širdies kertelę.

2018 m. birželio 21 d. V. Pūkas yra Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos, Gedžiūnėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios ir Kazitiškio Šv. Vysk. Stanislovo parapijų klebonas. „Nesijaučiu kažkaip blogai ir nostalgiškai. Su visais randame bendrą kalbą, ir aš tuo labai džiaugiuosi. O žmonės panašūs ir Adutiškio, ir Ignalinos krašte“, – svarstė kun. Vytautas.

Apsuko laiko ratas antrąkart pro Ignaliną

Jie šiais laikais, kunigas gal būtų kokią padėką gavęs,1978-aisiais, buvo metams pašalintas iš seminarijos ir „ištremtas“ į Paringio bažnyčią. „Buvau 3 kurso seniūnu. Vienas bendrakursis turėjo parašęs religinių eilėraščių ir labai norėjo juos išspausdinti. Aš buvau atsakingas už spausdinimo mašinėlę, tad jis kreipėsi į mane. Pasiklausiau, ar nebūsią įtarti kokiais baisiais kėslais, o jis tik patikino, kad ne. Ir ką gi. Saugumas šiuos eilėraščius įvertino kaip pogrindinę religinę spaudą ir buvome nubausti. Poetas trejiems metams, o aš vieneriems pašalintas iš seminarijos. Tiesa, vėliau man buvo leista išsilaikyti egzaminus ir toliau tęsti mokslus su savo kursu. O tuos „tremties“ metus aš pas kunigą Ričardą Černiauską Paringyje grojau vargonėliais. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Ignalina“, – juokavo kunigas.

Meilės paslapties galia

Mus nuolat aplanko įvairios šventės, o po jų dažnai apima beprasmybės, kaltės ir tuštumos jausmas. Kunigas sako, jog taip nutinka dėl to, kad apskritai netinkamai gyvename, iš to kyla ir nemokėjimas laukti ir švęsti. „ Mes esame Dievo kūriniai, Dievo vaikai. Jei aš esu Dievo vaikas, melsdamasis kreipiuosi į jį Tėvu, vadinasi noriu ir turiu elgtis taip, kad mano elgesys Dievui Tėvui patiktų, o ne jį žeistų. Kad patiktų Dievui mūsų elgesys, galime gerą darbą padaryti, būti paklusniais, pasispausti mokantis ar dirbant, stengtis įveikti tinginystę, melstis…  

Labai svarbu nepamiršti vieni kietiems padėti. Ne kiekvienam reikia tik pavalgyti. Žmogui dažnai reikia ir patarimo, palaikymo, paskatinimo. Turiu vieną pažįstamą, kuris buvo stipriai įnikęs į alkoholį. Iš to kilo gausybė bėdų. Niekada jo nesmerkiau, nebariau, tiesiog buvau šalia, klausiausi, kai kada paskatindavau. Ir yra rezultatas. Jis jau beveik dešimt metų nebevartoja alkoholio, pats tuo didžiuojasi, augina šeimą, turi nedidelį versliuką ir esąs patenkintas savo gyvenimu. Kai jam gera, jis nori, kad ir kitiems būtų gera, stengiasi dėl kitų. Jėzus rado vietos jo širdyje… 

Padėkite ir jūs žmonėms, tik niekada nebarkite, nesmerkite, nes taip tik atstumsime žmogų, ir amžiams uždarysime duris į jo sielą. O tai – didžiulė netektis“, – pamokymų dalijo kun. Vytautas. 

Autorės nuotr.