Linas Martinkėnas: „Savanorystė padeda išsirinkti profesiją“

Septyniolikmetis Linas Martinkėnas mokosi Vidiškių gimnazijoje. Jis yra vienas iš prekybos tinklo „Maxima“ kasmet organizuojamo konkurso „Lietuvos Maximalistai“ nugalėtojų. Šių metų atrankoje varžėsi meno, mokslo, sporto bei kitose srityse tikslų siekiantys šalies mokiniai. Vertintojų akyse pranokęs daugybę pretendentų vienu iš geriausių jis tapo visuomeniškumo kategorijoje, tad vaikinas vienerius mokslo metus bus skatinamas stipendija. Patikti komisijai vien dešimtukų neužteko – Linas jau seniai paniręs į veiklas, už kurias negauna finansinio atlygio. Tačiau išvydus L. Martinkėną paaiškėjo, jog savanorystė suteikia ir neapčiuopiamos naudos, kuri paskatina jo bei kitų akis nušvisti.

Nuolat viskuo domėjosi

Ignalinos rajono savivaldybės jaunimo reikalų tarybos pirmininkas, Jaunimo biuro tyrimų komiteto pirmininkas, „Žinau, ką renku“ mentorius, gimnazijos mokinių savivaldos narys, buvęs jaunasis žurnalistas portale „Žinau viską“, o dabar dar ir vienas Lietuvos „Maximalistų“ – tai keletas štrichų ne vieną talentų konkursą laimėjusio vienuoliktoko biografijoje. Jo pasiekimais besidžiaugiančiai klasės auklėtojai dailės mokytojai Audronei Krikščionaitienei L. Martinkėnas patvirtino, kad jam visuomet buvo svarbu tai, kas vyksta aplink jį. Mokinys tiki, kad kiekvienas visuomenės žingsnis į priekį priklauso nuo jos narių. „Tik mūsų įsitraukimas, domėjimasis, veiksmai bei darbai gali keisti pasaulį ir padaryti jį dar gražesnį, modernesnį ir mielesnį kiekvienam“, – prisistatė vaikinas. Prisipažinimas paskatino suklusti – mokinys teigė, jog save identifikuoja augančia asmenybe, kuri pasiryžusi tobulėti, bręsti ir planuoti savo laiką.

Lyg iš Dievo pagriebęs daugiau

Ir gimnazijos vadovė Jūratė Sveikauskienė, ir A. Krikščionaitienė apie savo auklėtinį atsiliepė itin šiltai. J. Sveikauskienė sakė, kad gali daug ir ilgai pasakoti apie mokinį. „Jis į mūsų gimnaziją atėjo iš kaimyninės Naujojo Daugėliškio mokyklos. Tai išskirtinis vaikas, turintis jaunimui nebūdingų savybių – nuoširdus, paprastas ir šiltas. Nieko panašaus į pasišiaušusį dygliuotą paauglį, – gyrė direktorė. – Jis niekada nesako, kad kažko nenori, nedarys ar nedalyvaus. Taip pat – absoliutus mokslo pirmūnas. Mokytojai jį siunčia į olimpiadas, tad visur aktyviai dalyvauja bei užima pareigas ne vien mokykloje.“ Pašnekovė užsiminė, kad konkurso nugalėtojas gyvena nedideliame netoli įsikūrusiame kaime. „Retai pasitaiko tokių vaikų“, – tvirtino ji. „Kartais juokaujame, kad davė Dievulis ir dar drėbtelėjo. Nors L. Martinkėnas mokosi vien dešimtukais, jis nėra standartinis moksliukas. Jis – drąsus, komunikabilus, nuoširdus ir pritampantis klasės kolektyve. Toks yra mano Linas. Juo labai didžiuojuosi“, – paantrino A. Krikščionaitienė. Ji sakė, jog neskatino auklėtinio dalyvauti prekybos tinklo „Maxima“ konkurse, bet pamėtėjo idėją, kad jis varžytųsi būtent visuomeniškumo kategorijoje. A. Krikščionaitienė pastebėjo, kad anksčiau atlikęs užduotį L. Martinkėnas dar padeda ją atlikti kitiems. Jos teigimu, bendraklasiai Linui gabumų nepavydi. Vaikai juo džiaugiasi bei didžiuojasi.

Suplanuotas laikas daro stebuklus

L. Martinkėnas teigė, jog išvydęs „Lietuvos Maximalistų“ konkursą, susisiekė su klasės auklėtoja ir paklausė jos patarimo. „Ji atsakė: tai aišku, bandyk!“, – nusišypsojo jis. Paklaustas, kaip jam, nuolat užsiėmusiam, informacinių technologijų kupinoje aplinkoje, kuri jaunus žmones dažnai atitraukia nuo tikslų ir išblaško, pavyksta suplanuoti savo laiką bei tobulėti, L. Martinkėnas papasakojo, kad laiką jis planuoja tuomet, kai turi darbų. „Supratau, jog jeigu iš karto pulsiu viską daryti, nenuveiksiu nieko. Dieną arba vakare galima laiką susidėlioti. Nors iš pradžių atrodo, kad laiko nėra, kai pradedi skirstyti, jo atsiranda viskam“, – šypsojosi vaikinas pasidžiaugęs, kad šalia jo yra gerų žmonių, kurie paskatino bei įkvėpė. Pasak pašnekovo, laiko planavimo įgūdžiai padeda ir puikiai mokytis. „Posakis, kad kartojimas – tai visų mokslų motina, nėra toks neteisingas. Galbūt laikui bėgant daug pamiršti, bet kai pasikartoji, supranti, jog tai jau žinai ir, jeigu reikėtų, sugebėtum pritaikyti“, – su savo mokymosi metodais pažindino mokinys. Jis sakė, kad laiką planuoti padeda mobiliojo telefono kalendorius. Jame intervalai suskirstyti valandomis. „Matai, kad vakaras laisvas, tačiau turi atlikti darbų. Vienam jų skiri pusvalandį, o kitam – valandą. Tuomet supranti, kad viskas įmanoma, įveikiama. Labai svarbu, kad laiką planuoti netaptų kančia. Tarp užduočių reikia pasidaryti nuo dešimties iki penkiolikos minučių pertrauką, atitraukti mintis nuo to, kas buvo, kad geriau galėtum įsitraukti į tai, kas bus“, – pamokė L. Martinkėnas, akcentuodamas, kad didesnių darbų negalima nukelti į pabaigą. Pašnekovas prisipažino, jog dirbdamas naudoja ir užsienio žiniasklaidoje plačiai išgarsėjusį vadinamąjį Pomodoro metodą, kai darbą bei poilsį keičia specialiame laikmatyje nustatyti darbo laiko bei poilsio laiko intervalai.

Tėvai suteikdavo laisvę

Pasak „Maximalisto“, link gėrio jį kreipė tėvai, ir jis pats sau padėjo, o jaučiant mylinčių artimųjų paramą, norisi stengtis. „Niekada iš tėvų neišgirsdavau – tu daryk tą ar aną, nes aš taip noriu. Jie sakydavo: „Elkis, kaip nori pats.“ Be to, jie patardavo, kaip reikėtų elgtis. Manau, kad tai labai geras būdas, nes jeigu seksi pamokymais aklai, nebūsi laimingas“, – pamąstė L. Martinkėnas, sakydamas, kad jam, kaip ir jo tėvams, patinka skaityti knygas. Paprašytas prisiminti ankstyvą vaikystę, būsimasis pirmūnas išdavė, kad vienas mėgstamiausių jo žaislų tuomet būdavo smėlis. „Turėjau draugę, su kuria didelėje smėlio dėžėje statydavome kaimus bei miestus, ir istorijų įvairių prisigalvodavome… Dabar retai tenka pamatyti, kad maži vaikai žaistų su smėliu“, – apgailestavo L. Martinkėnas. Jis paatviravo, kad, be dalyvavimo visuomeninėse organizacijose, kuriose sutinka bendraminčių, labai vertina vakarinius pasivaikščiojimus po gamtą su šuneliu Bela – jų metu gali apie daug ką pamąstyti ir aplink pasidairyti.

Savanorystė moko kalbėti viešai

L. Martinkėnas paminėjo, kad savanoryste jis užsiima apie penkerius metus. Į mokinių tarybą jis įsitraukė penktoje klasėje. Tai buvo pirmas žingsnis, paskatinęs domėtis toliau. Neatlygintinai dirbantis vaikinas paaiškino, kad į savanorystės apibrėžimą įeina daug kas. „Gyvūnų globos namuose pavedžioti gyvūnus – savanorystė. Savanorystė yra ir renginyje pristatyti Ignaliną, nes už tai negauni finansinio atlygio, bet gauni asmeninę, vidinę naudą, – tvirtino pašnekovas. – Vienas iš dalykų, kurių man ji davė, yra tai, kad kalbėdamas galiu nesivaržyti. Sėdėjimas kamputyje tavęs neužaugins kaip asmenybės.“ Visgi, pasak L. Martinkėno, atsistojęs prieš dviejų tūkstančių žiūrovų minią jis neabejotinai jaudintųsi, tačiau, anot jo, kalbėjimo meno pradėjo po truputį išmokti – daugelyje mokyklos renginių yra tekę kalbėti viešai.

Be pirmo žingsnelio maratono nenubėgsi

Vienuoliktokas neatskleidė specialybės, kurią planuoja jau netrukus rinktis – išžvalgęs visas studijų programas savo kelio dar neišsirinko. L. Martinkėnas viliasi, kad likę dveji mokyklos metai padės apsispręsti, kaip ir savanorystė. „Savanoriaudamas įsijauti į vaidmenis, išbandai profesijas, kurios gali būti tarsi spyris pasukti vienu ar kitu keliu“, – susumavo mokinys, kažkada ragavęs ir žurnalisto duonos. Rašydamas straipsnius L. Martinkėnas domėjosi šalį karantino metu užplūdusiomis netikromis naujienomis. „Buvo kalbama, kad ligoninės tuščios, jose nėra koronavirusu sergančių ligonių. Tad pasigilinau, kaip atskirti tikrą informaciją nuo dezinformacijos. Kiekvienas parašytas faktas nebūtinai yra tiesa. Reikia, kaip sako, devynis kartus pamatuoti, dešimtą kirsti“, – pažymėjo buvęs savanoris žurnalistas. Ką L. Martinkėnas norėtų pasakyti bei palinkėti savo bendraamžiams, tiems, kuriems galbūt mokslai sunkiau sekasi?.. Pasak jo, ne visi turi tapti mokslininkais ir neprivaloma mokėti visko. Vienam geriau sekasi rašyti tekstus, kitam sportuoti, trečiam – matematika. Gyvendami šalia vieni kitų skirtingi žmonės gali vieni kitus papildyti. „Daug kas dabar bėga maratonus. Tačiau, nežengęs pirmo žingsnio, nenubėgsi nė metro. Svarbu nebijoti pradėti. Pradėjęs visada gali pasitraukti. Svarbu nebijoti užsidegusios ugnelės akyse – juk nesudegsi. Arba sudegsi, bet vėl pakilsi“, – nusijuokė pašnekovas.

Vytauto Ridiko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas