Dilema dėl miesto kapinių: tiesti asfaltą ar gerbti mirusiųjų atminimą

Viena opiausių temų – mirusiųjų atminimas ir pagarba jiems. Šiuo klausimu nuomonę turi kone kiekvienas ir, žinoma, kiekvienas yra savaip teisus. Kita vertus, mirusiųjų laidojimo vieta – kapinės yra bendro naudojimo erdvė, kurią, vadovaudamosi rajono savivaldybės tarybos sprendimu, administruoja seniūnijos. Ignalinos miesto kapinėse palaidotų mirusiųjų artimieji nesibodi reikalauti įvairiausių patogumų gyviesiems, dažnai pamiršdami ir savo pačių pareigas, ir tai, jog kalbama apie privalomą išlaikyti rimtį mirusiųjų laidojimo vietoje. Jau kuris laikas ignaliniečiai įsitraukę į diskusiją, kuri persikėlė ir į Ignalinos miesto seniūno Valentino Rumbučio kabinetą.

Idėja miesto kapinėms

Visai neseniai socialiniame tinkle facebook išsirutuliojo diskusija apie Ignalinos miesto kapinėse esantį antrąjį įvažiavimą, o tiksliau – keliuką, besidriekiantį per pačias kapines palei kapus. Žmonės piktinosi, kad nesutvarkytas pavojingas keliukas, kuris kelia grėsmę juo vaikštančiųjų vyresnio amžiaus žmonių sveikatai. Mat, labai status smėlio ir žvyro mišiniu nužertas keliukas nuolat ardomas lietaus, išties labai „slidus“. Regis, būtų visai normalus noras saugiai pasiekti artimojo kapavietę kalno papėdėje.

Minėtoje diskusijoje socialiniame tinkle atsirado ir kitaip mąstančių. Dalis gyventojų mano, kad kapinės nėra gyvųjų pasirodymo ir pasipuikavimo vieta, ir derėtų išlaikyti pagarbą visiems mirusiesiems, lankant juos vos kelis kartus per metus, tokiu būdu išsispręstų ir saugaus vaikščiojimo problema ir gerokai sumažėtų atliekų, beprasmiškai teršiančių mūsų aplinką. Šie žmonės kategoriškai prieš asfaltus ir visas kitas invazijas vietoje, kurioje turi būti laikomasi rimties.

Seniūnas V. Rumbutis „Ignalinos dienai“ atskleidė problemos mąstą ir galimus jos sprendimo būdus. „Kiek dirbu miesto seniūnu, tiek yra problemų dėl kapinių. Labai mįslinga, bet kažkodėl dirbant kaimiškoje seniūnijoje nieko panašaus nebuvo. Kaimuose žmonės kapines aplanko kelis kartus per metus, jei kokia problema iškyla, susitvarkome. Jie ir atliekas kažkodėl sugeba rūšiuoti. Mieste žmonės, kaip suprantu, kapines lanko kone kasdien ir bent kartą per savaitę atranda dalykų, kurie jų netenkina. Nežinau, kaip geriau ir teisingiau, mano reikalas daryti tai, kas privalu, o šiuo atveju, vadovaujantis rajono savivaldybės tarybos sprendimu, rūpintis miesto kapinėmis pagal taisykles. Jei ir žmonės laikytųsi taisyklių, neturėtume net pusės problemų, su kuriomis dabar susiduriame“, – svarsto seniūnas.

Pasak jo, lankantis kapinėse, privaloma palaikyti rimtį ir viešąją tvarką, o nuo kapavietės surinktos šiukšlės (medžių lapai, spygliai, augalų dalys, stiklo, plastiko ir metalo gaminiai bei jų dalys) išrūšiuotos dedamos seniūnijos nurodytoje vietoje, o ne ten, kur arčiau.

„Dabar visi patvoriai užversti atliekomis, kurių nespėjame tvarkyti. Tai užima daug laiko ir reikalauja papildomų sąnaudų. Daugelis pamiršta, kad norėdami pradėti įrengimo, pertvarkymo, remonto darbus prižiūrimoje kapavietėje, privalo pranešti apie tai seniūnui ir, susipažinę su taisyklėmis, pasirašyti Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale, – tvirtino V. Rumbutis. – Be to, kapus lankantys asmenys, pastebėję, kad kapinėse ar kapavietėje augantys želdiniai (medžiai, krūmai) yra aukštesni kaip du metrai, akivaizdžiai ardo paminklus, antkapius ar kapavietės bordiūrus, yra nudžiuvę, smarkiai pasvirę ir galimai kelia pavojų žmonių gyvybei bei kapinių statiniams, apie tai turi pranešti man.“

Seniūnas pastebėjo, kad įsijautę žmonės pamiršta, jog kapinių teritorijoje draudžiama savavališkai kasti duobes, laidoti, plėsti kapavietes, statyti, rekonstruoti ar vykdyti kitus statybos darbus kapavietėse be raštiško suderinimo su seniūnu. „Draudžiama ir mėtyti kryžius sandėliuojant juos tiesiog kapinių teritorijoje. Kiekvienas mirusiojo artimasis privalo tai susitvarkyti. Kančią nuo kryžiaus užkasti kapavietėje, o kryžių,turint vietą, galima sudeginti ar tiesiog tvarkingai užkasti kapinėse. Tokį kryžių utilizavimo metodą paliudijo ir kunigai, su kuriais konsultavausi šiuo klausimu, nes, pasak jų, krikščionys nesivadovauja jokiais išgalvotais prietarais, idant galėtų neatlikti pareigų“, – aiškino seniūnas V. Rambutis, primindamas, kad jokiu būdu negalima važinėti po kapines automobiliais, išskyrus atvejus, kai reikia važiuoti kapinių priežiūrai reikalingam transportui ar reikia atvežti statybines medžiagas, paminklus, antkapius bei neįgalius asmenis ir senyvo amžiaus žmones, taip pat specialiųjų operatyvinių tarnybų transporto priemonėms, kai tai būtina gelbėjant žmogaus gyvybę, sveikatą, turtą ar užtikrinant viešąją tvarką.

Seniūnas pastebėjo, kad dalis žmonių laikosi taisyklių, dalis – ne. Beje, Kapinių priežiūros taisyklėse, kurias patvirtino rajono savivaldybės taryba, atvežus statybiness medžiags ar paminklą, išsikrovus automobilį privalu išvaryti už kapinių teritorijos į aikštelę.

Taip taisyklėse nurodoma, kad draudžiama statyti suoliukus praėjimuose tarp kapų ar bet kokius kitus statinius. Seniūnas stebėjosi, kad žmonės įsigudrina suręsti įrankių dėžės ir dar jas pririšti grandinėmis, kurios kone įauga į medį. Taip pat draudžiama kapinėse vedžioti augintinius. „Iš tikrųjų tų įpareigojimų yra daug daugiau, bet paminėjau tuos, kurių dažniausiai nepaisoma ir dėl to nuolat kyla nesusipratimų. Vieni, negerbdami nei mirusiųjų, nei gyvųjų, elgiasi aplaidžiai ir net chuliganiškai, o kiti natūraliai dėl to pyksta ir kalčiausia lieka seniūnija. Nerealu seniūnui mesti visus darbus ir paromis sargauti kapinėse drausminant gyventojus, – svarstė V. Rumbutis. – Grįžtant prie keliuko idėjos, tai čia nuomonės išsiskiria. O aš, kaip administratorius, besivadovaujantis savivaldybės rajono tarybos sprendimu, pirmiausia primenu, kad kapinių teritorijoje kelių nėra. Palikti pravažiavimai (jau minėta kokiam transportui – aut. past.) ir bent kol kas kitaip nebus. Na, jei valdžia staiga sugalvotų analogų neturintį sprendimą – tiesti asfaltą tarp kapų – mes vykdysime. Nors man ir dabar atrodo, kad mūsų miesto kapinėse beveik viskas padaryta pagal būtinybę ir galimybes“. Anot seniūno, pačiose kapinėse yra net trys įvažiavimai automobiliams: ties senaisiais kapais, naujų kapų teritorijoje ir šoninis (ne iš aikštelių, o nuo miško, kur dar nepradėta laidoti). „Pėstiesiems – dar didesnis pasirinkimas. Vartelių turime antra tiek, o plačių keliukų pačiose kapinėse, be itin stačių ir nepatogių įkalnių ir nuokalnių, taip pat daug. Kiekvienam tereikia pasirinkti tinkamą maršrutą ir nebus jokių bėdų. Iki šiol tvarkomas ir toliau bus tvarkomas antrasis įvažiavimas, kuris dėl specifinio reljefo, yra labai status. Šį keliuką nuolat lyginame, pilame žvyro, bet naudos iš to jokios. Važinėdami automobiliais žmonės jį „išbuksuoja“, paskui lietus išplauna ir keliuko – kaip nebūta, – svarstė seniūnas. – Neseniai išbandėme naują metodą – užpilti seno frezuoto asfalto likučių. Kol kas pasiteisino, bet kalno statumo ir slidumo problemos tai neišsprendė. Man patiko vienos ignalinietės idėja padaryti turėklus iš vienos kelio pusės, kad lipdami žmonės galėtų įsikibti. Tokį darbą mes galėtume padaryti savo jėgomis, bet, žinoma, spręsiu ne aš vienas“.

„Ignalinos dienos“ žiniomis, artimiausiu metu planuojama įrengti eismo draudimo ir apribojimo ženklus kapinėse. Taip pat į kitų metų planus jau įtraukta mūrinės tvoros rekonstrukcija. Toliau darbų sąraše numatytas ir apšvietimas.

Kaip bus išspręstas diskusijose kilęs ginčas dėl keliuko per kapines, spręs specialistų komisija. Abi diskutuojančiųjų apie kapinių situaciją pusės sutaria, kad nederėtų pareigų pamiršti visiems kapinių lankytojams bei prisiminti, jog kapinės – mirusiųjų laidojimo vieta, kur dera laikytis rimties bei galiojančių taisyklių.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas