Žurnalistė Genovaitė Šnurova Kuktiškių miestelio į didmiestį taip ir neišmainė

Nors žurnalistę Genovaitę Šnurovą pažįsta dau­gybė uteniškių, jos straipsnių populiarumo neuž­kardo rajono ribos. Vienuolika knygų išleidusios Kuktiškių krašto garbės pilietės tekstai ne vieno skaitytojo širdyje atrado vietą. Pati naujausia – dar spaustuvės dažais kvepianti „Gyvenimo ne­pasiskolinsi“, kuri „Utenos dienos“ skaitytojams buvo pristatyta praėjusiame laikraščio numery­je. Dvi knygas G. Šnurova parašė ir apie Kuktiš­kes, savo gimtąjį miestelį, kurio į didmiestį ji taip niekada ir neišmainė. Pro autorės kambario langą baltuoja Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, o dienos aktualijomis neretai klega ir Kuktiškių daugiabu­čio kiemas, ir pačios G. Šnurovos butas. Čia žmo­nės vis dar dalijasi naujienomis, taip palaikydami nuo seno mažose gyvenvietėse išlikusią artimo kai­mynų bendravimo tradiciją.

Miestelį paliko tik trumpam

G. Šnurova atvira – toje ne­ilgoje gyvenimo atkarpoje, kai buvo išvykusi iš Kuktiš­kių miestelio, ji Vilniuje stu­dijavo maisto bei pramoninių prekių žinovo specialybę. Dir­bo Kėdainių prekybos bazėje, o grįžusi į gimtinę – Kuktiš­kių kultūros namų direktore, vėliau – parduotuvės vedėja. Pasak pašnekovės, į jos žurna­listinius bei literatūrinius ga­bumus dėmesį atkreipė tuo­metis laikraščio „Utenis“ vyriausiasis redaktorius a. a. Donatas Čepukas. „Laikrašty­je tai vykdavo kokia diskusi­ja, tai vėl kas. Kelis kartus lei­diniui parašiau – atsiliepiau dėl temų, kurios mane užka­bino. Dar sukūriau vieną kitą straipsnį apie Kuktiškėse bu­vusį įvykį. D. Čepukas dvejus metus mane įkalbinėjo mes­ti prekybą ir eiti į žurnalistiką, sutikau pabandyti ir štai jau beveik trisdešimt metų „ban­dau“, – sakė kuktiškietė. Kaip prisiminė, dar dirbdama par­duotuvėje ji laimėjo pirmąją vietą žurnalo „Kooperatinin­kas“ literatūriniame konkurse ir gavo 150 rublių prizą – tada tai buvo nemaži pinigai. „O kartą su kompanija lankėmės ant Ladakalnio. Vienas iš tų žmonių atsinešė žurnalą, ku­riame taip pat buvo paskelbtas literatūrinis konkursas, o žur­nale kiekvieną mėnesį spaus­dinami geriausi darbai ir paža­dėta, kad metų pabaigoje bus išrinktas nugalėtojas. Paskai­čiau ir leptelėjau: „Nieko čia tokio, ir aš taip galėčiau.“ „Jei­gu gali, tai parašyk“, – juokėsi jie. Nebebuvo, ką daryti, teko rašyti. Ir tą konkursą laimė­jau“, – prisipažino G. Šnuro­va, kuri taip pat sakė, kad iš technikume dirbusio lietuvių kalbos dėstytojo – žinomo ra­šytojo Henriko Čigriejaus – po abitūros egzamino, laikyto po visą naktį prašoktos geguži­nės, vienintelė gavo aukščiau­sią įvertinimą.

Kuktiškių veidas jau kitas

Pašnekovė patvirtino, kad iš miestelio apylinkių kilo visa jos šeima – tėvai, sene­liai bei proseneliai. Ieškodama informacijos giminės genea­loginiams medžiams ji prisi­kasė iki pusantro šimto metų glūdumos. „Mano prosene­lis buvo kilęs iš devynių vai­kų šeimos, tačiau Lietuvoje iš jų radau tik tris. Kitų šaknys veda į Ameriką, Sankt Peter­burgą. Ten artimųjų jau ne­bepavyko aptikti, – prasita­rė Kuktiškių senbuvė. – Mano tėvas – Antanas Meškauskas. Mama – Kostancija Rylišky­tė. Močiutė buvo Steponavi­čiūtė. Dar kita – Lukošiūnaitė. Kuktiškėse ruošiuosi ir numir­ti – jau parodžiau sūnui, kur palaidoti.“ G. Šnurovos nuo­mone, Kuktiškių veidas ne­atpažįstamai pasikeitė nuo vaikystės laikų. „Visų pirma – keitėsi senamiestis. Rašyto­jo Prano Treinio tėvų name­lis tada buvo dar vienkiemis.

O dabar – už jo tėvų namo iš­kilę nauji apgyvendinti kvar­talai. Miestelis labai išsiplėtė kolūkių laikais. Netoli įkurtam tarpkolūkiniam kiaulių kom­pleksui reikėjo darbininkų, tad buvo pristatyta nemažai alytu­kų, – prisiminė ji. – Žmones kėlė iš vienkiemių. Kuktiškė­se yra ir Skaistulės gatvė, o važiuojant link Tauragnų buvo tokio paties pavadinimo kai­mas. Visi gyventojai kėlėsi į tą gatvelę, tad ji ir pavadinta to kaimo vardu.“

Tremtinių Araminų namas

Pasak G. Šnurovos, jos vai­kystės laikais mokykla buvo medinis pastatas, kurį žmo­nės vadino tremtinių namais. „Buvo tokie tremtiniai Ara­minai. Jų namas perstatytas ir atvežtas iš kaimo. O kai pra­dėjau eiti į septintą klasę, mo­kykla išsikėlė į naują pasta­tą“, – mostelėjo į už lango esantį pastatą pasakotoja. Pa­sak jos, dar vieną mokyklos priestatą įrengė 1988 ar 1989 metais, nes buvo tikimasi, kad mokinių gal bus dar daugiau. „Bet dabar mokyklos nebė­ra“, – konstatavo moteris. – Liko tik ten įsikūręs vaikų darželis. Buvusioje mokyklo­je taip pat veikia biblioteka, medicinos punktas bei mote­rų klubas.“

Prieš Kūčias – bėgte iš bendrabučio

Pašnekovė teigė, kad jos vaikystės laikais mokinių buvo ne tik iš Kuktiškių. „Kai­muose veikė nemažai pradinių mokyklų, o jau penktokai su­sirinkdavo į Kuktiškes. Mano klasėje buvome tik trys vie­tiniai vaikai. Net septynioli­ka ateidavo iš kaimų. Kai ku­rie net septynis kilometrus keliaudavo pėsčiomis, – kal­bėjo G. Šnurova. – Moky­kla tokiems mokiniams turė­jo bendrabutį.“ Ji prisiminė, kad vaikai ten likdavo labai nenoriai. „Nemėgo bendrabu­čio – juos prižiūrėdavo moky­tojai, turėdavo stropiai ruošti namų darbus. Griežtai laiky­davo – liepdavo ir laiku mie­goti eiti, ir laiku keltis. Bet vaikai nesunkiai pabėgdavo. Ypač prieš Kūčias bėgdavo, nors ir užrakindavo duris. Jei ne pro jas, tai per langus pa­sprukdavo, – atviravo gyven­vietės senbuvė. – Bet tai kokie keliai, kokios žiemos buvo. Kelių į mažus kaimus niekas nevalė. Neįsivaizduoju, kaip jie atbrisdavo, bet būdavo patenkinti.“

Šlapia duona su cukrumi

G. Šnurova sakė, kad jos mama tėvui – antroji žmo­na. „Pirmoji jau buvo miru­si. Anksčiau tėvas gyveno ša­lia miestelio. Vėliau perėjo į Kuktiškes, mano motinos na­mus, bet per karą jie sudegė. Jau buvau gimusi, kai statė ki­tus. Mano tėviškė – čia. Ir nie­kas jos nepakeis, – tvirtino žurnalistė. – Kai pamokos mo­kykloje baigdavosi, važiuo­davau į Utenos muzikos mo­kyklą, tad neturėdavau laiko žaisti su bendraamžiais. Tuo­met visas popietes ir savait­galiais Kuktiškių kalniukai knibždėdavo nuo vaikų. Dabar tėvai nenutempia atžalų nuo kompiuterio, o tada mano mo­čiutė su rykšte vaikydavosi, kad namo eitume. Jei praalk­davome, atsipjaudavome riekę duonos, kyšteldavome ją į ki­birą su vandeniu, cukraus už­sibarstydavome (nuo šlapios duonos nenubyrėdavo) ir vėl pro duris. Šalia mano senelių kapo Kuktiš­kių kapinė­se būdavo tar­si mauzoliejus aptvertas sto­romis gran­dinėmis, tad vaikai ant tų grandinių sup­davosi. Dabar vertingesni daiktai iš ten išvogti ir gran­dinių nėra.“

Gydytojos pavardę atsimena ir dabar

G. Šnuro­va Utenos mu­zikos moky­kloje lankė akordeono klasę. „Buvau ko­kių penkerių ar šešerių metų, ir vieną sykį, kai namuose nie­ko nebuvo, palypėjusi ant so­fos galo už nusvirusio diržo patraukiau ant spintos buvusią armoniką. jos neišlaikiau, to­dėl ji nukrito ant žemės ir ap­sidaužė. Pabandžiau ja groti, nes įvairių melodijų buvau pri­siklausiusi iš grojančio tėvo. Kai tėvas pastebėjo, kad ins­trumentas apdaužytas, pradė­jo aiškintis, kas čia taip pada­rė, prisipažinau, kad tai mano darbas“, – teigė kuktiškie­tė. Pasak G. Šnurovos, įverti­nęs vaikiškas pastangas, tėtis jai nupirko mažesnį akordeo­ną. Pirmasis mergaitės koncer­tas buvo kolūkio metinio atas­kaitinio susirinkimo proga. „Neatsimenu, ką grojau. Tik tai, kad ta proga man pasiu­vo naują švarkelį“, – nusišyp­sojo pašnekovė. Prisimindama savo šeimos narius ji paminė­jo močiutę Anastaziją Ryliš­kienę. Mamos mama nemokė­jo nei rašyti, nei skaityti, bet, pasak giminaičių, buvo labai protinga. „Kai pradėjo mokėti pensijas, reikėjo pasirašyti, o močiutė taigi nemokėjo. Mes, trys anūkai, sutūpę aplink sta­lą, to mokėme močiutę. Juo­kinga buvo, kad mes, vaikai, mokame, o močiutė nemoka rašyti… Rašyti neišmokėme, tik pasirašyti. Ir tai tik pusę pavardės – „Ryli“, – sakė ji. Savo mamą moteris prisime­na jau tik sergančią. „Atsime­nu ir kaip jai vaistus į pusiaują įtrindavome – gydėsi radikuli­tą. Utenos gydytojos, kuri jai tą radikulitą nustatė, pavardės nepamirštu iki šiol. Po dau­gelio metų Vilniaus gydytojai pasakė, kad tai ne radikulitas, bet inkstai. Vienas buvo visiš­kai sugedęs, o kitas pradėjęs gesti“, – nutilo kalbėtoja.

Gyventojai nestatė tualetų

Iš namų G. Šnurova išvy­ko būdama penkiolikos metų, tačiau ji svarsto, kad atsisky­rimas nuo tėvų įvyko daug anksčiau – vėlai vakare grį­žusi iš muzikos mokyklos, net nespėdavo su jais pabendrau­ti, nes reikėdavo dar ir ryt­dienos abiejų mokyklų pamo­kas paruošti. Kai G. Šnurova ir du jos jaunesni broliai ne­teko abiejų tėvų, teko moky­tis gyventi be jų. Kiti žmonės po tėvo mirties jai papasako­jo, kad jis buvo vienas pirmų­jų vienkiemių gyventojų, gre­ta Kuktiškių pasistatęs lauko tualetą. „Tai, kaip tada būda­vo?“ – klausdavau nustebusi. „Taigi, nueidavo kur nors už tvarto“, – sakydavo jie,“ – pa­tikslino kalbėtoja. Pasak jos, žmonės tada šaipėsi: „Kam čia reikia tokio dalyko.“ Tėvą A. Meškauską (1906–1978 m.) G. Šnurova paminėjo ir savo pirmojoje knygoje apie mies­telį („Kuktiškės“, spausdi­no UAB „Utenos spaustuvė“, 1997 m.). Pasak jos, šis mo­kėjo meistrauti baldus, siūti drabužius, sumūryti bei sure­montuoti krosnis. „Kartą taip atsitiko, kad vasaros karšty­mečiu prireikė papjauti gyvulį. Visi jį užjautė, nes žinojo, kad tokiu metu mėsos išlaikyti tų laikų sąlygomis neįmanoma. Tada A. Meškauskas sugalvo­jo troškinti mėsą aukštoje tem­peratūroje ir sandariai uždary­ti indus. Visi iš šio sumanymo šaipėsi, o vėliau įsitikino, kad tai geras būdas ir patys pra­dėjo taip daryti. A. Meškaus­kas grojo smuiku, armonika, fortepijonu, vargonais. Kar­tą prieš dideles bažnyčios iš­kilmes susirgo vargonininkas. Kunigui buvo rūpesčio, kaip išsisukti iš padėties. Žmonių patartas, jis kreipėsi pagalbos į A. Meškauską. Tas neatsisa­kė. Klebonas paprašęs jį atei­ti į bažnyčią parepetuoti, kad naujokas ko nors ne taip ne­padarytų, o pastarasis atsakęs, kad, girdi, pats nesuklysk, o aš tai jau nesuklysiu. Repe­tuoti taip ir nėjo, o debiutas, sako, pavyko puikiai. A. Meš­kauskas tebuvo baigęs 4 pra­džios mokyklos skyrius. Ne­blogai vaidino, pats pasidarė detektorinį radijo aparatėlį, o, sulaukęs brandaus amžiaus, pats savarankiškai išmoko ve­terinarijos mokslo paslapčių ir sėkmingai dirbo iki pat mir­ties“, – rašė G. Šnurova.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas