Nedidelis Plaučiškių kaimas (Saldutiškio sen.) tarp Saldutiškio ir Kirdeikių nuolatinių gyventojų daug neturi, o vienas jų, Romualdas Maciulevičius, gimęs „pačiame vokiečių užėjime“ (1941 m. birželio 23 d.), turbūt pats seniausias iš visų. 46 metus darbo stažo sukaupęs miškininkas dirbo Ignalinos krašte, Vilniuje, paskui grįžo į tėviškę – eiguliaudamas Saldutiškio girininkijoje sulaukė pensijos.

Plautys, kirtęs ąžuolyną

Pasak R. Maciulevičiaus, Plaučiškių kaimas pavadinimą gavęs nuo Plaučio pavardės. Anksčiau kaimo vietoje augo ąžuolynas. Iš kažkur atsidanginęs toks ponas Plautys ant kalno pasistatė namus (kiek aukščiau į vakarus nuo Paukštės) ir liepė savo baudžiauninkams tą ąžuolyną kirsti. Kai medžius iškirto (reikia manyti, tai užtruko), ponas išsikraustė (beje, žmonės, ardami buvusių namų vietą, dar rasdavo plytų), o baudžiauninkai, parduoti Sarakalnio dvarui, liko. Kada tai buvo, pašnekovas nežino, tačiau tai – „senelių pasaka“. Toks Liudas Bikus, kuris, žmonės kalbėjo, nugyvenęs net apie 120 metų (vis dėlto pašnekovas mano, kad tai gerokai perdėtas skaičius, bet pripažino – vyro būta labai seno, tikrai gerokai per šimtą) ir pasimiręs 1953-iaisiais, minė dar baudžiavos laikus. R. Maciulevičius atsimena, kad senolis, jau būdamas senas, ateidavo baltomis drobinėmis kelnėmis prie Maciulevičių perkelti savo gyvulių. Čia susitikęs su pašnekovo seneliu Augustinu, dalydavosi prisiminimais.

Beje, iš senojo ąžuolyno dar buvo likę du ąžuolai. Vieną jų žydams pardavė R. Maciulevičiaus senelis, o kitas stovėjo Jaurų kalne – kalbėta, kad jis matydavosi net iš Švenčionėlių. Kadangi užėjo karas, žydai nespėjo pasiimti medžio, tad jis, supjaustytas gabalais, dar ilgai gulėjo. Anūkui senelis pasakojo, kad žydai iš kieto medžio gamindavo peilių kriaunas. Dar du seni ąžuolai veši netolimame Kleviškio vienkiemyje – tikėtina, kad jie priklausė tam pačiam ąžuolynui.

Sukilėlių kapas, virtęs kaimo kapinėmis

Pasak R. Maciulevičiaus, Plaučiškių kapinės prasidėjo nuo 1863 m. sukilimo. Sukilėliai, išspausti iš Minčios girios caro kariuomenės, buvo išžudyti Plaučiškių apylinkėse. Apie šiuos įvykius pašnekovas sužinojo iš senojo L. Bikaus, kuris, tuomet vienuolikmetis bekelnis, laistė berželius, pasodintus aplink sukilėlių kapą. Senus išlikusius beržus prieš kelerius metus nupjovė seniūnija. Plaučiškietis dar mažas buvo, bet atsimena prie sukilėlių kapo stovėjus medinius kryžius ir koplytstulpį su „labai gražiais raitūzais“, kuris nuvirto dar pašnekovo vaikystėje, kryžiai laikėsi ilgiau. Anot R. Maciulevičiaus, kadangi dvasininkija sukilimą rėmė, pašventino laidojimo vietą ir ten palaipsniui iškilo kaimo kapinės. Jos žmonėms buvo reikalingos, nes, dar nesant Saldutiškio bažnyčios, parapijos centras Labanore buvo gana toli.

Pašnekovo teigimu, Plaučiškių kapinėse palaidota nemažai vaikų ir karo metu žuvusių žmonių.

Sovietmečiu platinant ir tiesiant kelią, jis buvo nutiestas šiaurvakarinėje kapinių pusėje (anksčiau ten buvo žmonių dirbama žemė), prieš tai jis supo kapines iš pietryčių. Prie senojo kelio visai šalia kapinių stovėjo ir kolchozo kuro bačkos (dabar likę tik talpų pagrindų griuvėsiai).

Sovietmečiu kapinėse buvo draudžiama laidoti, tačiau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kapinės vietinių gyventojų sprendimu vėl buvo atidarytos. Kunigas pasigedo kryžiaus, tad eiguliu dirbęs R. Maciulevičius nupjovė ąžuolus ir nuvežė Vytautui Ryliškiui į Saldutiškį, kad pagamintų kryžius.

Kapinėse yra palaidotas vos mėnesio Antano ir Eugenijos Jurgelevičių kūdikis Albertas, gimęs 1953 m., ir apie 1954–1955 m. negyva pasaulį išvydusi pašnekovo dėdės Jono Jurgelevičiaus dukrelė. Taip pat penkiolikmetis Jonas Ryliškis. Jis, kai vokiečių kareiviai traukė per kaimą, kalnelyje, rūsyje, lindėjo su kitais vaikais. Išvydę motociklą išlindo pasižiūrėti – nematytas daiktas! Kažkas turbūt vokiečiams sukėlė įtarimą – nušovė paauglį. Ilsisi kapinaitėse ir Saliutė (Salomėja) Gečienė (Gečiuvienė) ir įtariami jos budeliai.

Ketvirtokai pa ūsais

Pirmą skyrių R. Maciulevičius lankė Ryliškio namuose, o kad šie nuo Maciulevičių stovėjo tik už trijų šimtų metrų, tai mažasis plaučiškietis į mokyklą sekdavo paskui vyresnįjį brolį – taip mokslus pradėjo kur kas anksčiau. Pradinę baigė naujai pastatytuose Gimžausko namuose ant Jokūbakalnio. Tiesa, Gimžauskai buvo išbuožinti, o namą pabaigė įrengti sovietų valdžia. Deja, pastatas neišliko – jį „suėdė grybas“.

Devynias klases baigė Saldutiškyje, o vidurinę – Ignalinoje. Į mokyklą pėdindavo apie septynis kilometrus: penktoje klasėje gyveno „ant buto“, šeštą – visus metus vaikščiojo, o nuo septintos gyveno Šaulių namuose įrengtame mokinių bendrabutyje.

Pirmasis mokytojas – Justas Garbėnas, kuris pirmokus bei ketvirtokus mokė ir Gimžauskų namuose, o kadangi buvo daug vaikų, antrą–trečią skyrius mokslino Gelė Paukštytė. Vis dėlto tokia mokymo sistema tebuvo tik vienus metus (kai R. Maciulevičius buvo antrokas), o paskui visus mokinius mokė tik J. Garbėnas. Jį pašnekovas atsimena kaip nediduką, bet griežtą, kartais net piktą mokytoją – neklaužadas už kalnieriaus išmesdavo už durų. Kaip pastebėjo plaučiškietis, būta ne tik išdykusių vaikų – ir mokinių amžiaus skirtumas pokario metais buvo labai ryškus. Štai kai jo brolis, gimęs 1938 m., ėjo į ketvirtą skyrių, kiti bendraklasiai, gimę 1932 m., „buva gi bernai jau pa ūsais“.

Beje, pas Maciulevičius gyveno netekėjusi A. Maciulevičiaus sesuo Grasilė, kuriai teko tarnauti pas ponus, tad lenkiškai kalbėjo laisvai. Pašnekovas prisimena, kad karo metu vokiečių inžinierius, kilęs nuo Poznanės (Lenkija), ateidavo pas ją pasikalbėti, nes daugiau nebuvo su kuo. Duodavo jis iš pištalieto vaikams pašaudyti: vyresnėlis brolis šaudydavo pats, o mažamečio pašnekovo ranką prilaikydavo karininkas – mažasis šaulys tik gaiduką spausdavo.

Beje, Grasilė Maciulevičiūtė savu laiku buvo vienintelė kaime gramatna, tad ji ir buvo pirmoji mokytoja – kaimo vaikus mokė pažinti raides, skaityti. Ji mokė po Pirmojo pasaulinio karo, kol dar nebuvo įsteigtos pradžios mokyklos, paskui vaikai ėjo mokytis į Saldutiškį. Palaidota ji Saldutiškyje.

Skurdus maistas ir vargšai pyliavininkai

Iš vaikystės R. Maciulevičius atsimena sunkius pokario laikus, tuo metu kūrėsi kolchozai, tad maistas buvo labai paprastas: ryte – blynai, per pietus – batviniai (burokų sriuba), o vakare – zacirka. O Maciulevičių šeimyna vienu metu buvo nemaža: senelis, senelio sesuo, tėvas, du tėvo broliai, mama ir du vaikai.

Anot R. Maciulevičiaus, žmonės labai nenorėjo stoti į kolūkį, bijojo jo ir netgi boikotavo. Vis dėlto nestojantieji buvo apkrauti didelėmis pyliavomis: nuo tiek vištų – tiek kiaušinių, nuo karvių – tiek sviesto, nuo kiaulių – tiek mėsos… Pyliavininkams už pristatytas prievoles išduodavo kvitus, kuriuos ūkininkai turėjo parodyti į namus atėjusiems inspektoriams. Iš Saldutiškio atvykdavo tokia „boba Jokubėnienė“, kurią su šautuvu lydėdavo skrebas.

Plaučiškės iš pradžių priklausė Kemešio kolūkiui, paskui – Kirdeikių tarybiniam ūkiui.

„Neišsimt šitas versmes“

Čiulba, ulba paukšteliai

Žaliam vyšnių sodely,

Gailiai verkia jauna mergužėlė.

Mergužėle, ko verki,

Ašarėles kam lieji,

Ko blaškais kaip pašautas paukštelis?

Ar tėvelis tave barė,

Linų rauti išvarė,

Ar lankelėj šienelį sulijo?

Nei tėvelis mane barė,

Nei linelių raut išvarė,

Nei laukely šienelį sulijo.

Bernužėlis mylėjo,

Mane vesti žadėjo,

O dabar kitą pamylėjo.

***

Ak, neklausk, kam aš nešioju

Gėlę švarko atlape,

Kieno vardą aš išpjoviau

Ant žilvičio ties upe.

Naktis buvo švento Jono,

Lyg iš pasakų senų,

Žaros švietė visuos šonuos,

Ugnys degė ant kalvų.

Ūžė jaunas vasarojus,

Šniokštė upė plaukdama,

Ir armonika raudojo,

Stiprių rankų traukoma.

Ir būrin bernai sustoję

Ant piliakalnio kriaunos,

Krūtines atsilapoję

Plėšė dainą po dainos.

Mergos šelmės, pasalūnės

Vis kugždėjo čia, čia, čion

Ir baltais žiedais ramunių

Bernus mėtė paslapčiom.

Viena jų sukandus laikė

Smilgą tarp dantų dailių.

Gelsvus plaukus vėjas draikė,

Jos pamiršt aš negaliu.

Ak, neklausk, kam aš nešioju

Gėlę švarko atlape,

Kieno vardą aš išpjoviau

Ant žilvičio ties upe.

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

Iš Onos Ramankevičienės (Kazlauskaitės) surinktų dainų rinkinio

Autoriaus nuotr.