Po stora sniego skranda tylioje ramumoje miega Rojaus kaimelis (Dūkšto sen.). Kartu su juo – ir žymaus Lietuvos pomologo Adomo Hrebnickio memorialinis muziejus – lyg abu laukdami vasaros, kai viena po kitos į kaimą užsuks turistų grupelės. Gal tik senoliai medžiai pamena, jog sausį – buvusio sodybos savininko gimtadienis. Profesorius A. Hrebnickis gimė 1858 m. sausio 6 d. (pagal senąjį kalendorių 1857 m. gruodžio 24 d.) Ciotiškės palivarke, Lepelio apskrityje, Vitebsko gubernijoje (dabar Baltarusijos Respublika). Šiemet sueina lygiai 80 metų nuo profesoriaus mirties.
Gabus, bet neturtingas
Kaip sakė Ignalinos krašto muziejaus direktorė Renata Veličkienė, A. Hrebnickio tėvai Stanislavas Hrebnickis ir Konstancija Saniščia gyveno nepasiturinčiai, nors ir laikė save dvarininkais. Anot pašnekovės, profesorius vaikystėje buvo labai aktyvus, darbštus, kruopštus, labai gerai mokėsi, Daugpilio (Latvija) gimnaziją baigė aukso medaliu. Ypač jam patiko bei sekėsi gamtos mokslai, piešimas. Baigęs mokyklą A. Hrebnickis įstojo į Peterburgo (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) miškų institutą, kuriame buvo dėstomas ir sodininkystės kursas. Pasak direktorės, besimokydamas institute, būsimas profesorius parašė labai daug įdomių darbų, todėl buvo gerai vertinamas, už diplominį darbą apie krakmolo įtaką medžiams („Krachmal kak zapasnoj material našich derevjev“) net gavo aukso medalį.
Kaip pasakojo R. Veličkienė, pasiūlius vadovybei A. Hrebnickis ir liko dirbti šiame institute tuo metu labai garsių rusų botanikų Ivano Parfenjevičiaus Borodino ir Nikolajaus Augustinovičiaus Monteverdės asistentu. „Dirbdamas ten jis nusprendė paskirti savo gyvenimą pamėgtam sodininkystės mokslui, – kalbėjo pašnekovė. – Jau tada A. Hrebnickiui gimė mintis, kad būtų nuostabu turėti nuosavą sodą, kuriame būtų galima atlikti įvairius bandymus, stebėjimus. Viskas atsidurdavo į lėšas ir žemę.“
Sukūrė Rojų žemėje
Kartą studijuodamas A. Hrebnickis su kurso draugu Vladu Stankevičiumi atvyko į gimtąją draugo šalį – Lietuvą, į Beržininkus, įsikūrusius šalia Dūkšto miesto. Ten susipažino su draugo seserimi Stanislava Stankevičiūte, kurią vėliau vedė ir pradėjo kurtis jos tėviškėje. Kaip pasakojo muziejaus direktorė, uošvis dukrai kraičio davė 24 hektarus žemės, taip profesoriaus svajonės pamažu pradėjo pildytis. A. Hrebnickis pradėjo sodinti sodą ir statyti namą. 1890–1904 m. jis įveisė stambų pomologinį sodą ir mažą medelyną Staniškių vienkiemyje, kuriam pats davė pavadinimą, tačiau jis neprigijo, nes vienkiemį visi vadino Rojumi – iš negražios pelkėtos žemės, pasodinus sodinukus, ypač jiems žydint, vietovė virto tikru rojumi. Nuo 1922 m. šis pavadinimas įteisintas dokumentuose.
Profesorius ypač domėjosi vaismedžių veislių tyrimu – pomologija. Jo pomologiniame sode (14 ha) buvo surinkta didžiulė vaismedžių kolekcija: 1 197 obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių veislės. Tai didžiausias pomologinis sodas Lietuvos sodininkystės istorijoje. Iki paskutinių gyvenimo metų prof. A. Hrebnickis daug dirbo atrinkdamas vietines obelų veisles. Nemažai tokių veislių jis surado, aprašė ir daugino medelyne. Vertingiausia profesoriaus surasta veislė – ‘Beržininkų ananasas’ – paplito ne tik mūsų krašte, bet ir kaimyninėse respublikose – Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Žinomos ir kitos jo surastos veislės: ‘Jono pepinas’, ‘Ilgai išsilaikantysis’, ‘Panemunės baltasis’. Vienas žymiausių prof. A. Hrebnickio veikalų yra „Vaisių atlasas“, kuriam spalvotus veislių piešinius piešė pats autorius. Atlasas išleistas 1903–1906 m. Prof. A. Hrebnickis, sulaukęs gilios senatvės, mirė Rojuje 1941 m. spalio 13 d. Palaidotas Stankevičių šeimos kape, prie buvusios Dūkšto dvaro katalikų bažnyčios.
Nuniokotas, bet nepamirštas
Anot R. Veličkienės, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais sodas labai nukentėjo, medžiai buvo laužomi, kertami malkoms, žemė dirvonavo, kai kurios sodo dalys buvo apaugę krūmais bei mišku. Sode buvo išlikę gal tik 26 kultūrinių obelų veislės, iš jų – ‘Paprastasis antaninis’, ‘Beržininkų ananasas’, ‘Rudens dryžuotasis’ ir viena kriaušių veislė. Pasak muziejaus direktorės, profesoriaus A. Hrebnickio atminimui pagerbti ir ilgam jo moksliniam darbui Lietuvoje įamžinti pomologinio sodo teritorijoje, Rojuje, 1957 m. vasario 28 d. įsteigtas Vytėnų sodininkystės bandymų stoties atramos punktas. Vienas iš jo uždavinių buvo prof. A. Hrebnickio, kaip sodininko-mokslininko, veiklos aiškinimas ir apibendrinimas, jo augintų veislių išsaugojimas.
Kaip sakė pašnekovė, įsteigus atramos punktą buvo pradėta rūpintis buvusio sodo atkūrimu, renkamos ir perkeliamos į sodą apylinkėje paplitusios prof. A. Hrebnickio augintos veislės. Buvo suremontuoti gyvenamieji pastatai, sutvarkyta sodyba. 1961 m. įkurtas Adomo Hrebnickio memorialinis muziejus ir sukurtas A. Hrebnickio paminklas (aut. skulpt. Vladas Žuklys).
Tvarkos mėgėjas
Kaip pasakojo R. Veličkienė, įsteigus muziejų dar buvo gyva profesoriaus dukra Marija, todėl muziejus iš pradžių veikė tik viename kambaryje. Po jos mirties muziejus išsiplėtė ir į kitus kambarius. „Dabar galima aplankyti profesoriaus kabinetą, kur jis atliko stebėjimus, rašė straipsnius, – sakė pašnekovė. – Galima aplankyti ir dukters Marijos kambarį, apžiūrėti jos tapybos darbus.“ Muziejuje saugomi žymesni A. Hrebnickio veikalai ir rankraščiai, namų apyvokos daiktai. 1988 m. restauravus muziejų, papildomai įrengtas trečias kambarys, kuriame eksponuojami A. Hrebnickio asmeniniai daiktai, nuotraukos, dokumentai, profesoriui rašyti laiškai, vaisių ir uogų muliažai, spalvoti diapozityvai, vitražai su profesoriaus atvaizdu.
Pasak muziejaus direktorės, nors muziejui sodas ir nebepriklauso, bet po jį pasivaikščioti bei pasigrožėti gali kiekvienas lankytojas. Taip pat muziejaus darbuotojai sugalvojo atsodinti nors mažą sodelį, todėl pamažu – po vieną, po kelis sodinukus – sodas atgyja ir šalia muziejaus. „Kai kuriems medeliams jau ketveri, kai kuriems – mažiau, – kalbėjo moteris. – Turistai turės galimybę susipažinti su veislėmis, kurios ir augo A. Hrebnickio sode. Palaikome draugiškus ryšius su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto medelynu, kuris atlieka įvairius tyrimus bei turėjo veislių iš profesoriaus sodo, įsigijome sodinukų iš ten.“
R. Veličkienė prisiminė, kaip sodas atrodė, kai jį augino A. Hrebnickis. Anot jos, sodas buvo suskirstytas kvartalais, kiekviename jų pasodinta po 100 vaismedžių, išdėstytų šachmatų tvarka vienodais atstumais. Obelys buvo sodinamos kvartalo viduryje, kriaušės, slyvos, vyšnios, – kraštinėse kvartalų eilėse, trešnės – atskiruose kvartaluose. Pašnekovės teigimu, profesorius labai mėgo tvarką bei taupumą, todėl jauno sodo tarpeliuose buvo auginami agrastai, serbentai, žemuogės, braškės. Pasak moters, kadangi sodas buvo prekinio-pomologinio pobūdžio, greičiausiai jo derlius išvažiuodavo į Peterburgą, tuo labiau, kad A. Hrebnickis ten dirbo.
Šviesus ir šiltas žmogus
Pasak muziejaus direktorės, abu A. Hrebnickio vaikai – dukra Marija ir sūnus Stanislovas – tėvo pradėto kelio netęsė. Marija liko netekėjusi ir mėgo tapyti paveikslus, o Stanislovas vedęs išvyko gyventi į Lenkiją, buvo įsikūręs Varšuvoje. Dar gyvas yra jo anūkas, profesoriaus A. Hrebnickio proanūkis, garsus kompozitorius Andžejus Reimanas, kuris dažnai atvyksta į savo žymiojo prosenelio sodybą, apsilanko muziejaus organizuojamuose renginiuose.
Apie vaikus, anot R. Veličkienės, išlikę mažai žinių, bet pats A. Hrebnickis jį pažinojusių žmonių minimas kaip labai geros širdies žmogus. Jis mėgdavo savo sodinukus aplinkiniams gyventojams dalyti nemokamai, o jei iš jo sodo kas nors pavogdavo sodinukų, profesorius niekada nekaltindavo vagišių, sakydamas: „Matyt, aš pats kaltas – kažkam nedaviau, tai va jis atėjo ir pats pasiėmė…“ Pasak pašnekovės, A. Hrebnickis net mėgdavo užsakyti laikraščius kaimynams, kad jie skaitytų ir šviestųsi. Labai mėgdavo priimti svečius. Visada būdavo malonus, mandagus, besišypsantis, svetingas ir nors buvo dvarininkiškos kilmės, niekada neskirdavo žmonių pagal jų kilmę ar turtą, su visais elgdavosi vienodai.
Kviečia pajusti Rojaus dvasią
Kaip sakė muziejaus direktorė, A. Hrebnickio namas nėra šildomas, todėl muziejaus lankymas – sezoninis. „Tačiau turistų mes niekada neišsiunčiame atgal nieko nepešusi – jei tik atsiranda norinčių, visada juos priimame“, – patikino R. Veličkienė ir pridūrė, kad muziejus nuolat įgyvendina įvairius projektus, pavyzdžiui, yra išleisti keli nuotraukų albumai. Taip pat bendradarbiaujama su Ignalinos turizmo centru – išleistas lankstinukas „Rojus yra“, kuriame keliautojams siūlomas naujas maršrutas po įvairias Ignalinos rajono vietas, tarp jų ir – Rojų. Pasak pašnekovės, turistus labai traukia ir pats kaimo pavadinimas, todėl jie mielai jame lankosi.
Anot muziejaus direktorės, ne visi Utenos apskrities žmonės žino, kad turime tokį nuostabų kampelį – Rojų. „Kviečiu Rojų aplankyti ne vieną kartą, o kelis, – kvietė R. Veličkienė. – Vasarą, kai galima pasiskinti žemuogių. Rudenį, kai medžiai nusidažo spalvotai ir juose kabo prisirpę vaisiai. Pavasarį, kai čiulba lakštingala ir kviečia pasivaikščioti po parkus. Žiemą, kai gamta nuklota sniegu. Ypač dabar, kai šalyje karantinas ir norisi ištrūkti iš keturių sienų apsupties. Atvažiuokite, pasivaikščiokite po apsnigtą parką, pačiuožinėkite ant A. Hrebnickio sodybą supančių tvenkinių ledo. Pakvėpuokite grynu oru, pailsėkite. Pajuskite Rojų…“
Vytauto Ridiko nuotr.