Jolita Gradauskaitė-Levčenkienė – neeilinė kūrėja. Niekada nesimokiusi dailininko amato moteris tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicine amatininke. Moteris trijuose paveiksluose nutapė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenių mūšį su Vokiečių ordino kariuomene – vienas žymiausių Lietuvos istorijos įvykių nugulė triptike, kurio dalys pavadintos „Žygiu“, „Kova“ ir „Žiauria pabaiga“.
Šiuo metu Utenos kraštotyros muziejuje demonstruojamas visus kartu sudėjus dvylikos metrų ilgį siekiantis paveikslų triptikas pavadinimu „Diena, pakeitusi istoriją“ dailininkei atsiėjo dvejus metus. „Visus tris paveikslus nutapiau per dvejus metus. Diena dienon, be jokių išeiginių. Tapiau pačia seniausia lesiravimo technika. Pirmame sluoksnyje tapoma viena spalva, vėliau dedamos kitos“, – savo darbo subtilybes atskleidė J. Gradauskaitė-Levčenkienė.
Menininkė pasakojo, kad Žalgirio mūšio triptikas nebuvo staiga kilusi idėja. „Idėja kilo nuo „Kovos“ – antroji triptiko dalis iš tiesų atsirado pirmiausia. Pristatant pirmąjį paveikslą kilo idėja pratęsti šią mintį. Teko daug domėtis istorija – knygomis, literatūra, straipsniais. Taip atsirado antrasis darbas, o eiliškumo prasme – pirmasis, pavadinimu „Žygis“. Na, o jeigu yra pradžia, turi būti ir pabaiga – skaičiau skirtingų autorių knygas, dėliojau epizodus, kurie nėra sudėti vienoje knygoje. Paskutinė triptiko dalis, pareikalavusi daugiausia mano emocijų, vadinasi „Žiauri pabaiga“, – „Utenos dienai“ sakė meno kūrėjo statusą turinti dailininkė.
Kūrėja atskleidė, kad paveiksluose yra užkoduotos tam tikros paslaptys. Iš pradžių jų nenorėjusi lengvai atskleisti menininkė pasidalino vienu pavyzdžiu: „Vytautas Didysis prieš Žalgirio mūšį visus savo žirgus sužymėjo Gediminaičių stulpais – tam, kad jų nevogtų ir vėliau nepardavinėtų. Žalgirio mūšyje buvo labai daug samdytų karių – paveiksle matosi daugybė pinigėlių – juos reikia surasti“, – dalinosi amatininkė. – Aš net nežinau, kiek paveiksluose yra žmonių. Kai manęs kažkas paklausia, kiek jų čia yra, aš visuomet atsakau, kad mūšyje dalyvavo 85 tūkst., o žuvo 50 tūkst. karių“.
Kūrėja teigė, kad dažnai sulaukia malonių žodžių apie jos kūrybą: „Vakar gavau labai gražią frazę – sakytum, pataikė į širdies dešimtuką. Čia kaip mano paveikslą apibūdino… Istorinis romanas ant sienos parašytas teptuku ir dažais. Labai gražu!“ – su „Utenos diena“ pasidalino pašnekovė.
Paveikslų autorė teigė, kad jos kūriniai savo kelionę pradeda Utenos kraštotyros muziejuje. „Pirmasis darbas („Kova“) pristatytas pernai per Žalgirio mūšio minėjimą – liepos 15-ą dieną. Kiti du startuoja čia. Aš tikiuosi, kad su šiais darbais pavažinėsiu po Lietuvą. Labai daug apie tai svajoju. Nepraėjo mėnuo, o jau sulaukiau daugybės atsiliepimų. Aš galvojau, kad lietuviai savo istorija nelabai domisi, o, pasirodo, domisi“, – parodos lankytojų susidomėjimu džiaugėsi menininkė.
Prakalbus apie menininkės emocijas kuriant triptiką moteris pasakojo: „Pirmasis darbas –„Kova“ – buvo pats lengviausias, nes čia yra chaosas. Žinoma, reikėjo susipažinti su istorija. Nesinorėjo niekur suklysti. „Žygyje“ emocijas suvaldyti buvo sudėtingiau – galiu sakyti, kad šiek tiek jų ir nesuvaldžiau. Juk žygis yra ideali tvarka – man tvarkos neišėjo sukurti, nes darbuose norisi sukurti emociją ir judesį. Čia turėjo chaoso nebūti. „Žiauri pabaiga“ pareikalavo daugiausia emocijų. Planas buvo toks, kad veidų tiesiog turėjau netapyti, bet visgi norėjosi perteikti emocijas. Aš pati neradau nei vieno sutampančio veido. Tas skausmas… Šis paveikslas emociškai buvo pats sudėtingiausias“, – išgyvenimais pasidalijo bene visą gyvenimą tapyba užsiimanti J. Gradauskaitė-Levčenkienė.
Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo medžiaga
