Vygėliai kažkada buvo gana nemažas kaimas, 1923 m. surašymo duomenimis, čia gyveno 83 žmonės. Kažkur iki 1930 m. šis kaimas išsilaikė kaip gatvinis su tradiciškai išsidėsčiusiais pastatais prie ūlyčios. Kaime namai buvo mediniai, tvartai daugiausia moliniai su šiaudiniais stogais. Vygėlio tvartas buvo kvadratinis, su lauko aikštele viduryje.

Dar iki 1970 m. buvo likęs Gaigalų tvartas, tradicinės formos ir su šiaudiniu stogu. Kiekvienas kiemas turėjo klojimą, Gaigalų klojimas (aukštaitiška architektūra) stovėjo maždaug iki 1973 m. Elektra į kaimą atkeliavo apie 1966 m. Tiesa, tie patys Gaigalai ją turėjo anksčiau. Jonas Gaigalas su kaimynų pagalba buvo pasistatęs metalinį bokštą, kuriame buvo įrengta vėjo sukama jėgainė, ir taip užtekdavo energijos vienai lemputei. Jų namuose sūnus Rimantas iš šalia esančios kūdros įvedė vandentiekį. Labai keista, bet šie žmonės neturėjo geriamojo vandens šulinio, išsikasė jį, bet naudojosi trumpai, nes, susivilioję melioracijos siūlomom išmokom, išsikraustė į Uteną. Tiesa, pats Gaigalas jau buvo miręs. Šulinys ūlyčios kaime ilgą laiką buvo tik pas Vygėlius. Gaigalas dirbo kolūkio kalvėje, važinėjo motociklu. Motociklai buvo populiaru. Vigėlio Jono žmona Stasė taip pat važinėjo motociklu ir turėjo vairuotojo teises, kas tais laikais moteriai atrodė egzotika. Motociklais važiuodavo beveik visi vadinamosios ūlyčios vyrai, o vienas iš kaimynų net iš namų į pirtį, kažkur 50 metrų. Kiek anksčiau J. Vigėlis turėjo motorinį dviratį.

Vigėliai, atsiradus elektrai, nusipirko televizorių, kurio sueidavo žiūrėti kaimynai (įdomiausia – dailusis čiuožimas). Tiesa, pirmiausia televizorius atsirado pas Saladžius, bet jie gyveno kitoje kaimo dalyje. Visas kaimas pas Saladžius eidavo į majovą, arba gegužines pamaldas, paskui dažniausiai būdavo šokiai. Gegužinės kaime kartais vykdavo Prano Janulionio beržyne, jas greičiausiai organizuodavo Prano vaikai. Ūlyčios kaimas gyveno draugiškai, gal kažkiek deguto į medaus stiklinę įpildavo viena „ponia“, bet visi kažkaip stengdavosi ją aplenkti, kad nekiltų incidentų. Iš tikrųjų tokie incidentai kildavo retai, todėl dabar niekas jų ir nepamena. Vyrai mėgdavo paboliavoti, moterys rinkdavosi paplepėti vienos pas kitas. Ūlyčios kaimo vaikai mokyklą lankė Duokiškyje. Antros kaimo dalies (vienkiemių) vaikai rinkosi Kišūnų, vėliau – Vilučių mokyklą. Labai keista, bet atrodė lyg būtų dveji Vygėliai: viena pusė kaimo su kita dalimi nesipyko, draugavo, bet taip pat laikėsi atstumo.

Stasė, J. Vigėlio žmona, atitekėjo į kaimą per 1956 m. Kalėdas. Kaimą ji pažinojo gerai, nes dar vaikystėje lankydavosi pas Balaišius. Balaišienė, jos teta, buvo antroji Balaišio žmona. Balaišis buvo degutininkas, kartą gerai įkaušęs, virdamas degutą, supleškino namus. Šeima liko be pastogės, teko apsigyventi tvarte. Taip kurį laiką ir gyveno: vienoje pastato dalyje šeima, kitoje gyvuliai. Vėliau šiuos keistus namus pardavė, o pabaiga visai karšta – išsikraustydami naujieji šeimininkai sodybą sudegino. Gaisrų kaime daug nebuvo. Vienais metais vienų kaimo ūlyčios gyventojų sudegė tvartas. Išvydę degantį pastatą, visi, nugriebę kibirus,

bėgo gesinti, deja, jėgos buvo nelygios. Didžiausia nelaimė ūlyčioje atsitiko prieš gerą dešimtmetį, kai sudegė ne tik namas, bet ir jo gyventojas. Taigi, grįžtant atgal, Stasei kažkada ateiti iki tetos Balaišienės daug netrukdavo, nes netoliese Kuprių kaime gyveno seneliai. Gyvenimas įdomus: vėliau jos pusseserė Emilija ištekėjo už Vygėlių kaimyno Petro, ir šis apsigyveno Stasės senelių namuose. Grasilda Saladžiuvienė, kuri gyveno Vygėliuose, buvo Stasės mamos pusseserė, tad jai šis kaimas buvo gerai pažįstamas (arba giminių kaimas). Kai Stasė apsigyveno kaimo ūlyčioje, gyventojų buvo likę tik kelios sodybos. Tursai gyveno toliau. Vieni Saladžiai išsikraustė į Svėdasus, jie savo sodybą pardavė Gaigalams, Vigėliams buvo atitekusi kitų Saladžių sodybvietė, žodžiu, visi kažkiek buvo prasiplėtę valdas. Janulioniai taip pat jau buvo išsikėlę iš senųjų namų, bet tuo pat metu likę visai šalia. J. Vigėliui teisiškai namai dar nepriklausė, teko luktelėt ir, žinoma, gerokai pasidarbuot, nes viskas griuvo, kiauri stogai… Buvo žiaurūs laikai (praėjęs karas, pokario kovos), tad iki tol ne namai buvo galvoje. Kaimo ūlyčios gyventojai atsargiai žiūrėjo į vykstančius politinius įvykius. Ir jiems kažkaip sekėsi. Vyšnyne buvo bunkeris, kiek juo naudojosi, nežinia, bet paslėptos karinės amunicijos gal dar ir dabar rastume. Teko girdėti, kad kažkas ir rado. Dar viena gera slėptuvė – raistas. Čia tikrai niekas nenorėjo lįsti, nes reikėjo žinoti vietas, kad tikrąja to žodžio prasme neprasmegtum. Taip ir išgyveno karą, pokarį. Žinoma, sunkiai. Vėliau laukė sunkus kolūkių laikotarpis, bet šiuo periodu visi laikėsi draugiškai, padėdavo vieni kitiems arkliais, keisdavosi šieno grėbiamąja, kažkas nupjaudavo šieną arkline šienapjove, draugiškai kuldavo javus, veždavo pieną į pieninę, vaikus į mokyklą. Pasitaikydavo retkarčiais nesusipratimų, bet tai netrukdavo ilgai. Kaimo ūlyčios vaikai draugaudavo, įdomu, kad visi išmoko melžti karvę. Ir nesvarbu buvo, ar tu gyveni čia, ar atostogauji (nors gal ir esi vilnietis)… Taip kad ir būsimi mokslininkai melžė karves. O kažkada čia leidusių vasaras žmonių yra nemažai. Truputėlį anksčiau kaime vaikai dar ganydavo avis, vakarais jas sugindavo į vieno gyventojo tvartą. Labai keista, bet nebuvo vaikų draugystės su kita kaimo dalimi. Vaikai mėgo ten gyvenusius kai kuriuos suaugusiuosius (žinoma, ir tie juos priimdavo). Kai vienas brigadininkas nusprendė kaimo senutėms (juk turi karvę) skirti po kilometrinę vagą burokų ravėti (nesvarbu, kad joms apie 70 metų, o tos vagos molyne), vaikai iškeliavo joms padėti.

Kaimas mėgo muziką. Pas Praną Janulionį buvo armonika, jo brolienė Vitalija turėjo akordeoną, pati pagrodavo, taip pat ir kiti, ypač gerai grojo Vitalijos sūnus Juozas. Dar kitos kaimo moterys kankliuodavo, giedodavo ar dainuodavo. Pas Vigėlius taip pat buvo akordeonas ir pianinas. Muzikos instrumentų galima buvo rasti beveik kiekvienoj troboj. Moterys mezgė, Stasė labai gražiai audė. Visi skaniai gamindavo. Stasė su Vitalija kepdavo bankuchinus. O kočėlą sukdavo vaikai. Nesvarbu laimė ar nelaimė, visi padėdavo vieni kitiems. Jei reikėdavo, ir numirėlį nuprausdavo, ir karstą sukaldavo. Kartais sukonfl iktuodavo su kokiu pasikėlusiu brigadininku ar kažkokiu valdininkėliu, nes buvo nelabai dorų veikėjų. Apie vieną „puikų“ brigadininką yra likęs prisiminimas. Per bulviakasį Vitalija ir Stasė užsikasė vagoj bulvių, vakare moterys nuvažiavo atsikast, bet neberado. Paaiškėjo, kad bulvės – šaunuolio brigadininko vežime, o tas linksminasi viename kieme. Moterys pagalvojo, turėk tas bulves, bet rinksi dar kartą, ir išpylė jas iš vežimo.

Daug visko ūlyčios kaimas patyrė – tada toks laikas buvo. Tiesiog tokie buvo žmonės, atėjo laikas pamiršti…

Vygėlių kaimo ir ūlyčios kaip ir vėl nebėra, bet Vygėlio pavardė ir kaimas lieka kita forma, dalį žemių nupirko Vygėliai iš Duokiškio, o Duokiškis visada juk buvo artimas: ten mokykla, ten bažnyčia… Vygėliai, kaip kaimas, gyvens toliau…