Utenos krašto poetė Regina Katinaitė-Lumpickie­nė, tarmiškai rašanti eiles, gimė 1955 metų spalio 31 dieną Utenoje, o augo savo senelių namuose, Juknė­nų pakrašty. Tiek sodyba, ryšys su seneliais, tiek se­nasis Juknėnų kaimas su savo nerašytu kodeksu la­bai giliai įsirėžė į moters atmintį.

Melioracijos sužalota siela

Anot R. Katinaitės-Lumpic­kienės, jos vaikystės Juknėnai buvo nepaprastai gražus kai­mas. Pagrindinė gatvė buvo lyg alėja. Visur žalia žalia, kalvelės viena su kita varžėsi savo aukštumu. „Atsimenu tą laiką, kai praėjo melioracija, – kalbėjo moteris. – Man buvo labai skaudu ir baisu ne vienus metus. Melioracija liko man lyg žaizda. Visai kitaip atsivė­rė kapų kalnelis, kuris anks­čiau buvo tarsi miške. Lau­kai atrodė lyg sužaloti. Paskui platino kelią per kaimą – kri­to medžiai… Kelias į Daugai­lius irgi buvo lyg alėja. Plati­nant kelią, ir čia medžiai buvo kertami… Dabar, žinoma, akys jau priprato – tas praeities vaizdas pamažu blunka…“

Neravėti daržai negali būti…

Pašnekovė, prisimindama senąjį kaimą, kalbėjo, kad sen­buviams buvo būdingas tam tikras garbės kodeksas: „Kaip tai neravėti daržai? Jie nega­li tokie būti. Laiku nešienau­tos pievos negali būti. Prie tavo sodybos, tavo sodyboje turi būti tvarka. Ką kaimynai, žmonės apie tave pasakys? Tai buvo svarbu. Nerašytas ko­deksas – turi gyventi tvarkin­gai, nesvarbu, ar tu turtingiau gyveni, ar prasčiau. Visi žino­jo, pas ką gražiausias darželis, pas ką geriausi galvijai, gra­žiausi pasėliai ar daržai. Visi žinojo, kad geriausios audėjos yra Nijolė Maniušienė ir Aldo­na Kunčiuvienė, kurios kartais pasitaria, kartais ir konkuruo­ja… Gera siuvėja buvo Jadvy­ga Tumėnienė, iki šių dienų te­bešviečia išpuoselėta Strazdų sodyba…“

Anot R. Katinaitės-Lumpic­kienės, juknėniškiai savuosius laidojo Juknėnų kapinėse, ta­čiau išimtiniais atvejais vež­davo ir į parapijos centrą – Va­jasiškį (Zarasų r.). Pašnekovės atmintyje įstrigo, kai kartą ve­žant mirusįjį vežimu vieške­liu, vedančiu palei jų namus, senelis nusiėmė kepurę ir pri­klaupė – pagarba mirusiajam.

Juknėnų kapinėse palaidoti moters proseneliai Monika ir Liudvikas Govėdai, seneliai, tėvai, teta Ona Mališauskienė (Govėdaitė).

Vietoje obelų – vyšnios

R. Katinaitė-Lumpickienė pasakojo, kad jos senelių Ur­šulės ir Jono Govėdų sody­ba stovėjo atokiau nuo kaimo centro, tačiau ji ten buvo pa­statyta dar jos prosenelio, ge­rokai anksčiau, nei Juknėnai skirstėsi į vienkiemius.

Senelis labai mėgo sodin­ti medžius (ir ne tik vaisme­džius). Nors jo sodas negalėjo pasigirti obelų gausa (nemažai jų iššalo kažkurią karo metų žiemą), bet augo labai daug vyšnių. Tarpukariu žydai iš sodiečių daugiausia supirk­davo obuolius, o iš Govėdų – vyšnias.

Pasak poetės, nors senelių namas buvo dviejų galų, bet nebuvo labai ištaigingas kaip turtingų ūkininkų. Vis dėlto namuose buvo jaučiama tvar­kingų šeimininkų ranka. Sene­lis buvo nagingas, jo skiedry­nas visada buvo tvarkingas, pykdavo, jei kas po darbo pa­likdavo netvarkingą vietą.

Pusšimtis kilometrų į darbą – dviračiu

Moters tėvai dirbo Utenos mašinų traktorių stotyje Rašė­je (abu buvo baigę mechani­zatorių kursus). Labai dažnai dviračiais iš Juknėnų važi­nėjo į darbą. Kurį laiką nuo­mojosi butą, paskui gyveno bendrabutyje. Pasak R. Kati­naitės-Lumpickienės, gausė­jant šeimai, natūralu, jauniems tėvams norėjosi nuosavo kam­po. Jos tėvas, kilęs iš Norvai­šių (Sudeikių sen.), neturėjo savo būsto, todėl viską rei­kėjo susikurti savo rankomis. Mamai, kaip jaunai merginai, anot pašnekovės, neramiu po­kariu nebuvo labai saugu gy­venti atokiame vienkiemy­je, todėl jai reikėjo išvykti iš namų. Būtent darbas Uteno­je ir labai trumpos tais laikais motinystės atostogos, anot po­etės, ir lėmė, kad ją prižiūrė­jo seneliai.

Mažiukas Antanas Miškinis

R. Katinaitė-Lumpickienė pa­sakojo, kaip kartą ji su močiu­te per kaimą ėjo į parduotuvę. Žiūri, priešais ateina nedidelis žmogelis. Užvertęs galvą dai­rėsi po klevų viršūnes. Smal­si, kaip ir visi vaikai, trečiokė ar ketvirtokė anūkė paklausė močiutės, kas jis toks. Močiu­tė atsakė: „Vaikeli, čia – didelis žmogus.“ O anūkė pagalvojo: „Nieko sau! Nu, tikrai mažiu­kas!“. Močiutė su vyriškiu la­bai mandagiai pasisveikino, jie­du persimetė keletu žodžių, o vaikas ėmė toliau kamantinė­ti, kas jis per vienas. „Močiutė pasakė, kad tas vyras – poetas Antanas Miškinis, parodė vie­ną iš pirmųjų jo knygų. Praėjo kiek laiko ir tik tada aš supratau, kas yra didelis žmogus. Tuomet aš, vaikas, matavau pagal ūgį, o močiutė – pagal tai, ką jis gyve­nime daro“, – kalbėjo poetė.

Apie senąją Miškinienę paš­nekovė yra girdėjusi, kad ji buvo griežta moteris – anks­ti netekusi vyro turėjo valdy­ti nemažą ūkį, norėjo ir vaikus išmokslinti. Apie A. Miškinį, atvažiuodavusį atostogauti į tėviškę, iš močiutės girdėjo tik labai pagarbius atsiliepimus, o apie Motiejų Miškinį atsime­na tokį įvykį. Ji, tuomet jau Daugailių aštuonmetės moki­nė, buvo įpareigota nueiti pas M. Miškinį paklausinėti apie sovietinį karvedį Jeronimą Uborevičių, apie kurį jis turė­jo surinkęs kažkokios medžia­gos. Kai jaunoji korespondentė pasakė, ko atėjo, literatūro­logas drąsiai mergaitei lako­niškai atkirto: „Vaikeli, jei­gu valdžiai mano [medžiagos] nereikėjo, tai aš tau tai tikrai nepasakosiu.“

Kulkoms švilpiant pražydo rožė…

R. Katinaitė-Lumpickienė sakė, kad apie pokarį yra gir­dėjusi ir iš tėvų, ir iš senelių. Apie pastotes, pyliavas, ku­rias reikėjo pristatyti, ir nie­kada nebuvai tikras, ar grį­ši gyvas, ar ne. Ir seneliai, ir pati įvykio dalyvė (Reginos mama) dukrai pasakojo, kaip kartą jai einant per mišką, ne­tikėtai įvyko susišaudymas tarp skrebų ir partizanų. Išsi­gandusi šešiolikmetė mergi­na krito į samanas. Virš gal­vos švilpė kulkos. Nuo didelio išgąsčio jai ant kojos atsirado rožė, kuri buvo ne kartą atsi­naujinusi (galų gale padėjo tik užkalbėjimas).

Pas senelius ateidavo ir skrebai, ir miškiniai, tačiau, anot pašnekovės, Govėdai ne­nukentėjo, gal todėl, kad ne­buvo turtingi, o gal todėl, kad mokėjo liežuvį už dantų laiky­ti. Žinojo seneliai, kas į mišką išėjo, kas ryšininkais buvo, ta­čiau poetė sakė tik vėliau su­pratusi, kodėl apie daug ką namuose buvo kalbama puse lūpų arba negirdint vaikams. Seneliai buvo atsargūs, juk ka­ras baigėsi visai neseniai, o vaikams buvo geriau nelaidy­ti liežuvio kur nereikia… Ži­noma, vaikai nebūtų vaikai, jei nenugirstų ir to, ko suau­gusieji nenorėjo, jog mažieji girdėtų. Taip vaikai nuklausė senelius kalbant apie baisią­ją naktį, kai sovietų aktyvis­tai griovė Juknėnuose kryžius. Prie Govėdų sodybos kryžiaus nebuvo, tačiau, anot pašneko­vės, namuose kabėjo šventųjų paveikslai su už jų užkištomis pašventintomis verbomis.

Mokytojai abiturientai

Pirmoji R. Katinaitės-Lum­pickienės mokytoja Juknė­nuose – Elena Maniušienė. Paskutiniais mokslo me­tais Juknėnuose (pašnekovė Juknėnuose baigė penkias kla­ses, tada kaime buvo panai­kinta aštuonmetė) moteris tu­rėjo bent trejetą mokytojų, kurie buvo abiturientai, neį­stoję į aukštąsias mokyklas ir iki kitų metų stojimo laikinai mokytojavę.

R. Katinaitė-Lumpickienė atsiminė, kad gegužinės vyk­davo pas Oną ir Joną Maniu­šius. Pašnekovę tėvai išleisda­vo, nes Maniušiai gyveno visai greta. Savanoriškai grodavo kaimo muzikantai. Labiausiai įsiminė Norbertas Govėdas, grojęs armonika. Keletą kartų buvo šokiuose aštuonmetėje ir pas Jackūnus. Akordeonu gro­davo Vilius Jackūnas.