Pačiame Utenos rajono pakrašty, abipus Užpalių–Svėdasų kelio, Kušlių miško prieglobsty yra nedidelis Kušlių kaimas (Užpalių sen.). Ne visos trobos čia nuolat gyvenamos, tačiau neprižiūrimų nėra. Yra atnaujintų ir visai nesenų namų, bet galima rasti ir trobą su asla, gryčių su labai senomis krosnimis.
Vienalangio namo asloje žybsinti balana
Kaunietis Jonas Godliauskas jau dvidešimt metų gyvena Kušliuose. Tiesa, jo tėvas kilęs iš Žaliosios (Anykščių r.), bet, kaip sūnus sakė, po tiesumui nuo Kušlių bus tik kokie penki kilometrai. Pašnekovas sodybą pirko iš tragiškai žuvusios Leonoros Maslauskienės (Černiuvienės), o prieš ją čia gyveno Rožienė su dukra Irena ir sūnumi Stasiu. Vyras Rožė namo pareidavo retai – jis netolimuose Auleliuose (Anykščių r.) ganydavo gyvulius. Nedidelis namas buvo perskirtas pusiau – vienoje pusėje, kur buvo plūkta asla ir didelė krosnis, gyveno žmonės, o kitoje buvo laikomi gyvuliai. Gyvenamajame gale tebuvo vienas langas ir nedidelis langelis. Tik vėliau, atsikrausčius L. Maslauskienei, buvo įstatyta daugiau langų, o senieji panaikinti. Yra išlikęs ir nedidelis ūkinis pastatas, kuriame laikytos malkos, augintos kiaulės. Pirties Rožės neturėjo, nebuvo ir šulinio – vandens eidavo pas kaimynus Narbučius. Anot pašnekovo, elektros lemputė šių gyventojų būsto neapšviesdavo – degdavo balana. 77-erių J. Godliauskas sakė buvęs dar mažas, kai matęs šį Rožių gyvenimą.
Visai netoli Rožių gyveno dar vienas gyventojas su pačia. J. Godliauskas šypsojosi, kad jis arkliu važiavo pas Staliną skųstis. Tik tikslo nepasiekęs. Jo namų išliko tik pamato akmenys ir į žemę įleistas rūsys.
Duobėta asla ir septyni kuparai grūdų
Almantas Galvydis pasakojo gimęs Daujočiuose (Anykščių r.), bet 1967 m. jį, dviejų savaičių naujagimį, tėvai atsivežė į iš Leikų nupirktus namus Kušliuose (Leikai išsikėlė į Užpalius, jų sūnus Vytautas buvo žinomas fotografas Utenoje). Tėvas kilęs iš Mikėnų (Užpalių sen.), o mama – daujotiškė.
Pašnekovas lankė Aulelių aštuonmetę mokyklą, tačiau baigti nespėjo, nes po trijų klasių švietimo įstaigą panaikino (jos vietoje įkurta pagalbinė mokykla) – teko pereiti į Užpalius. „Veždava kolūkis. Kiek iš Vilučių vaikų būdava!Autobusiukas mažutis, paskui lazų nuspirka. Oi, irgi apypilnis važiuodava!Iš Vilučių į Kaimynus užvažiuodava, paimdava ir Užpaliuos nuveždava. Ir parveždava“, – pasakojo vyras.
Užpaliuose baigęs vidurinę, A. Galvydis ketino mokytis toliau (Švenčionėliuose (Švenčionių r.) norėjo mokytis elektriko-vairuotojo specialybės, jau buvo padavęs dokumentus), tačiau buvo paimtas į sovietų armiją. Nors norėta jį, „sveikuolį iš visos grupės“, paimti į povandeninį laivyną, bet pavyko išsisukti – vietoje trejų metų po vandeniu atsipirko metais trumpesne tarnyba Leningrade (Rusija) vidaus kariuomenėje. Tai buvo bent šiokia tokia paguoda silpnos sveikatos motinai, dėl kurios iš armijos sūnus grįžo į gimtus namus. Tėvas mirė anksti – tesulaukęs 68 metų. Mokslų A. Galvydis daugiau netęsė – apmokytas elektriku Utenos rajono elektros tinkluose, šioje įmonėje ir dirbo, savaitgaliais parvažiuodavo namo. Tiesa, neilgai, nes, pablogėjus motinos sveikatai, teko grįžti slaugyti gimdytojos.
Senajame name dar išlikusi duobėta asla, krosnis. Kai Galvydžiai persikėlė gyventi į naująjį namą, senąjį pavertė tvartu. Vienoje patalpoje stovi septyni kuparai ir dvi didelės medinės statinės, kuriose pašnekovas su tėvu laikydavo grūdus. Prie buvusio gyvenamojo namo pridurtas ir ūkinis pastatas.
Kiek tolėliau, link Mikėnų, gyveno Rimavičiai. Rimavičius pardavė namus Lendsbergui (ar Landsbergui) – su šio dukra Sigita pašnekovas dar ėjo į mokyklą. Dabar nei namų, nei sodo nebelikę nė žymės. Už kaimo sankryžos Galvydžiams matėsi Pošiūno sodyba, prieš ją buvo žvyrduobių, iš kurių gyventojai imdavo žvyrą. Sovietmečiu čia žvyrą kasdavo žvyruoti žvyrkeliams. Beje, kaimo vaikams naujai atsiradę mazai buvo tikra atrakcija, o ką jau bekalbėti apie pasivažinėjimą jais.
Artimiausias A. Galvydžio kaimynas – Būga. Tiesa, sodyboje nuolat niekas nebegyvena, o dar ne taip seniai iš Vilniaus aplankyti tėviškės atvairuodavo į dešimtą dešimtį įkopęs Pranas Būga. Kartais atvažiuojanti jo žmona su sūnumi ilgesniam laikui nebepasilieka. Beje, klojimo liko tik pamatai, nes 2004 m. Karaliaučiuje sudrebėjus žemei, senas pastatas neatlaikė ir silpnų virpesių.
