Pusiaukelėje tarp Juknėnų (Daugailių sen.) ir Sir­vydžių (Tauragnų sen.) ant kalnų įsikūręs senas kai­mas – Gaidžiai (Tauragnų sen.). Jis glaudžiasi prie Sylio ežero, o prie šio – ir bedugniu vadinamas Gra­belis. Vandens telkinius jungia Grabelės upelis, o jo abiejuose krantuose tarpežeryje į viršų šovė du di­deli kalnai, per kuriuos vedė kelias į Juknėnus. Šią vietą, vadinamą Pagrabėmis, puikiai atsimena visi vyresni gaidžiškiai. Daug įdomių pasakojimų pa­pasakojo kaimo gyventoja Vanda Guigaitė, o Auksė Karnickienė vietinių yra garbstoma kaip rūpestinga senųjų kapinaičių prižiūrėtoja ir tvarkytoja.

Trys žmonos ir neišsipildžiusi naujakurystės svajonė

V. Guigaitė pasakojo, kad jos tėvas Gubertas Guiga iš Šiškinių (Ignalinos r.), vesdamas Marijo­ną Žilinskaitę, į Gaidžius atėjo užkuriom. Prieš išskirstant į vien­kiemius, senasis Žilinskų namas stovėjo netoli Žemaičių. Į vien­kiemį buvo išvežtas klojimas, tvartas, klėtis. Tėvas norėjo staty­tis didesnį namą, todėl senąjį par­davė Sirvydžių rusams, paskui jis atsidūrė Juknėnuose (prie Ku­bilių kelio). Iš pra­džių Guigos apsigyve­no klėtyje. Susimūrijo krosnį, tačiau be dūm­traukio. Gaila buvo kirsti stogą, nes gal­vota, kad labai grei­tai išdygs ir namas, tačiau užėjo karas – statybos labai nusitę­sė. Namą statė rusai, jiems buvo patogiau patrumpinti rąstus, to­dėl trobesys neišėjo toks didelis kaip norėjo šeimininkas.

Pašnekovės mama mirė, kai jai nebuvo nė trejų metukų, kitai seseriai buvo dveji, o jauniausioji – visai kūdikis (gimė kovo 4-ą, o gimdyvė mirė kovo 20-ą). Tėvas ne­delsdamas išvežė nau­jagimį į savo tėviškę.

Našlys vedė antrąkart. Pasak gaidžiškės, žmonės kalbėjo, kad pamotė buvusi guvi, deja, gim­dydama mirė. Gimdyvę vežė laidoti, o naujagimį – krikštyti. Tačiau ir mažulėlis neišgyveno. Tėvas vedė trečiąkart, bet nau­joji žmona podukrų nemylėjo.

Ežeras, pasiimantis savo auką

Grabelis, anot pašnekovės, yra bedugnis. Lyg sakmę sek­dama, V. Guigaitė kalbėjo, kad kažkas turėjo kristi, jog vieną kalną į Juknėnų pusę iškeltų, kitą – į Gaidžių, o apačioje liko Grabe­lis. Pagrabės – tai gilus slėnis su dviem didžiuliais kalnais. Pava­sarį per juos vedančiu keliuku pravažiuoti būdavo neįmanoma dėl patvinusio upeliuko.

Anot V. Guigaitės, sakoma, kad Sylys pasiima savo auką. Neik ten nei žvejoti, nei maudy­tis Šv. Petro dieną. Tądien yra nuskendęs Balys Pumputis ir Rusakevičiūtė iš Juknėnų.

Ežero pavadinimas, gaidžiš­kės manymu, gali sietis su sie­liais, kurie kažkada vande­ningais upeliais galėjo būti atplukdomi iš kitų ežerų.

Ežere maudydavosi visi. Ir tai buvo taip įprasta, kad, anot mo­ters, „durnu“ vadindavo tą, ku­ris plaukti nemokėjo. Visos pir­tys palei ežerą stovėjo.

Pavasarį neršto metu bučiais gaudydavo aukšles. Jų nedari­nėdavo, nuplaudavo ir sudėję į skardines įkišdavo „pečiun“. Tai buvo delikatesas. Arba už­tvenkdavo Ligajos upelį. Žuvį, gaidžiškės tikinimu, žmonės nešdavo maišais.

Gyvates perplukdė į kitą pusę

Anot V. Guigaitės, žmonės kalbėjo, kad Silvos Musteikio klojime vaidenasi. Ir štai kartą atsirado toks drąsus bernas, ku­ris nusprendė „padaboti“, kas ten vyksta. Nuėjo jis ten per­nakvoti. Atsigulė. Ateina ka­tinas, atsigula bernui ant krū­tinės. Bernas katiną nustumia, bet ir vėl tas ateina. Ir taip kele­tą naktų. Įsipyko bernui įkyru­sis katinas ir kartą pagriebęs jį kad tėškė ant pado! Iš katino tik žiežirbos pasipylė ir nugarmėjo skradžiai žemę. Daugiau bernas į Musteikių klojimą bijojo eiti.

„Sako, kad Pavaidulio pievo­je (prie Ligajos upelio) vaiden­davosi. Ir kaip ten nesivaidens, jei pulkas bernų ir pulkas mergų naktigonėn jodavo!“ – šypsojo­si moteris.

Anot pašnekovės, žmonės pasakojo, kad „kažkam užkir­to gyvatė kažkokį tai gyvulį“. Nukentėjęs žmogus labai gailė­jo netekęs keturkojo, tačiau jis mokėjo atžadėti įkandimą. Nuė­jęs prie ežero, jis kažką sukalbė­jo, ir visos gyvatės ėmė plaukti per vandenį į kitą pusę. „Sako­ma, buvo galvytė prie galvytės, gyvatė prie gyvatės. Ir jos visos išsikėlė kiton pusėn. Kalbėdavo šitaip“, – porino pašnekovė.

V. Guigaitė pasakojo, kad Gai­džiuose gyveno toks Žemaitis. „Kaip dabar mes nemėgstame centų, taip ir tada žmonės mie­liau naudodavo popierinius pini­gus, tačiau Žemaitis monetų ne­sibodėdavo, imdavo saujomis, dar ir popierinius išsikeisdavo. Sako, kad auksinių pinigų jis tu­rėjo pusę sieto. Žemaitis buvo skūpus žmogus. Kartą jo žmona išėjo į bažnyčią, į Tauragnus, ta­čiau kažką užmiršusi grįžo atga­lios. Mato, ant stalo pasidėjęs sie­tą vyras pinigus žarsto. Žmona, nenorėdama su vyru apie tai kal­bėti, nieko nesakė. Ir vėl išėjo į bažnyčią. Nuo to laiko niekas to sieto su auksiniais pinigais nema­tė“, – kalbėjo gaidžiškė. Ji pridū­rė žmones numanant, kad auksas galėjo būti paslėptas kažkur ne­toli Žemaičio pirties ar Pakalnių kryžiaus. Deja, šios vietos, ke­liant naująjį kelią, buvo sustum­dytos į vieškelį ir, anot pašne­kovės, visi šitai žino, bet surasti negali, nors bandymų būta.

Kodėl ant kalno nendrės siūruoja?

V. Guigaitė pasakojo, kad Gaidžių kapelių kalne kairė­je pusėje auga nendrės. „Neį­manoma nendrėms augti, jei­gu nėra vandens. Kapinaitės įkurtos kalne, kurį iš visų pusių supa upeliai, rodos, kad kalnas imtas ir supiltas. Tai labai pana­šu į pilkapį“, – svarstė gaidžiš­kė apie Kryžkalniu vadinamą kalną ir pridūrė, jog, kai kape­liuose kasdavo duobes, rasdavo žmonių kaulų. Pagonybės lai­kais mirusiųjų galvos būdavo nukreipiamos į rytus, o dabar – į šiaurę. Kai kasė kapą Kazi­mierui Pumpučiui, rado daugy­bę kaulų. Beje, kapelių kairėje pusėje, anot V. Guigaitės, darosi smegduobė. Sovietiniais laikais kiek žemiau tos vietos žmonės laikydavo bulves.

Apie smegduobės vietą pašne­kovė yra girdėjusi iš savo tėvo, senelio, kitų žmonių, kad kažka­da seniai seniai iš Vyželių (Zara­sų r.) atėjo pulkas žmonių, kurie čia mirė nuo šiltinės ir buvo pa­laidoti Gaidžių kapinėse.

Nepailstanti kapelių prižiūrėtoja

„Jūs neįsivaizduojate, koks ten buvo šabakštynas: alyvom, erškėtrožėm užaugę, iškart už tvoros – didžiulė šiukšlių krū­va, svetimas žmogus net nebūtų ir įtaręs, kad ten kapai“, – sakė A. Karnickienė, Gaidžių kai­mo kapinaitėse palaidojusi savo mamą, brolį ir dukrą. – Mintis sutvarkyti kaimo kapelius buvo mano, nors juose dar nebuvo palaidoti maniškiai. Aš paskam­binau seniūnui ir paklausiau, ar nebūtų galimybės įdarbin­ti mano brolį, nes mes nori­me sutvarkyti kapus. Jis sutiko. Vienas kapinių kampas buvo atitvertas dideliais akmenimis – vieta buvo skirta nekrikštytiems kūdikėliams. Na, žmonių tam­sybė – atseit nekrikštyti, todėl turi būti atskirti. Mes su broliu išvertėm tuos akmenis, sudėjom juos tvoron. Kapų vietose aš pa­dariau kauburėlius, pasodinau gėlių. Seniūnas pasiūlė atvežti iš Tauragnų kapų senų, išmestų antkapių. Kapinėse neseniai yra palaidotas K. Pumputis, laidosis ten ir jo žmona.“

A. Karnickienė teigė, kad pati kapinių tvarkymo pradžia buvo labai sunki, teko įdėti daug triū­so. Seniūnui skirtas prašymas pažvyruoti į kalniuką kylantį keliuką kol kas ir liko tik prašy­mas. Griūva ir tiltelis per upe­lį. Tačiau veikli moteris ran­kų nenuleidžia – „pakol gyva“, eina ir tvarko, nes jai „nesun­ku nei pasodinti, nei nuravėti, nei palaistyti“, nors, norint pa­semti iš upelio vandens, reikia leistis stačia pakriauše, o van­denį tempti naščiais. Noro mo­teriškei neatmuša ir mintis, kad greičiausiai, kai ji (ir jos sūnė­nas) nebegalės prižiūrėti kapi­nių, šios vėl virs neįžengiamu šabakštynu.

Moters sūnėnas Arūnas Juod­ka, perėmęs A. Karnickie­nės jau mirusio brolio darbus, iš pradžių kaip Užimtumo tar­nyboje registruotas pagalbi­nis darbininkas pjaudavo žolę, šalindavo išvirtusius medžius ne tik Gaidžių, bet ir Spitrėnų (Utenos sen.), Rukšėnų (Tau­ragnų sen.) kapinaitėse. Dabar, nors minėtame sąraše nėra įra­šytas, iš įpročio apipjauna Gai­džių amžinojo poilsio vietą, padeda giminaitei. „Kai mes pradėjome tvarkyti kapines, kaime dar buvo pajėgių žmo­nių. Kodėl jie netvarkė, aš neži­nau“, – gūžčiojo pečiais žiemas Utenoje praleidžianti 47 metus Utenos viešojoje bibliotekoje išdirbusi A. Karnickienė.

Pašnekovė teigė su mama nu­sipirkusi rašytojo Teofilio Til­vyčio brolio Petro sodybą iš jo žmonos, kuri išvyko į Vilnių. Joje stovi dar iš „ulyčios“ at­vežtas kryžius, pastatytas Pir­mojo pasaulinio karo metu. A. Juodka cementinėje dalyje perskaitė ne kartą akimis sektus žodžius: „Apgink, Viešpatie, mus nuo karo, mirties, ugnies ir bado. Ant atminties karo laikų nuo 1914–1918 metų“.

Kiek tolėliau niūkso ir T. Til­vyčio namų pamatai. Anks­čiau, anot A. Juodkos, kai ne­buvo krūmų, broliai turėjo labai gerai matyti vienas kito sody­bas. Tuos pamatus pašnekovas su hektaru žemės, sako, prieš didžiąją 2008 metų krizę par­davęs vienam vilniečiui, kuris nuo to laiko čia nė akių nebuvo parodęs. Pamatai apaugę krū­mais, o pats namas, anot iš Sa­lako (Zarasų r.) apylinkių kilu­sio vyro, yra nukeltas į Uteną, Aušros gatvę. Kai eina grybau­ti, A. Juodka netoli pamatų taką prasipjauna, nes prasibrauti pro aukštą žolę nelengva.