Ko gero, būtų sunku surasti Kuktiškių senbuvį, ne­girdėjusį daugiau kaip 35-erius metus šiame mieste­lyje gyvenančios Vladislavos Krinickienės pavardės. Ji, dirbdama asmeninio ūkio zootechnike, pažino vi­sus tuomečio Kuktiškių kolūkio žmones. Iš kaimyni­nės Baltarusijos kilusi moteris sakė, jog gyvendama nedideliame Utenos rajono miestelyje nė karto nesu­sidūrė su neigiamu požiūriu į kitataučius: „Pirmiau­sia pačiam reikia būti geram… Kuktiškėse aš nieko neužgavau, manęs irgi.“

Pasirinko zootechnikos mokslus

Pašnekovė gimė Baltarusi­joje, Vitebsko srityje, Pastovių rajone. Jos tėvas buvo trakto­rininkas, mama dirbo mokyklo­je valytoja. V. Krinickienė turėjo dvejais metais jaunesnę seserį, kuri mirė 2009-aisiais.

Moteris pasakojo, kad, kaip tuo­met buvo įprasta, baigusi aštuo­nias klases ji turėjo likti kaime ir dirbti melžėja ar laukininkystės ūkyje. „Esu labai dėkinga mamai, kad mus su seserimi išleido moky­tis. Sesuo Latvijos universitete bai­gė statybos inžineriją, o aš Cirkliš­kio technikumą Švenčionių rajone.“

Visuomet gyvus sutvėrimus mylėjusi V. Krinickienė pasirin­ko zootechnikos mokslus. „Man būdavo labai gaila, kai berniokai skriausdavo varlytes…“ – vai­kystę prisiminė ji.

Studijų metais V. Krinickienė su dar keliomis merginomis iš Bal­tarusijos į Lietuvą važinėdavo autobusu. Su viena iš jų – Ala – gyveno tame pačiame bute Šven­čionyse. Nuo tėvų namų, į kuriuos sugrįždavo kas dvi savaites, mer­giną skyrė apie 90 kilometrų (gali būti įdomu: kelionės į Turkiją).

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Su būsimu vyru Juozu, kuris dirbo traktorininku, vairuotoju, 16 metų sėdėjo prie greitosios medicinos pagalbos automobilio vairo, pašnekovė susipažino šo­kiuose. Anot jos, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. 1970-aisiais susituokusi pora drauge nugy­veno 46-erius metus. Juodu iš­skyrė Juozo mirtis.

Pirmiausia Krinickai susilaukė šiuo metu Vilniuje gyvenančios dukros Irenos, paskui pasau­lį išvydo sūnūs Petras (gyvena Anglijoje) ir Vytautas (uteniškis).

V. Krinickienė prisiminė dieną, kai vyras pirmą sykį nusivežė ją pas savo mamą: „Nugirdau, kaip ji prie stalo tyliai paklausė Juozo, koks mano tikėjimas. Jis atsakė, kad aš irgi katalikė. Jai tai buvo labai svarbu. Su anyta kalbėda­vome rusiškai. Tiesa, aš nelabai mokėjau šios kalbos, nes namie bendraudavome gudiškai.“

Kuktiškietė teigė, kad su vyru susikalbėdavo laisvai, mat jis, kilęs iš Švenčionių krašto, pui­kiai mokėjo lenkų kalbą, o len­kiški ir baltarusiški žodžiai pa­našūs. „Prisimenu, buvo jo tetos 50-metis. Mus pakvietė į Vil­nių. Visi kalba lietuviškai, nors mirk… Jaučiausi labai nejaukiai. Supratau vos vieną kitą žodį“, – sakė ji.

Sveikatos bėdos

Pašnekovė pasakojo, jog ne­bijoti kalbėti lietuviškai ją drąsin­davo, kaip pati sakė, labai ma­lonios moterys, kartu dirbusios Bartkuškyje, Širvintų rajone: „Prisimenu, sakydavau, pavyz­džiui, ogurkas, o jos taisydavo.“

Ne viename Lie­tuvos rajone fermos vedėja, zootechni­ke dirbusi V. Krinic­kienė Kuktiškėse su vyru apsigyveno 1985 metais. Jiedu čia įsigijo namą.

Visą gyvenimą žmonių apsupta mo­teris patyrė didžiu­lį stresą, kai iširus kolūkiams, vėliau – bendrovėms, gyve­nimo tempas staiga sulėtėjo. „Pakliuvau į ligoninę. Dėl krau­jospūdžio, kurio nie­kaip negalėjome nu­mušti, man buvo skirta trečia neįgalu­mo grupė“, – pasa­kojo kuktiškietė.

Kelionės su vaikais

Pasak kalbintos moters, šiuo metu su artimaisiais ji bendrauja tik lietu­viškai. „Kai dukrytė, pradėjusi lankyti pir­mą klasę, namuose mokydavosi lietuvių kalbos, aš mokiau­si kartu su ja. Mano užsienio kalba buvo vokiečių, o lietuviš­kos ir vokiškos rai­dės panašios“, – kalbėjo V. Krinickienė.

Moteriai, kuri prieš penke­rius metus liko našlė, vaikai ir jų antrosios pusės neleidžia pa­siduoti vienatvei – kviečia kar­tu keliauti. Ispanija, Portugalija, Prancūzija, Bulgarija, Austrija, Latvija, Lenkija – kur tik nebū­ta… Bene didžiausią įspūdį kuk­tiškietei paliko viena gražiausių pasaulio salų tituluojama Tene­rifė. „Anksčiau nebuvau mačiu­si, kaip auga bananai, didžiuliai kaktusai… Braidžiojau Atlan­to vandenyne“, – šypsodama­si įspūdžiais dalijosi V. Krinic­kienė, kuriai su vyru anuomet yra tekę lankytis Azerbaidžane, Rusijoje.

Trijų anūkų – Anastasijos (23 m.), Veronikos (14 m.) ir Emilio (9 m.) – močiutė jau aš­tuonerius metus aktyviai da­lyvauja Kuktiškių moterų klu­bo „Kuksa“, kuriam vadovauja Irena Juotkienė, veikloje. „Ko tik mes nedarome… Riešinės, pirštinės, kostiumėliai, paltai, liemenės, šalikai, muilai…“ – vardijo ji.

Susilaiko nuo kelionių į gimtinę

Mintimis sugrįžusi į vai­kystę V. Krinickienė pa­pasakojo, kad jos mama buvo audėja, siūdavo. Mo­teris, kai dar buvo gyvas jos vyras, norėjo iš gimti­nės parsivežti mamos au­dimo stakles, bet to pa­daryti negalėjo, nes jos laikomos paveldu. „Ir šian­dien turiu mamos austų rankšluosčių. „Kuksoje“ iš jų kūrėme tašytes. Vai­kystėje buvau labai landi – esu sugadinusi mamos pradėtus austi rankdar­bius. Išmėgindavau ir tėvo motociklą „Minsk“, – juo­kėsi pašnekovė, kuri jau 40 metų vairuoja automobilį.

Kuktiškietės tėvai jau iške­liavę į amžinybę, jų kapus šiuo metu prižiūri moters pussese­rė. Su Baltarusijoje gyvenan­čiais artimaisiais ji bendrauja te­lefonu, internetu. Koronaviruso pandemija ir neramumai Balta­rusijos pasienyje – priežastys, dėl kurių V. Krinickienė jau dve­jus metus susilaiko nuo kelionių į gimtinę. „Mūsų kaime anksčiau buvo 50 namų, dabar – tik 14. Ir niekas juose nenori gyventi – neperka“, – sakė ji.

Kuktiškės – mieliausias kampelis

1989 metais Lietuvos piliety­bę gavusi V. Krinickienė sakė, jog džiaugiasi gyvenimu Lietu­voje. „Mano vaikai gimė čia, to­dėl, žinoma, laikau save lietuve. Kai man buvo 50 metų, važiavo­me į Baltarusiją atsivežti tėvu­kų. Jie nusistebėjo, kokie Lietu­voje geri keliai, pas mus būdavo duobė duobėje…“ – atsiminė pašnekovė.

Moteris pasakojo, kad apsi­lankymas Baltijos šalių sosti­nėse baltarusiams prilygdavo kone stebuklui. Į Vilnių, kurį va­dindavo Vilnia, moterys traukda­vo pirkti džinsinės medžiagos, iš kurios pasisiūdavo drabužių.

Ne vieną Lietuvos kampelį ap­lankiusi aktyvi moteris prisipaži­no, kad mieliausia ir gražiausia vieta jai – Kuktiškės. Gal todėl, kad pažįsta visus žmones.

Ypatinga duonos sriuba

Draugiškumu spinduliuojan­ti kuktiškietė – ne iš tų vyres­nio amžiaus žmonių, kurie visą dieną gali praleisti prie televi­zoriaus. „Nežiūriu visokių santų barbarų – įsijungiu „Panoramą“, LRT radiją, pasiskaitau naujie­nas internete. Anksčiau kolūky­je reikėjo dirbti, daržai, šienas, karvės, vaikai… Ir laiko viskam užteko. O dabar, atrodo, jo vis maža“, – šypsojosi V. Krinickie­nė, kuri dalyvauja ir Utenos rajo­no neįgaliųjų draugijos, Utenos regiono vietos veiklos grupės siūlomose veiklose. Moters rankdarbiai eksponuojami įvai­riose parodose, jų galima įsigy­ti mugėse.

„Mane vis bara, kad „nusipigi­nu“. Pavyzdžiui, kiti veltas šle­petes parduoda už 25–30 eurų, o aš prašau 18-os. Man gana“, – sakė ji.

Artėja didžiosios metų šven­tės, tad negalėjau nepaklausti, kaip V. Krinickienė jas sutinka.

„Velykos, Kalėdos – visada pas mane. Kai žinau, kad į sve­čius užsuks vaikai, pagaminu duonos sriubos, į kurią būtinai reikia dėti džiovintų grybų. Virti šią sriubą išmokau iš savo ma­mos. Taip pat gana dažnai vai­kams išverdu cepelinų, paruošiu troškintos kiaulienos su bulvė­mis, – pasakojo pašnekovė. – O kalbant apie šventes, Baltarusi­joje ir Lietuvoje šventiniai patie­kalai, galima sakyti, tie patys, skiriasi tik pavadinimai. Pavyz­džiui, lietuviai valgo kūčiukus, o baltarusiai kleckus.“

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Są­jungos bei Estijos Užsienio rei­kalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pi­lietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turi­nio negalima vertinti kaip Euro­pos Sąjungos ar kitų organizaci­jų pozicijos.

V. Krinickienės asm. archyvo nuotr.