„Po tiek metų aš savęs nebematau kitoje vietoje“, – „Utenos dienai“ sakė jau tris dešimtmečius Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje vargonais grojanti, giedanti ir šių maldos namų chorams vadovaujanti bei giesmes kurianti Rita Venckevičienė. Su trijų suaugusių dukrų mama pasikalbėjome ne tik apie bažnytinį darbą, bet ir apie muzikalumo šaknis, santykį su Dievu, sunkiausią gyvenimo periodą, didžiausią silpnybę.

„Tėtės linija“

R. Venckevičienė – uteniškė, kaip pati sakė, jos gimtinė – Daržų gatvė, esanti greta Vyžuonaičio ežero. „Kas įdomiausia, po daug daug metų grįžau gyventi į šią miesto pusę. Sakau, traukia ta gimta vieta“, – šypsojosi pašnekovė, kuri prieš dvejus metus su vyru įsigijo namą netoli minėto ežero.

Moteris kilusi iš penkių vaikų šeimos (trys seserys ir du broliai). Vienas brolis už ją jaunesnis ketveriais, kitas – beveik devyniolika metų. Seserys jaunesnės penkeriais su puse ir šešiolika metų.

Įdomu tai, kad savu laiku visi lankė muzikos mokyklą.

„Tėtės nebeturiu, mama 28 metus turi pirmą grupę po insulto. Ji gyvena Utenoje su mano seserimi“, – apie šeimą pasakojo vargonininkė.

Paklausta, kur slypi jos muzikalumo šaknys, R. Venckevičienė sakė: „Galvoju, tai mano tėtės linija. Jis labai anksti neteko savo tėvo, būdamas septynerių. Pamenu liūdną tėtės pasakojimą: mama jam nenupirko žadėto akordeono ar armonikos, nes mainais už instrumentą buvo paprašyta ožkos, kaip seniau būdavo. Tai jis nueidavo už kluono, prisikabindavo ant šniūrelių visokių blėkiniųir grodavo jomis, išgaudamas skirtingus garsus. Tėtė turėjo gražų balsą (tenoras – aut. past.). Jis vienu metu giedojo mano chore. Mama nėra bebalsė, bet ji visada buvo šone. O jos mama, mano močiutė, dainuodavo ir viena, ir su savo seserimi tremtinių dainas. Mano mamos šeima buvo išvežta į Krasnojarsko sritį, kai jai buvo gal šešeri.“

Daugiau skaitykite sausio 17 d. laikraštyje „Utenos diena“.

R. Venckevičienės asm. archyvo nuotr.