Valentinas Rumbutis: „Mano gyvenimo tikslas – daryti žmonėms gera“

Visą lapkričio mėnesį mūsų skaitytojai balsavo už veikliausią seniūną. Tik Jūsų balsai lėmė, kad juo tapo Ignalinos miesto seniūnas Valentinas Rumbutis. Tęsime savo pažadą ir spausdiname pokalbį su laimėtoju. Tiesa, šįkart mažiau kalbėjomės apie darbą, daugiau apie seniūno asmenybę, asmeninį gyvenimą, laisvalaikio pomėgius, lūkesčius ir potyrius.

Pasienio vaikas

Kaip pasakojo pašnekovas, jis kilęs iš paties Baltarusijos pasienio Švenčionių rajone, Ramoniūnų kaimo, netoli Adutiškio miestelio. Ten, anot seniūno, dar ir dabar gyvena jo devyniasdešimt ketverių metų sulaukusi motina. „Mūsų namai – apie 100 m nuo sienos, einančios Kamojos upelio viduriu, – šypsojosi V. Rumbutis. – Mama dabar saugo kaimą. Vaikystėje, žinoma, sienos dar nebuvo, važiuodavom į šokius Baltarusijoje. Ten vien lietuviški kaimai, po atskyrimo likę Baltarusijoje. Dabar šiek tiek pasimaišę.“ Tėvai – Vanda ir Antanas – buvo eiliniai kaimo žmonės. Mama – melžėja, o tėvas – ilgametis geležinkelietis.

Tris kilometrus iki mokyklos Adutiškyje, anot pašnekovo, jis eidavo pėsčiomis. Žiemą tekdavo klampoti per kelius siekiančias pusnis, todėl mažesni vaikai eidavo paskui didesnius. „Turiu devyneriais metais vyresnį brolį, kartu su juo mokėmės“, – prisiminė seniūnas. Baigęs devynias klases, dar nesulaukęs nė šešiolikos, išvažiavo mokytis į Vilnių, tuometinį Vilniaus politechnikumą (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija), kur įgijo metalo technologo specialybę. Kadangi Vilniuje jau gyveno vyresnis brolis, įsikurti sostinėje buvo lengviau ir drąsiau.

Nuo mechaniko iki seniūno

Pasak pašnekovo, pusės metų praktiką, kadangi buvo jau pilnametis, jam teko atlikti Gorkio (dabar – Žemutinis Naugardas, Rusija) automobilių gamykloje prie konvejerio – surinkdavo rusiškų sunkvežimių GAZ-52 ir GAZ-53 kabinas. 1981 m., jau vedęs išrinktąją Eleną ir baigęs mokslus, V. Rumbutis svarstė, kaip toliau dėlioti gyvenimo planus. Anot jo, variantų buvo net keli – Utena, Visaginas. Kelis mėnesius padirbėjo Švenčionių komunalinių dirbtuvių vedėju, bet nei čia, nei kitose siūlomose darbo vietose jaunai šeimai nežadėjo buto, todėl abu išvažiavo į Ignaliną. Čia būsimas seniūnas pusantrų metų dirbo mechaniku kelių valdyboje, tada perėjo į „Tiekimą“, kuris aptarnaudavo kolūkius, fermas ir remontuodavo žolės miltų agregatus, siloso korkus, matuodavo varžas. Ši bendrovė po metų skyrė butą, todėl šeima ir pasiliko Ignalinoje. Vėliau V. Rumbučiui dar kurį laiką teko dirbti rusų vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, atkūrus nepriklausomybę Vokietijoje dirbo industrinės įrangos gamykloje, gavo pažymėjimą, kad gali dirbti itin pavojingomis sąlygomis. O nuo 2002 m. prasidėjo seniūno karjera – iš pradžių kaimiškosios Ignalinos, po trejų metų – Ignalinos miesto. Bedirbant vyrui dar teko gilinti akademines žinias ir įgyti aukštąjį inžinieriaus išsilavinimą tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija).

Kitąmet darbo dvidešimtmetį švęsiantis seniūnas šypsojosi, kad didelio skirtumo, kurioje – kaimiškoje ar miesto – seniūnijoje dirbti, nėra, gal žymus tik vienas niuansas. Kaimo žmogus ilgai ruošiasi, kol pagaliau išdrįsta ateiti pas seniūną ir paprašyti kokios nors paslaugos. Ir kai jam padedi – atsimena ir lieka dėkingas visą gyvenimą. O štai miestiečiai prašo daug, nė kiek nesidrovi, bet tik ko nors nepadaryk – nubraukia visus prieš tai padarytus gerus darbus. „Ir dar gali dviem aukštais „apdėti“, – juokėsi V. Rumbutis. – Bet aš jau nebeimu į galvą – visiems geras nebūsi. Ir negali visiems padėti, nors, žinoma, stengiesi.“

Kai seniūnas – nebe seniūnas

Užvėręs seniūnijos duris, seniūnas tampa eiliniu Ignalinos piliečiu. Kaip sakė V. Rumbutis, laisvalaikį kartu su šeima labai mėgsta leisti sode – augina daržoves, gėles, vaisius ir uogas. „Darbo sode netrūksta, reikia nuolat šienauti žolę, – kalbėjo pašnekovas. – Be to, dažnai važiuoju ir į kaimą pas mamą – reikia jai padėti. Tenka ir malkų paskaldyti, ir sodybos aplinką prižiūrėti, ir maisto nuvežti.“

Šešiasdešimties sulaukęs, bet jaunatvišku išlikęs vyras mėgsta ir aktyvų laisvalaikio leidimo būdą – sportuoja, keliauja. Sovietmečiu apkeliauta daug Tarybų Sąjungai priklausiusių šalių (dabartinis Sakartvelas, Armėnija, Uzbekistanas), o vėliau išmaišyta daug Europos valstybių. Ignalinoje sudarytos visos sąlygos slidinėti, todėl žiemą niekada neatsisako šio malonumo. Kaip atskleidė, nuvyksta ir į sostinę, aplanko ten vykstančius kultūrinius ar pramoginius renginius.

Paklaustas, ar mėgsta skaityti ir kokia jo knyga mėgstamiausia, pašnekovas šyptelėjo. Anot jo, anksčiau skaityta daug, daugiausia grožinės literatūros – visos Aleksandro Diuma „Trijų muškietininkų“ dalys, Barbaros Kartland „Rojus žemėje“ ir daug kitų. Paskaito ir dabar, kai yra laiko, bet dideliu knygų gurmanu savęs nevadina. O štai filmus mėgsta, ir ne bet kokius. Daugiausia – kariškus, detektyvus, apie policijos darbą. Pajuokavo, kad galbūt dėl to, jog abu vaikai dirba karo srityje ir žentas – kariškis.

Gausi ir darni šeima

Prakalbus apie vaikus, V. Rumbutis pasidžiaugė, kad su žmona išaugino dvejetuką – dukrą, ką tik sulaukusią trisdešimt devynerių, ir trisdešimt trejų sūnų. Abu sukūrę šeimas, patys jau augina vaikus. Dukra – tris, sūnus – vieną. Kaip sakė seniūnas, vaikai su anūkais labai mėgsta svečiuotis Ignalinoje ir apsilanko tikrai dažnai – kone kiekvieną savaitgalį. Juk Ignalinoje – ir ežerai, ir baseinai ir daugybė kitų pramogų. „Štai kodėl neturiu daug laisvo laiko skaityti knygas – turiu sočiai užsiėmimo“, – linksmai paaiškino V. Rumbutis.

Visa didelė šeima kartu švenčia didžiąsias metų šventes. Kalėdos – seniūno mėgstamiausia šventė. „Kodėl mėgstamiausia? Todėl, kad visi susiburia, kartu pabūna, pabendrauja, vieni kitiems įteikia dovanų“, – pasvarstė.

Siekis – daryti gera ir padėti

Paklaustas, koks jo gyvenimo kredo, vyras trumpai susimąstė ir atsakė – gyventi taip, kad nesigailėtum. „O tiksliau – daryti žmogui gera, visada jam padėti, – patikslino pašnekovas. – Gal mano gyvenimo tikslas ir siejasi su mano darbu. Matyt, įaugo į kraują per šitiek metų.“ V. Rumbutis sakė, kad visada jaučiasi pakylėtas, jei pavyksta kažkam padėti. Jei nepavyksta ar žmogus neįvertina padaryto gero darbo, reaguoja ramiai. Anot jo, anksčiau buvo jautresnis, net buvo nemiegotų naktų.

Vis dėlto V. Rumbutis įsitikinęs, kad Ignalinoje, o ir visame pasaulyje, daugiau gerų nei blogų žmonių. „Vienetai tokių, kuriuos galiu paminėti kaip įskaudinusius mane, – prasitarė. – Bet juk kiekvienas žmogus ateina su savuoju aš, kiekvienas – asmenybė.“

Pasiteiravus, be ko neišeina iš namų, pirmiausia išvardijo tai, ko labiausiai nemėgsta – rankinės, pirštinių ir kepurės. O štai jei namuose pamiršta telefoną, visada grįžta jo pasiimti, taip pat visada su savimi nešiojasi raktus ir dokumentus. „Iš pradžių nešiojau rankinę, bet, būdavo, tai ant automobilio stogo palieku, tai dar kur nors, – atskleidė pašnekovas ir nusijuokė. – Užtat dabar pilnos kišenės raktų, jos vis išplyšta, todėl tenka dažnai siūti.“

Visada tobulėti ir keistis

Ilgametis seniūnas neslėpė, kad žmogus turi nuolat tobulėti, kitaip negalės tinkamai atlikti savo pareigų. Ir nors greitai švęs vadovavimo dvidešimtmetį, tikino, jog tikrai ne viską žino ir ne viską išmano. Tuo labiau kad dabar Ignalinos rajono savivaldybei vadovauja jaunas meras, savivaldybės administracijoje pradėjo dirbti daug jaunų specialistų, taigi, reikia pasitempti, žengti koja kojon su jaunimu. „Jų jaunystė, mano patirtis – taip ir susideriname, – pasakojo V. Rumbutis. – Man netgi įdomiau dirbti su jaunimu nei su savo kartos žmonėmis.“

Paprašytas atskleisti jam gražiausią Ignalinos miesto vietą, pašnekovas pastebėjo, jog Ignalinoje gyvena jau keturiasdešimt metų. „Man gražios visos Ignalinos vietos, – pareiškė seniūnas. – Nors išskirčiau miesto paplūdimį ir vietą ties viešbučiu restoranu „Žuvėdra“.“ Atsirado ir miesto vieta, ar tiksliau – infrastruktūra, kurią pašnekovas norėtų pakeisti, patobulinti ir sutvarkyti – pratuštinti užgrūstus daugiabučių namų kiemus. „Norėčiau pasikvietęs specialistus sureguliuoti automobilių eismą, – aiškino V. Rumbutis. – Galbūt kažkur padaryti vienpusį eismą, kad nebūtų grūsčių. Galbūt panaikinti „apendiksus“ ir praplėsti aikšteles. Daug kur praplatinome aikšteles palei gatves, kad žmonės automobilių nebevarytų į kiemus. Norisi užtikrinti žmonių ir eismo saugumą.“

Po dešimties metų seniūnas mato save tokį patį veiklų, aktyvų ir energingą. O sau palinkėtų tik vieno – sveikatos. „Visa kita – užgyvenama“, – šyptelėjo.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas