Naujasodžio kaimo, įsikūrusio Alantos (Molėtų r.) pašonėje, gyventoja Angelė Steponėnienė kuria mažyčius stebuklus, kurie mažųjų rankose virsta dideliais stebuklais. Minkštučiai kiškiai, meškučiai, tigriukai ir kiti žvėreliai – tarsi atkeliavę iš pasakų, pripildyti šilumos ir gerumo. „Jeigu kas nors paklausia, kokios medžiagos jie prikimšti, aš atsakau – meilės“, – prisipažino moteris, nė vienos dienos iš rankų nepaleidžianti vąšelio ir siūlų.

Anksčiau žaislus vaikams dažniausiai moterys kurdavo todėl, kad jų paprasčiausiai nebūdavo pirkti. Dabar tiek parduotuvėse, tiek internetinėje erdvėje gausu įvairiausių pasiūlymų įsigyti pačių įmantriausių žaislų, kurių pasiūla itin didelė. Kodėl Jūs ėmėtės šios veiklos ir pasirinkote vaikams skirtų žaislų kūrimą?

Kai prieš 15 metų gimė pirmoji mano anūkė Gertrūda, buvau labai susijaudinusi ir mintyse vis rezgiau mintį, kad šis vaikas taps mano numegztų drabužėlių modeliuku. Kol anūkėlė kartu su tėveliais gyveno Airijoje, aš jiems siųsdavau tuos drabužėlius ir jie man atgal atsiųsdavo jau padarytas nuotraukas, kurios dalyvaudavo žurnalų rengiamuose konkursuose. Dažniausiai tos nuotraukos laimėdavo konkursus, tad prizams skirti siūlai vėl virsdavo spalvingais rūbeliais. Ir taip tęsėsi kurį laiką. Dabar mano anūkė išaugo, tad šis savotiškas žaidimas baigėsi.

Anksčiau labai norėjosi imtis mezgimo, tačiau nebūdavo laiko: vaikus auginti reikėjo. Kadangi buvome pasiėmę išsimokėtinai namus, tad daug dirbome, gyvenome ūkiškai – laikėme gyvulius. Dirbau ne vieną darbą, o kelis vienu metu. Ne kartą manęs klausė, kodėl aš nemezgiau tuomet, kai dukros mažos buvo. Kadangi anuomet pirkti nieko nebuvo, tad retkarčiais kažką šeimai numegzdavau. Bet tai būdavo išties labai retai.

Kaip per tuos 15 metų tobulėjo Jūsų mezgimas?

Iš pradžių vyko šiokios tokios kūrybinės paieškos: bandžiau nerti servetėles, angelus… 30 cm dydžio angelais, kurie puikiai tiko interjerui, buvo didelis susidomėjimas. Intensyviai dalyvavau mugėse. Kartą sulaukiau svečių iš „Kaišiadorių paukštyno“: jie atvyko mano angelų pirkti šios įmonės vadovui, kuris tuomet šventė 50 metų jubiliejų. Taigi šie angelai iškeliavo ne tik į įvairius šalies kampelius, bet ir išvyko į Airiją, Vokietiją, Angliją, JAV… Vąšeliu nėriau juos, o jie kaskart vis tobulėjo. Kai žmonės prisisotino tų angelų, iš spaudos sužinojo, kad darau įvairius užsakymus, atsirado vis daugiau norinčių vieno ar kito mano mezginio. Ėmiau nerti drabužius, taip pat vestuvines sukneles. Išbandžiau viską, nes man įdomu. Sėdėdama prie rankdarbio aš pailsiu. Didžiausias mano darbo įvertinimas yra tas, kad žmonės domisi ir perka. Į rankas paimu savo kurtą žaisliuką ir taip gera pasidaro… Jis man toks mielas.

Vadinasi, vaikas, į kurio rankas pateks Jūsų sukurtas žaislas, pajus iš jo sklindančią gerą energiją?

Tikrai taip, nes viską darau su didele meile. Kitaip tariant, kiekvienas žaislas prikimštas meilės.

Koks populiariausias žaislas tarp vaikų?

Tikriausiai kiškis. Dažniausiai vaikai nori turėti šalia savęs kažką švelnaus. Taip pat pageidauja ir meškučių. Kartą buvo užsakymas numegzti elniuką Bembį. Prieš šventės paprastai mažesniems vaikams ieškoma žaislų, nes jų kitos dovanos nedžiugina. Jie ypač švelnūs, tad prieš miegą mažyliai juos glamonėja, kol užmiega. Rankų darbo žaislai yra saugūs, tad nereikia baimintis, kad skalbiant iškris akelės ar pateks į vaikučio burną.

Kodėl Jums patinka kurti žaislus?

Tai nemonotoniškas darbas. Dirba smegenys, nes mano amžiuje reikia jas lavinti tam, kad nepripultų Alzheimeris ir pan. Jei žmogus nejuda, atrofuojasi raumenys, jei nemąsto – smegenys. Aš nenoriu greitai suvysti. Jei man kažką skauda, aš mezgu. Tuomet pamirštu skausmą. Nuo liepos mėnesio buvau sukaustyta lovoje, nes turiu itin didelių bėdų su stuburu. Dabar po operacijos negaliu nieko dirbti, todėl dienas leidžiu prie mezginių. Aš negaliu sėdėti ir laiką leisti nieko neveikdama. Vasarą veiklos užtenka savame kieme: puoselėju gėlyną, jame auginu rožes. Su vyru abu kartu mūrijame židinius. Vieną pasistatėme kieme, kitą sumūrijome savo dukrai, kuri namą nusipirko kaime.

Ar esate sulaukusi neįprastų užsakymų?

Teko megzti suknelę, kurios apačia buvo išties įspūdinga: ją sudarė 25 metrai mezginio. Dažniausiai aš mezgu nestandartinėms moterims, kurios drabužių neranda parduotuvėse. Užsakymų sulaukiu ne tik iš vietinių moterų, bet ir sukurti darbai keliauja į kitus rajonus. Mano mezginio panoro ir dainininkė Daina Bilevičiūtė, kuri pasidabino megzta suknele.

Kartą su pilnu lagaminu rankdarbių skridau į Airiją, kur turėjau nemenką pasisekimą. Išpirko viską. Užsienyje labai vertina rankų darbo gaminius.

A. Steponėnienės sukurtų žaislų mažiesiems galima įsigyti žaidimų kambaryje „Baby FUN“ (Kupiškio g. 51–62, Utena)

Vytauto Ridiko ir A. Steponėnienės asmeninio archyvo nuotr.