Nuo gegužės mėnesio Utenos PSPC Psichikos sveikatos centre dirbti pradėjo vaikų ir paauglių psichiatrė Rūta Amilevičienė. Gydytoja, kilusi iš Panevėžio, vaikų ir paauglių psichiatrijos studijas krimtusi Vilniaus universiteto Medicinos fakultete ir daug metų pašventusi darbui farmacijos srityje, prieš metus nusprendė grįžti prie savo tikrojo pašaukimo – gydytojo profesijos. Po metų laiko stažuotės ir medicininės psichiatrijos žinių atnaujinimo Uteną gydytoja pasirinko, kaip pati sakė, taip sukritus gyvenimo kortoms. Šiame mieste esančiai sveikatos priežiūros įstaigai reikėjo psichiatro, o ji kaip tik tuo metu ieš- kojo darbo. Pašnekovė atviravo, kad Uteną po truputį bando prisijaukinti, žavisi šio miesto parkais, ežerais, pėsčiųjų takais ir save jau vadina uteniške, mat į namus sostinėje grįžta tik savaitgaliais. Artė- jant mokslo metų pradžiai su gydytoja pasikalbėjome apie aktualią problemą tarp vaikų – patyčias, jų pasekmes sveikatai bei patyčių sukeltų ligų įveikimo galimybes.

Ar vaikų ir paauglių psichiatrija sudėtinga medicinos sritis ir kodėl būtent šią sritį pasirinkote?

Pirmiausia, galbūt todėl, kad gerai mokiausi, man sekėsi tikslieji mokslai. Be to, tuo laiku, kai aš augau, buvo populiarios tik kelios specialybės – teisė, medicina. Būdama 10-oje klasėje nusprendžiau išbandyti medicinos sritį ir įsidarbinau ligoninėje sanitare. Įvertinusi, kad man tai patinka, nusprendžiau rinktis mediciną. Man visada buvo įdomu, kaip jaučiasi žmogus, ką galvoja, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi. Svarsčiau apie psichologiją, bet pasirinkau psichiatrijos studijas.

Kokiomis psichikos ligomis dažniausiai serga vaikai, paaugliai?

Dažniausiai pasitaiko raidos sutrikimai, protinis atsilikimas ir ligos, susijusios su protine negalia. Taip pat nemaža dalis pacientų kreipiasi dėl emocijų, elgesio sutrikimų ir šiuos sutrikimus lydinčių pasekmių.

Ar sergamumas psichikos ligomis tarp vaikų, paauglių didėja?

Statistiniai duomenys rodo, kad nuo 2017 iki 2023 metų sergamumas psichikos ligomis didėja.

Kokios priežastys lemia sergamumo didėjimą?

Mano manymu, yra kelios tai lemiančios priežastys. Pirmoji – tai COVID-19 ligos paplitimas ir karantino suvaržymai, kurie apribojo visuomenės socialinius ryšius, bendravimą. Karantino metu ir po jo padaugėjo įvairiausių psichikos sveikatos sutrikimų atvejų.

Kita priežastis – žydrieji ekranai. Žinoma, mes nuo šių modernaus pasaulio privalumų niekur nepabėgsime, tačiau labai svarbu išmokti jais tinkamai naudotis, kad būtų naudingi, o ne darytų žalą. Virtualioji realybė įtraukia, ypač vaikus. Ilgainiui tampa sunku atskirti, kur yra realybė, o kur virtualus gyvenimas, darosi sunku komunikuoti, palaikyti socialinius santykius su aplinkiniais žmonėmis realiame gyvenime.

Trečioji priežastis – pagerėjusi psichikos ligų diagnostika.

Ir, manyčiau, bene svarbiausia priežastis – tai stigmų, baimių, visuomenės požiūrio į psichiatriją pokyčiai. Mažėja žmonių, kurie bijo kreiptis į psichiatrą. Tai ypač pastebima tarp jaunesniosios kartos atstovų. Jauniems tėvams jau nėra baisu praverti psichiatro kabineto duris. Žmonės pradeda suprasti, kad kaip ir fiziniu kūnu, taip ir vidine būsena rūpintis būtina.

Kokio amžiaus vaikai dažniausiai yra Jūsų pacientai?

Kalbant apie emocijas ir elgesio sutrikimus, dėl šių problemų dažniausiai kreipiasi paaugliai nuo 11–12 metų amžiaus.

Dėl raidos sutrikimų vaikai iki 5–6 metų amžiaus dažnai yra konsultuojami socialinių pediatrų, todėl šio amžiaus tarpsnio pacientai pas psichiatrą patenka rečiau. Į psichiatrą dėl raidos sutrikimų dažnai kreipiasi tėvai dėl 3–5 metų vaikų raidos sutrikimų.

Artėjant mokslo metų pradžiai aktualu pakalbėti apie patyčias mokyklose ir jų sukeliamą žalą vaikų sveikatai. Kokių pasekmių gali turėti ilgalaikės patyčios?

Į mane dažniausiai kreipiasi pacientai dėl ligų ar sutrikimų, kuriuos nulėmė išgyventos patyčios. Apie 60 proc. visų besikreipiančių yra patyrę patyčias ir išgyvenantys jų pasekmes. Patyčios ypač trikdo kasdienį įprastą vaiko gyvenimą. Vaikai yra itin nuo aplinkos – šeimos ir ugdymo įstaigos – priklausanti visuomenės dalis, nes jie mokykloje praleidžia didžiąją dalį dienos. Nuolat patiriamos patyčios sukelia emocijų, elgesio sutrikimų, nerimo padidėjimą, savižalą ir net suicidinių minčių. Pastarosios būklės gali kelti grėsmę vaikų gyvybei.

Ar patyčių padariniais vadinamos psichikos ligos įveikiamos? Koks yra gydymo, gijimo procesas ir kiek jis gali trukti?

Psichikos ligų gydymas, sveikimo kelias yra ilgas, reikalaujantis nuoseklumo ir kantrybės. Šios ligos diagnozuojamos kompleksiniu būdu, bendradarbiaujant su vaiko tėvais, psichologais, socialiniais pedagogais, pedagoginės-psichologinės tarnybos specialistais. Tai yra komandinis darbas. Vienas psichiatras diagnozuoti negali.

Pasidalykite mintimis, kaip, Jūsų nuomone, būtų galima užkirsti kelią patyčioms mokyklose ar kitose bendruomenėse?

Jeigu būtų žmogus, kuris galėtų atsakyti, ką daryti, kad pasaulyje neliktų patyčių, jis, ko gero, būtų apdovanotas Nobelio premija. Patyčios – ne tik Lietuvos problema. Jos egzistuoja visame pasaulyje. Manyčiau, iš dalies patyčios yra tam tikros bendruomenės kultūros dalis. Lietuviai turi savitą bendravimo stilių, neretai kalbėdami net nepajuntame, kad pasakytas žodis gali užgauti, įžeisti. Taigi negalima teigti, kad vaikai patyčias patiria tik iš bendraamžių, neretai iš jų tyčiojasi ir suaugusieji. Mano konsultuojamų vaikų tėvai kartais atskleidžia, kad vaikai ugdymo įstaigose patyčių sulaukia ne tik iš mokinių.

Kaip manote, ar ugdymo įstaigose taikomos įvairios prevencinės priemonės, programos prieš

patyčias nėra tik bevaisiai bandymai jas suvaldyti?

Mokyklose yra stengiamasi suvaldyti patyčias, tačiau, kad ir kokia tobula bebūtų prevencinė programa ar priemonė, reikia suprasti, jog ją vykdo žmonės. Todėl kartais gerų rezultatų šiek tiek pritrūksta. Neretai toms programoms įgyvendinti stinga žmogiškųjų išteklių, mokyklose trūksta pedagogų, logopedų, mokytojo padėjėjų, socialinių pedagogų, dėl to patyčias pastebėti laiku ir joms užkirsti kelią kartais būna neįmanoma dėl per didelio darbo krūvio ir pan.

Siekiant įveikti patyčias svarbus visuomenės švietimas, kad mes visi sugebėtume suvokti, jog kitoniški žmonės turi tokią pačią teisę, kaip ir visi, būti visuomenėje, bendruomenėje ir turi tokią pačią teisę džiaugtis gyvenimu.

Ar daug yra buvę sėkmės istorijų, pasveikimo atvejų Jūsų darbo praktikoje?

Mano, kaip gydytojos, darbo stažas yra gana nedidelis. Tačiau aš sėkmės istorijomis vadinu ir tas akimirkas, kai ateina paciento tėvai ir pasako: ačiū, mano vaikui geriau. Arba kai pritaikius tinkamą gydymą vaikas pradeda jaustis geriau. Man sėkmės istorija yra, kai sulaukiu padėkos už tai, kad tėvams, atvedusiems vaiką pas mane į konsultaciją, patariu pasirūpinti savimi, nepamiršti skirti dėmesio sau. Nes neretai tėvai, besirūpindami vaikais, pasimeta rutinoje, pamiršta tai, kad ir patys turi asmeninių poreikių, kurie taip pat yra labai svarbūs.

Kaip grįžus į namus po sunkaus darbo Jums pavyksta atsiriboti nuo išgirstų pacientų istorijų, išgyvenamų sunkumų?

Ne visada pavyksta uždarius kabineto duris išsklaidyti mintis apie darbą. Tam tikri sistemos trūkumai kartais užkerta kelią pacientams gauti skubią ir būtiną pagalbą. Pavyzdžiui, vaikui reikalinga specialisto konsultacija čia ir dabar, tačiau tenka laukti eilėje ligai ir jos pasekmėms kartais negrįžtamai gilėjant. Tokie atvejai, kai negali padėti, sukrečia.

Bet stengiuosi baigusi darbą atsiriboti nuo darbinių reikalų, mėgstu aktyvią fizinę veiklą, daug vaikštau, darau pilateso pratimus, sportuoju. Man yra svarbi mano šeima, artimieji, draugai, bendraminčiai ir laikas su jais. Mėgstu lankytis teatre, parodose, žiūrėti kiną ir skaityti knygas. Tik pastaruoju metu mano skaitoma literatūra yra profesinė. Tenka prisėsti prie mokslinės literatūros, gilinti savo žinias, įsivertinti, ar viską žinau ir ar viską teisingai darau. Mediko profesija yra viena iš tų, kai kas dieną esi studentas ir turi tobulinti savo žinias, nes medicina – tai ta sritis, kuri labai greitai kinta.

Ką patartumėte tiems, kurie vis dar bijo praverti psichiatro kabineto duris?

Psichiatro bijoti nereikia. Pas jį galima ateiti ne tik konsultacijos ar gydymo, bet tiesiog pasikalbėti, jeigu kankina abejonė vienu ar kitu klausimu, susijusiu su emocijų, elgesio, nerimo ar panašiomis problemomis. Pacientams, prisirašiusiems prie Utenos PSPC, siuntimo pas gydytoją psichiatrą nereikia. Svarbu užsiregistruoti vizitui Utenos PSPC Psichikos sveikatos centro registratūroje. Taip pat nereikėtų baimintis ir tikėti mitu, kad gydytojai psichiatrai taiko tik medikamentinį gydymą. Pirmiausia stengiamasi taikyti kompleksinę aplinkos, gyvenimo būdo korekciją – tai socialinės aplinkos kūrimas, įdomios naudingos veiklos paieška, fizinio aktyvumo skatinimas. Tik išskirtiniais atvejais taikomas medikamentinis gydymas, tačiau ir šiais atvejais skiriama vaistų, kurie nesukelia pripratimo.

Autorės nuotr.