Lietuva ir lietuviai kiek gali prisideda prie pagalbos nuo karo kenčiančiai Ukrainai ir jos žmonėms. Mūsų šalyje steigiamos įvairios organizacijos, renkančios paramos lėšas, žmonės priima karo pabėgėlius savo namuose, aukoja jiems maisto produktus, higienos reikmenis ir panašiai. Bet yra ir pavienių asmenų, savo pastangomis organizuojančių įvairias iniciatyvas. Vienas tokių – ignalinietis Paulius Čiūdaras, suruošęs kamufliažinių tinklų, reikalingų karinės ir įvairios kitos technikos slėpimui, pynimą mūsų mieste, savo lėšomis supirkęs reikalingas medžiagas ir iš Ignalinos gyventojų prašęs tik vieno – darbo rankų.
Viltis – kad viskas greit baigsis
Prieš tris savaites įgyvendinti sumanytą iniciatyvą pradėjęs vyras sakė, jog ne vienam, televizorių ekranuose ar laikraščio puslapiuose išvydusiam žiaurius karo vaizdus, suvirpa širdis. „Šis karas, mano nuomone, tai didžiausia nesąmonė, kokia tik gali būti, – tikino pašnekovas. – Kaip jau kažkada sakiau, reikia džiaugtis kiekviena diena, kiekviena akimirka, o ne kariauti.“
Anot P. Čiūdaro, daug kas netikėjo, jog karas bus, netgi patys ukrainiečiai. Kaip pasakojo vyras, viena pažįstamų ukrainiečių šeima, anksčiau gyvenusi Kijeve, dabar apsistojusi Ignalinoje, taip pat tuo negalėjo patikėti. Tą dieną, kai prasidėjo karas, šeimos galva su vyriausiąja dukra lankėsi Kaukazo kalnuose, Sakartvele. Paskambinusi žmona pranešė apie prasidėjusius karo veiksmus. Supratę, kad nebegali pasilikti gimtinėje, jie susitarė susitikti kažkur Rumunijos pasienyje ir galiausiai atvyko į Lietuvą, bet iki šiol negali suvokti, kad viskas prasidėjo taip staiga, nelauktai ir netikėtai. Šeima kol kas saugi mūsų šalyje, bet veržiasi atgal į tėvynę.
Pasak P. Čiūdaro, jam sunku rinkti žodžius apie karą, nes ima ir pyktis bei įniršis agresoriui, ir neviltis dėl savo bejėgiškumo, ir gailestis karo užkluptiems žmonėms, o norisi tik vieno – kad šis košmaras kuo greičiau baigtųsi.
Pagalba maskuote
Kaip prisipažino ignalinietis, sukrėstas šių netikėtų įvykių, jis sugalvojo nors kažkokia pagalba prisidėti prie ukrainiečių kovos už laisvę. Anot jo, jam teko matyti, kad tokius maskuojančius tinklus pina ne tik lietuviai, bet ir kitų šalių piliečiai, todėl vieno pažįstamo atsiklausęs, ar tai būtų tikrai reikalinga priemonė ukrainiečių kariams, ėmėsi organizuoti tinklų pynimą. Pažįstamas ir net draugas – tai iš Ignalinos rajono, Bernotų kaimo (Mielagėnų sen.) kilęs lenktynininkas Gediminas Ivanauskas-Ivanule, tuo metu kaip tik buvęs Ukrainoje. „Man jis pasakė: „Brol, labai reikia, labai padės“… Taigi, beliko kibti į darbus, pirkti medžiagas, ieškoti darbo rankų“, – pasakojo P. Čiūdaras, pridūręs, kad jis nepriklauso jokiai organizacijai, todėl dalį reikalingų medžiagų pirko pats, dalį nemokamai gavo iš vieno Ignalinos krašto ūkininko, pinigais parėmė draugai.
Visgi pašnekovas pabrėžė, kad svarbiausias indėlis – žmonių, kurie prisidėjo pindami maskuojančius tinklus, nes šis darbas ilgai užtrunka, todėl svarbios buvo kiekvienos prisidedančios rankos. Vieną tinklą, kaip teigė P. Čiūdaras, keturi žmonės gali nupinti per vieną dieną. Anot ignaliniečio, tokių maskuojančių tinklų karo metu reikia daug, nes jie, galima sakyti – vienkartiniai. Juos kariai užmeta ant norimų paslėpti objektų, po to iškart išmeta ir nežaidžia susirinkinėdami.
Kaip pasakojo P. Čiūdaras, kai jau maskuojantys tinklai būna paruošti, jis susiskambina su į Ukrainą važiuojančiais pažįstamais, daugiausia sportininkais, ir perduoda jiems gatavus gaminius. Šie nugabena juos tiesiai į karo niokojamą šalį ir perduoda karinėms Ukrainos pajėgoms.
Prisijungė apie 60 savanorių
Kaip pasakojo ignalinietis, maskuojantis tinklas yra gaminamas iš paprasto balto nailoninio tinklo, jį arba apipinant, arba aprišant maskuojančios spalvos medžiagos atraižomis. Kai kas, pasak pašnekovo, pina tinklą iškart iš kamufliažinės medžiagos. Nupirkus ritinį tinklo, jis sukarpomas 5×4 m arba 5×3 m dydžio gabalais, kad būtų patogiau dirbinį ant ko nors užsikelti ir prie jo dirbti. P. Čiūdaro teigimu, esant reikalui, kelis atskirus jau paruoštus maskuojančio tinklo gabalus bus galima sujungti į vieną. Tą dieną, kai kalbėjomės, į Ukrainą išvažiavo jau 35 m gatavo maskuojančio tinklo, iš viso ignalinietis planuoja pagaminti virš 100 m maskuotės.
P. Čiūdaras pasakojo, jog kai kurie pagalbininkai kamufliažinį tinklą gamina namuose. Tiems, kurie tokios galimybės neturi, vyras organizuoja viešus pynimus. Užpraėjusį savaitgalį jie vyko šalia viešbučio-restorano „Žuvėdra“, praėjusį dėl nepalankių oro sąlygų – Ignalinos rajono kultūros centre. Kaip įvardijo pašnekovas, prie jo iniciatyvos iš viso prisijungė apie 50–60 žmonių ne tik iš Ignalinos, bet ir Vilniaus, Utenos, taip pat – ukrainiečiai, šiuo metu besiglaudžiantys mūsų mieste. „Iš pradžių galvojau, jog būsiu vienas, – šypsojosi vyras, – nes patiktukų socialiniame tinkle prie mano kvietimo prisijungti buvo daug, o štai konkrečių žmonių, pasiryžusių pagelbėti, atsiliepė tik vienas kitas.“
P. Čiūdaras sakė, kad atvažiavus į pirmo organizuoto viešo pynimo vietą, iš pradžių buvo tik jis vienas, bet atvažiavo viena, po to kita moteris, atsirado tokių, kurie darbą apsiėmė atlikti namuose. Pirmąją dieną, anot pašnekovo, jie dirbo keturiese, o antrąją susirinko bene dvidešimt žmonių. Praėjusį savaitgalį savanorių buvo apie 12. „Žmonės aukoja savo laiką, jėgas, bet matau, kad į kiekvieną rišamą mazgelį įdeda savo prašymus ir viltį“, – atskleidė ignalinietis. Anot jo, ignalinietė Lina Kondratavičiūtė, tinklus rišusi namuose, į kiekvieną savo supakuotą ryšulį įdėjo po šokoladą „Pergalė“ ir savo gamybos rožančių.
Džiaugėsi sulaukęs pagalbos
Vyras dar kartą džiaugėsi visų prisidėjusiųjų pagalba ir vardijo, kad prie iniciatyvos prisijungė bei visokeriopai pagelbėjo įvairaus amžiaus Ignalinoje gyvenantys žmonės, Vidiškių seniūnija, Ignalinos rajono Vidiškių gimnazija, Ignalinos krašto folkloro ansamblis „Čiulbutė“, Ignalinos Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos tikintieji, ūkininkas Zigmas Kajėnas, baidarių nuomos „Baidarių uostas“ savininkas, nemokamu maistu dirbančius vaišino viešbučio-restorano „Žuvėdra“ šeimininkai.
„Visų net negalėčiau išvardyti, bet tikrai esu labai dėkingas visiems, atsiliepusiems į mano kvietimą“, – šypsojosi P. Čiūdaras ir patikino, jog maskuojančių tinklų greičiausiai reikės tiek, kiek tęsis karas, o jis pasiryžęs padėti, kiek tik pajėgs. Taip pat ignalinietis linkėjo visiems išlikti žmonėmis ir ištiesti pagalbos ranką kaimynui, broliui, seseriai ar tiesiog artimam žmogui visada, kada tik prireikia, nelaukiant kol užklups karas.
Autorės nuotr.
