Strigailiškyje įsikūręs Žuvininkystės muziejus kviečia paragauti gardžios žuvienės

Strigailiškyje, tame pačiame pastate, kur įsikūrę Ignalinos rajono kultūros centro (toliau – IRKC) bei Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Strigailiškio padaliniai, slepiasi Žuvininkystės muziejus (toliau – muziejus), apie kurio egzistavimą, pasirodo, nežino net kai kurie Ignalinos rajono savivaldybės tarybos nariai. Plačiau apie šio muziejaus atsiradimo istoriją, dabartines aktualijas bei ateities planus papasakoti sutiko šiuo metu jį prižiūrinti IRKC Strigailiškio padalinio kultūrinių veiklų organizatorė Rima Grušnienė.

Žuvininkystės muziejuje – Ignalinos žuvininkystės ūkio istorija

Atsivėrusios muziejaus durys praskleidė paslapties šydą į be galo uždarą žvejų pasaulį, į kurį paprastai labai nenoriai įsileidžiamos moterys. Muziejuje apstu senovinių ir ne visai žvejybai skirtų įnagių (čia netgi galima išvysti brakonierių įrangą), informacijos apie žvejybos amatą, ypač aktualų nederlingose, bet vandeningose Ignalinos rajono žemėse, Lietuvoje gyvenančias žuvis arba žuvivaisą. Pasirodo, visa muziejaus istorija bei kai kurie eksponatai siejasi su Strigailiškyje kažkada veikusiu Ignalinos žuvininkystės ūkiu, iš kurio šlovės dabar telikęs Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Rytų regiono žuvivaisos skyriaus Ignalinos poskyris (toliau – ŽT Ignalinos poskyris), veisiantis lydekaites, skirtas ežerų įžuvinimui.

Kaip sakė R. Grušnienė, ŽT Ignalinos poskyrio vadovas Ademaras Bugailiškis, pradėjęs eiti pareigas 2009 m., maloningai atidavė muziejaus raktus ir leido jį rodyti lankytojams, nes anksčiau norinčių aplankyti buvo, bet nebuvo, kas jį parodytų. „Mūsų kraštas garsėja vandens telkiniais, čia tyvuliuojantys ežerai, upeliai puošia šią žemę, pritraukia turistus ir poilsiautojus, – kalbėjo pašnekovė. – Džiaugiamės, kad mūsų rajone 1958 metais, sujungus „Aušros“ kolūkį su žvejų artele „Gegužės pirmoji“, buvo įkurtas vienintelis Lietuvoje Ignalinos žuvininkystės ūkis. Buvo žvejojama penkių rajonų ežeruose: Ignalinos, Zarasų, Švenčionių, Rokiškio ir Utenos.“ R. Grušnienės teigimu, ūkyje buvo ne tik žvejojama, bet ir auginamos antys bei galvijai. Įvairių ežeruose gyvenančių žuvų – lydekų, karšių, stintelių, seliavų, ešerių, kuojų ir kitų – penkios dirbusios žvejų brigados sugaudavo daug, jas tiekdavo visos Lietuvos pirkėjams. Nuo 1960 m. vietoj tradicinės rankomis sukamos „bobos“ tinklams traukti, imta naudoti motorą. 1963 m. Strigailiškyje buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje žuvivaisos įmonė, anksčiau veisusi lydekas ir seliavas. Nuo 1964  m. ūkio darbuotojai bučiukais pradėjo gaudyti vėžius, eksportuotus vien tik į užsienį.

Darbštūs, ne kartą įvairiais prizais apdovanoti Ignalinos žvejai, žinoma, ir švęsdavo – kasmet liepos 26 d. švenčiamoje tradicinėje žvejų šventėje prisigalvodavo sau įvairiausių pramogų ir atrakcijų – sunkumų kilnojimą, žvejybą su spiningu, valčių lenktynes, skaniausios žuvienės rinkimus ir t. t.

Duris atvėrė prieš 13 metų

Anot kultūrinių veiklų organizatorės, nuo 1974 m. Ignalinos žuvininkystės ūkiui pradėjo vadovauti Algirdas Bagdanavičius, kuriam kartu su tuometiniu Žuvininkystės tarybos vyriausiuoju žuvininku Gintautu Kinduriu ir kilo idėja įkurti Žuvininkystės muziejų. Mintį įgyvendinti padėjo ir A. Bagdanavičiaus žmona Elena. Muziejui kurti ir tvarkyti, eksponatams rinkti ūkyje netgi buvo įsteigtas muziejininko etatas. Oficialiai muziejus lankytojams buvo atidarytas 2008 m. liepos 26 d., bet, kaip jau minėta, ŽT Ignalinos poskyrio darbuotojai neturėjo galimybės jį aprodyti, nes užimti savo tiesioginiu darbu.

Dabar Ignalinos rajono savivaldybės administracija ruošiasi visą pastatą, kuriame įsikūręs ir muziejus, perimti į savo nuosavybę, tada, pasak R. Grušnienės, bus galima pagalvoti ir apie šiokį tokį muziejaus remontą bei plėtrą – norima išplėsti ekspoziciją, susijusią su poledine stintelių žvejyba sukant „bobas“ (beje, šiemet įtrauktą į Nematerialiojo kultūros paveldo vertybių sąvadą) ar pagausinti kitų muziejaus saugomų vertybių sąrašą. Pašnekovė prašė visų, turinčių ir galinčių, padovanoti kokius nors su žvejyba ar žuvininkyste susietus įrankius, įnagius, rakandus, daiktus ir panašiai, kreiptis į ją – ji mielai visa tai priglaus po muziejaus sparneliu. O kol kas dalis eksponatų išdėliota muziejaus viduje, dalis – vidiniame kiemelyje po stogeliu.

Paragaukite tradicinės žuvienės

Lankytojams, be to, kad gali susipažinti su Ignalinos žuvininkystės ūkio istorija, įvairiais žvejybos būdais ir kitais su žvejyba susijusiais faktais, žinoma, labai patinka ir galimybė dalyvauti pažintinėje programoje „Kol džiūsta tinklai“. Tada ne tik apžiūrimas muziejus, bet ir ant laužo verdama unikali, labai gardi žuvienė – tokia, kokia tradiciškai gaminama Aukštaitijos žvejų tiesiai ant ežero kranto. Pagal papročius, žuvų sriuboje ne tik nugesinamas nuodėgulis, bet ji dar ir „užšvartuojama“, t. y. užpilama šaltu vandeniu ir vėl užverdama. Pašnekovė tikino, jog skaniausia žuvienė – iš karpių, į ją dar dedama bulvių, morkų, svogūnų, prieskoninių žolelių, pipirų. Žinoma, pažintinė programa – mokama, be to, ją reikia užsisakyti iš anksto. Bet, anot R. Grušnienės, norinčiųjų netrūksta.

Dar lankytojams ji mėgsta paporinti istorijų, nutikusių žvejams, ar išvardyti papročius, kurių laikosi mėgėjai iš vandens telkinių traukti žuvį. Tarkim, jei žvejys, eidamas į žvejybą, pačią pirmą sutinka moterį – gali iškart apsigręžti ir traukti namo – žvejyba nesiseks. Arba jei kas nors palinkės sėkmės – žuvys nekibs. Dauguma žvejų dar ir mūsų dienomis turi „sėkmingas“ ir „nesėkmingas“ meškeres… Arba dar vienas prietaras: kad prišauktų sėkmę žvejyboje, kažkam iš artimųjų reikia mesti paskui išeinantį žvejį kočėlą, pagalį arba krepšį – tik jokiu būdų ne šluotą, nes kitaip visas žuvis „iššluos“.

Autorės nuotr. ir IRKC Strigailiškio padalinio archyvo nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas