Toliau tęsiame Egidijos Lee (Makuškaitės) pasakojimą apie gimtuosius Vygėlius (Užpalių sen.). Apie pirmąją elektros lemputę, kelionę į mokyklą, vakarienei verdamą zacirką ir mamos kepamą tortą-gulbę, apie tėvo svajonę ir jaunystėje neįvertintus namus…
Ta stebuklinga elektros lemputė…
Pasak E. Lee, į Vygėlių kaimo ulyčią jie, vienkiemių vaikai, nueidavo labai retai. Gal todėl, kad jie lankė mokyklą Vilučiuose, Užpaliuose, o aniems arčiau buvo Duokiškis (Rokiškio r.).
Kaimo vaikai draugavo daugiausia su vienmečiais ar panašaus amžiaus vaikais. Pašnekovė bičiuliavosi su Dalia Tursaite, Laima Tursaite, jos jaunesnis brolis Donatas su Vidmantu Čepėnu, Linu Karosu, vyresnis brolis Ričardas su Arvydu Tursa, Paulina Stasiškytė iš Kustų kaimo buvo pašnekovės bendraamžė, o keletas iš Stasiškių buvo brolio draugai. Tačiau daugiausia Makuškų atžalos bendravo su Vlado Tursos ir Čepėno vaikais.
Vygėliuose elektrą įvedė 1963 metais. Pašnekovė atsiminė, kad ji su broliais tuo metu žaidė su Vlado Tursos vaikais jų kieme, kai įsižiebė elektros lemputė. Tada Makuškų atžalos puolė bėgti namo – labai norėjo pamatyti tą stebuklą ir savo namuose. Vyresnysis brolis bėgo tiesiai per miškelį, kad tik greičiau, o mažesnioji, bėgdama keliuku, nebuvo tokia greita, nesuspėjo parbėgti pirma…
Cepelinai pusryčiams
Pašnekovė mokyklą Vilučiuose pradėjo lankyti 1967 metais, o jos vyresnis brolis Ričardas ėjo dar ir į Kišūnų aštuonmetę. Pasak moters, ji priklausė gausiai pokario kartai, tad jos klasėje mokėsi net 18 vaikų. Vis dėlto baigus septynias klases, Vilučių mokyklą uždarė (tiksliau, ji liko pradinė), nes vėlesnės kartos nebebuvo tokios skaitlingos. Į Užpalius Vilučių krašto vaikus vežiojo kolūkio autobusas – ir taip didelės užpaliečių dvi aštuntos klasės dar labiau išsipūtė, pasiekdamos 32 mokinių skaičių kiekvienoje iš jų. Beje, pašnekovei brolis Donatas, pasikonsultavęs su klasioku Remigijumi Šinkūnu iš Vilučių, atkūrė, kad pradžioje mokinius vežiojo bortiniais sunkvežimiais, buvo ir žalias lietuviškas autobusiukas KAG, kurį paskui lyg perdavė Kaimynams, kai Vilučių kolūkį su Gegužės Pirmosios kolūkiu jungė. O vilutiškiai vaikams vežioti gavo ponišką LAZ. Buvusiai Užpalių vidurinės mokyklos mokinei iš vairuotojų daugiausia įsiminė Algis Paškonis, tačiau būta ir kitų vairuotojų: Juozas Beržinskas, Aurimas Mierkis, Petras Dabriaga.
Anot E. Lee, jai pasiekti mokyklą buvo patogu, nes tėtis dirbo sandėlininku – kaimo vaikus žiemą nuveždavo arkliu, pavasarį – motociklu („Iž Jupiter“, emka), namo grįždavo pėsčiomis. Pašnekovės vyresniam broliui Ričardui taip nepasisekė – kolūkis tada vaikų dar neveždavo į Užpalius. Jis keldavosi anksti, prieš šešias, nes po valandos reikėdavo būti autobusų stotelėje. Žiemą būdavo visiškai tamsu. Atvažiuodavo į Užpalius, tačiau mokykla dar būdavo uždaryta, tad vaikai šaldavo miestelio centre stovinčioje stotelėje. „Grįždavo autobusu gal ketvirtą valandą. Išvažiuoji anksčiausiai, o grįžti sutemus (žiemą). Dar parklampoji kilometriuką ar pusantro nuo autobuso. Ir kita diena vėl tokia pat. Mama darydavo valgyt rimtai. Iki dabar juokiamės, kad brolis kelis cepelinus suvalgydavo pusryčiams, kad būtų sotus visą dieną. Man šito patirti jau neteko, nes aš už jį ketveriais metais jaunesnė. Kai Vilučių mokyklą uždarė, mus visus vežiojo kolūkio autobusas“, – pasakojo E. Lee. Anot jos, gal brolis, taip sunkiai siekdamas mokslų, daug ir pasiekė – tapo mokslininku.
Saldi gražuolė gulbė
Moters teigimu, jos šeimoje maistas buvo paprastas, kaimiškas. Maisto kulto nebuvo, nebuvo ir akcentuojama, kad kažkas kažko nori valgyti, valgydavo tai, kas būdavo patiekiama. Vyravo mėsiški patiekalai, sriubos…
Ryte dažnai kvepėdavo blynais, kuriems dažinį darydavo iš sutrintų vakarykščių bulvių arba raugintų kopūstų sriubos tirščių, užpiltų spirgais.
Zacirka buvo vakaro valgis. Ji Makuškų šeimoje buvo gaminama taip: į kvietinius miltus mažais šliūkštelėjimais pilamas vanduo, formuojami vidutinio dydžio gumuliukai, kurie metami į verdantį vandenį. Vanduo pasūdomas ir užbalinamas pienu. Galima ilgiau pavirti, uždengus palaikyti, t. y. pašutinti, tada zacirka įgauna kitokį skonį. Jei į šį patiekalą dėdavo kiaušinio (pagerindavo), tuomet tai jau būdavo leistinukai. Pasak pašnekovės, jos mama buvo „pieninė“, o tėvas – „mėsinis“, todėl jam visur reikėjo spirgų. Štai kodėl ir zacirką jam į dubenį pildavo liesesnę, kurią jis pasigardindavo dideliu šaukštu paspirgintų rūkytų lašinių.
Anot E. Lee, jos mama nebuvo iš tų kaimo gaspadinių, samdomų ruošti įvairius balius, tačiau ji pasižymėjo išradingumu, mokėjimu nustebinti. Dukra vaikystėje ne kartą matė, kaip mama kažkokiai progai kepdavo ne paprastą tortą, o gulbę. Paukščio kaklą ir sparnus kepdavo atskirose blėkose, išeidavo kieti kieti. Snapą nutepdavo kiaušinio tryniu. Į balius nešdavo ir tortą-atverstą knygą, kurioje ranka įrašydavo sveikinimą. „Niekur nesimokė, kepdavo, kaip pati sugalvodavo, iš to, ką turėjo… Bet fantazija buvo ne kaimiška, ne taip kad belekaip ir beleką“, – teigė dukra.
Kodėl taip sunku palikti savo kraštą?
E. Lee nemano, kad melioracija labai vertė iš kaimo kraustytis, tačiau, pripažino, tikslesnių aplinkybių nežino: „Nemanau, kad buvo prievarta. Aišku, aš nežinau, nes mums buvo tikrai neįdomu. Aš tik dabar pagalvoju: dievuliau, kaip gali būti taip neįdomu?! Aš netgi nebuvau, kai mūsų namus griovė ir viską gabenosi. Gal tuo metu svečiavausi pas pusseserę ar buvau išvažiavusi pas pusbrolius į Vilnių. Žinau, kad ant aukšto buvo sukrauti seni laikraščiai, susegtos „Žvaigždutės“, „Liepsnos“. Jas pasivartydavau, man buvo įdomu, bet aš jų neišsaugojau. Tada man buvo tas pats.“
Pasak moters, jos tėvas visada turėjo svajonę „vaikeliukams“ pastatyti naujus namus. Jei jo tėvas buvo seno kirpimo žmogus, norėjęs gyventi tik senovinėje dviejų galų gryčioje, jo sūnus galvojo, kad jie gyvena pernelyg senoviškoje troboje. Įsibėgėjant aštuntajam dešimtmečiui visi, kas tik galėjo, stengėsi statytis keturkampio plano, modernesnius namus. Apie naujus namus tėvas galvojo dar prieš melioraciją, kai atėjo ir ji. Melioracija mokėjo už kiekvieną pastatą, už kiekvieną obelį, tad taupūs Makuškai nusprendė statytis namus Vilučiuose. Tačiau Vilučiuose tuo metu galiojo kažkokie draudimai, todėl Juozas Makuška ėmėsi statybų žmonos tėviškėje. Pastatė mūrinį namą, sutuoktinė net susirado darbą. Ir tada tėvas suprato, kad negali palikti gimtojo krašto, negali išeiti iš Vilučių, kuriuose sandėlininku pradirbo daug metų, pažinojo kiekvieną žmogų, visi buvo savi. Tuomet J. Makuška perleido naujuosius namus žmonos seseriai, kurios vyras labai prisidėjo prie statybų, o pats, atsilaisvinus buvusiems draudimams, labai greitai pasistatė mūrinuką Vilučiuose.
Nors tėvas ir svajojo „vaikeliukams“ pastatyti namus, „vaikeliukai“ ilgai juose negyveno. Vyresnysis jau buvo studentas, jo sesuo gyveno ne daugiau pusantrų metų ir baigusi vidurinę išvyko studijuoti į Vilnių, po ketverių metų siekti aukštesnio mokslo išvažiavo ir jaunėlis.
Paskutinį gyvenimo dešimtmetį tėvai gyveno Vilniuje, arčiau vaikų. Iš pradžių jie būgštavo, kad tėvui, kadaise atsisakiusiam gimtąjį kraštą iškeisti į Juodonis (Rokiškio r.), bus labai sunku gyventi didmiestyje, tačiau nerimauta be reikalo – vyras taip mylėjo slaugomą sutuoktinę, kad tada jam aplinka jau nebuvo svarbiausia. Kartu jie nugyveno 62 metus, plačiame giminių rate spėjo atšvęsti ir deimantines vestuves. Atgulė prie savųjų Duokiškio miestelio kapinėse.
Kai tėvai persikraustė į Vilnių, namai Vilučiuose liko tušti, tačiau vaikai, nenorėdami užgauti tėvų, buvo nusprendę, kol jie gyvi, namų neparduoti. Tačiau gyvenime susidėjo atsitiktinumų virtinė: Tarvydžiuose mirė tėvo sesuo Adelė, o jos dukra, ieškojusi namų Užpaliuose, kažkaip susikalbėjo su pusbroliais ir išėjo taip, kad įsigijo jų buvusius namus.
Kadangi naujuosiuose namuose „ilgai turėjo daug malkų“, E. Lee daro prielaidą, kad Vygėlių trobą tiesiog supjaustė malkoms. Tvartą greičiausiai nupirko Sačkovai iš Kėpių (Užpalių sen.). Vėliau tvartas, kaip ir visa sodyba, sunyko.
Pasak E. Lee, prie namų buvo gana didelis sodas. Vidury kiemo šlamėjo stora saldinė obelis. Vilučiuose tėvas irgi pasodino sodelį. Kartą dukra atvažiavusi iš Vilniaus puolė pasakoti, girtis, kaip gražiai pas ją žiedais apsipylė keli jauni medeliai. „Tėtė buvo toks gana santūrus, šypsosi taip į ūsą ir sako: „Tai matai, kai savo sodinta, tai ir vienas medelis baisiai gražiai žydi, a kad par mum visas sodas plieskia baltai, tai nematai“, – pasakojo moteris ir pridūrė, kad tėvas nieko blogo nenorėjo pasakyti, tik gražiai dukrą pamokė įvertinti ir kito darbą.