Rugsėjo 27-oji – Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Tai puiki proga apmąstyti ir asmeninį profesinį kelią, ir kolegoms keliamus uždavinius bei laikmečio iššūkius. Esminis socialinio darbuotojo bruožas – pagarba prigimtiniam žmogiškajam orumui. Jį gerbti, saugoti, puoselėti – šios srities specialistų uždavinys. Manau, kad socialiniame darbe negali būti formalaus požiūrio: visada turime duoti tiek, kiek žmogui, paslaugų gavėjui, reikia, ir net truputį daugiau.
Socialinis darbas – dar ganėtinai nauja profesija Lietuvoje, skaičiuojanti vos porą dešimtmečių. Sovietinė sistema buvo žiauri nelaimės, ligos užkluptam žmogui: užuot padėjus, jis buvo slepiamas, jo gėdijamasi ar jis gėdijamas. Taip, vietoje to, kad žmogui padėti, jį integruoti, įgalinti, problema buvo slepiama. Prisiminkime, kaip sovietmečiu visuomenė žiūrėjo į žmones su psichosocialine negalia: specialios darželių grupės, specialios mokyklos, vėliau specialūs globos namai už aukštų tvorų. Ar mūsų miestai ir miesteliai, įstaigos buvo pritaikytos judėti žmogui su negalia? Reikėjo trijų dešimčių metų, kad visuomenės požiūris pasikeistų. Ir jis nesikeitė savaime: socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai, užimtumo specialistai – daugybė socialinėje sferoje dirbančių žmonių dėjo ir tebededa didžiules pastangas, kad visuomenės požiūris keistųsi. Ačiū ir visuomenei, kuri vis drąsiau ir atviriau priima ypatingus žmones, suprasdama, kad jie yra vieni iš mūsų.
Į socialinio darbo sferą atėjau ne iš karto: tuo metu, kai rinkausi profesiją, socialinė sistema Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Todėl pasirinkau pedagogės kelią. Nors šioje srityje lydėjo sėkmė, vis tiek pašaukimas vedė ten, kur jaučiuosi geriausiai, tad pasirinkau socialinio darbo studijas. O pirmoji darbinė patirtis buvo ypatinga – tapau novatore. 2008 m. Rokiškio rajono savivaldybė sumanė kurti Obelių savarankiško gyvenimo namus. Tuo metu šie namai buvo naujovė: vienintelė tokio pobūdžio įstaiga buvo Linkuvoje, tačiau ir jos patirtis mums netiko. Taigi, nei veikiančio pavyzdžio, nei patarimų ieškoti nebuvo kur. O dar spaudė laikas: žmonių, ieškančių prieglobsčio buvo išties daug. Ši paslauga aktuali iki šiol: Obelių savarankiško gyvenimo namai visuomet yra užpildyti. Jų gyventojai – žmonės, kuriems dėl tam tikrų problemų reikia saugaus prieglobsčio. Tai – ir namų neturinčios jaunos šeimos, ir priklausomybių kamuojami asmenys, ir vieniši senyvo amžiaus žmonės, kuriems patiems jau per sunku pasirūpinti savimi ir būstu žiemą. Savarankiško gyvenimo namai – tik laikina stotelė paslaugų gavėjo gyvenime – per tą neilgą laikotarpį (maždaug pusmetį) reikia pasistengti atkurti ar išugdyti jo savarankiško gyvenimo įgūdžius. Kuo tik neteko būti: ir teisininku, ir šeimyninių ginčų arbitru, ir mokytoju, ir psichologu, ir nuodėmklausiu. Teko ir naują gyvybę sutikti, ir išlydėti žmones į Amžinybę. Būta ir daugybės šviesių akimirkų, kai jautiesi prisidėjęs prie asmens pažangos, tobulėjimo, sustiprinęs jo pasitikėjimą savimi, ateities viltis. Būdavo ir labai skaudžių momentų. Iki šiol atmintyje išlikęs teismo posėdis, kai mes, darbuotojos, negalėjome sulaikyti ašarų dėl valstybės globon paimamo kūdikio, nes jo mamai motinystė buvo per sunki… Tačiau viską atperka sėkmės ir laimės istorijos: paslaugų gavėjo surastas darbas, įsigytas būstas… Daug tokių prasmingų istorijų susikaupė…
Vėliau teko vadovauti visam Rokiškio socialinės paramos centrui. Gausus kolektyvas, gausus ir nuolatos plečiamas paslaugų, kurių poreikis dėl visuomenėje vykstančių demografinių pokyčių vis auga, spektras. Atliepti juos – vienas svarbiausių šiandienos valstybės uždavinių. Atrodytų paradoksalu, kad sparčiai besiplečiančioje socialinių paslaugų sferoje vis dar trūksta informacijos apie jų visumą. Galime didžiuotis sėkmingu projektu, kurio dėka 2021 m. sukūrėme vieningą Rokiškio rajono savivaldybėje teikiamų socialinių paslaugų informacinę sistemą. Negaliu nepasidžiaugti ir Rokiškio socialinės paramos centro sėkme, įvertinta EQUASS sertifikatu.
Šiandienė socialinės globos įstaiga susiduria su dvejopais iššūkiais: ir kiekybiniais (auga poreikis įvairiausioms socialinėms paslaugoms), ir kokybiniais – integruoti, įgalinti, ugdyti. Būti tvirta atspara žmogaus gyvenime, kad atsirėmęs į specialistų petį, jis galėtų žengti savuosius žingsnius į savarankiškesnį, prasmingesnį gyvenimą.
Kokia tos sėkmės paslaptis? Neformalus, nepopierinis požiūris. Suvokimas, kad už žodžių „paslaugų gavėjas“ stovi gyvas, jautrus žmogus – su savo patirtimi, skausmu, viltimi, ligomis ir negaliomis, išdavystėmis ir atradimais. Ir nėra to stebuklingo rakto, kuris atrakintų bet kurią širdį. Kiekvienas žmogus yra unikali asmenybė, todėl ir santykis su juo turi būti individualus. Užmegzti tą ryšį, kuris įgalina, kuris keičia žmonių gyvenimus – tai yra socialinio darbo esmė.
Vienas sunkiausių dalykų mūsų darbe – rasti balansą tarp dokumentų, tvarkų ir gyvo bendravimo. Ne veltui pabrėžiama, kad bet kuriam šio laikmečio žmogui labiausiai to ir trūksta – šilto ryšio, santykio su aplinkiniais. Kiekvienas norime būti pamatytas, įvertintas, išklausytas. Jautrus, įdėmus klausymas – vienas svarbiausių žingsnių dideliame pagalbos ir pokyčių kelyje.
Kitas labai svarbus dalykas – pagalbininkų komanda. Be jos neįmanomas sėkmingas darbas. Džiaugiuosi kiekvienu specialistu, kurį pavyko paskatinti tobulėti, augti, prisiimti vis didesnę atsakomybę, imtis ambicingesnių tikslų. Nuolatinis tobulėjimas, nauji iššūkiai – šiandieninė socialinio darbuotojo kasdienybė.
Tačiau turime suvokti, kad norint padėti kitiems, reikia turėti resursų savyje. Tai – jauki šeimos ir namų aplinka, kurioje galima pailsėti nuo rūpesčių, aktyvi visuomeninė veikla, leidžianti semtis žinių, patirčių, įspūdžių. Ne vienerius metus vadovavau Obelių jauniesiems šauliams. Ir bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ dalyvavome, ir pratybas rengėme, ir patriotinius renginius, laisvės kovų vietas kartu lankėme.
Su mintimis augti, tobulėti, skatinti augti kitus – ir kolegas, ir paslaugų gavėjus – atėjau dirbti į Utenos socialinės globos namus. Tai – nauja, įdomi patirtis. Tikiu, kad mano žinios ir gebėjimai duos naudos Utenos kraštui ir jo žmonėms. Juk kiekvieno mūsų gyvenimo ir darbo prasmė – dovanoti save kitiems.
Lietuvos socialinio darbuotojo dienos proga būsimiesiems kolegoms linkiu drąsos, artimo meilės ir tikėjimo žmogumi. Kad ir į juodžiausią gyvenimo naktį patekęs, jis gali keistis. O jūs esate ta tvirta pagalbos ranka, kuri taip reikalinga ligos ar nelaimės atveju. Jau dirbantiems šį darbą kolegoms ir sau linkiu, kad kiekviena diena būtų prasminga – geromis patirtimis, įspūdžiais ir ateities viltimis. Lai jūsų namai būna jaukus ir saugus užutėkis nuo kasdienos iššūkių. Lai jus lydi gera sveikata ir Dievo palaima už tą kartais tylų, kartais nepastebimą, bet tokį kilnų ir reikalingą darbą. Telydi jus įkvėpimas, sėkmė ir laimė.
Utenos socialinės globos namų direktorė Jolanta Paukštienė
