Jei iš Utenos pro Rašę važiuotumėte Sudeikių link, netrukus už naujųjų miesto kapinių kelio ženklas nurodytų kryptį į Garnelius. Kaimas – priemiesti­nis, dalis jo, jei dar neįjungta, tai ateityje tikrai bus paaukota miesto plėtrai. Senųjų gyventojų kaime ti­krai daug nerasi. Viena jų – senbuvė Ona Šyvienė (Petrulionytė) – pernai atšventusi savo devyniasde­šimtmetį, sakė nuo jaunumės vargusi kolūkyje, pri­sipažino „labai daug dirbusi, mažai valgiusi ir mažai miegojusi“.

Sušaudytos baklaškos

Kalbėdama apie savo tėvą, Antaną Petrulionį, pašnekovė sakė, kad jam teko ir kareiviu pabūti, ir policininku dirbti. „Anas buva paimtas kariuome­nėn. Kariuomenėj bebūnant iš­ėjo karas. Matyt, aštuoniolik­tais metais. Ir jį paėmė karan, anas buva raiteliu. Kuprinej buva baklaškas gelažines. Su­šaude jo kuprinį, bet anas iš­joja, lika gyvas. „Nuo kulkas išbėgau, tai kažna kaip aš gy­vinsiu?“ – mąstė. Bet laimin­gai grįža, apsivedė, gyvena…“ Tėvas prie Smetonai buvo ir policininku. Tarnavo Utenoje. Išėjus iš tarnybos, gavo brau­ningą. Užėjus rusams, ginklą slėpė. Jo sesuo buvo ištekėjusi už Zabuko, kuris irgi buvo po­licininkas. Jis pasitraukė į Va­karus. Iš pradžių į Vokietiją, paskui – į Ameriką. Prieš šiam išbėgant, svainis atidavė jam brauningą: „Man jo neberai­kia. Mani nenušava ir aš nebe­noriu jo bevartot“.

Smėlis skrandyje ir kapeikinės rankos

O. Šyvienės mamos šeima buvo gausi – aštuoni vaikai. Viena sesuo išvažiavo į Ameri­ką, ten išgyveno visą gyvenimą. Už Atlanto nuvyko ir vienas brolių, bet dingo be žinios. Vyk­ti pas seserį į Ameriką gavo lei­dimą ir pašnekovės mama. Vis­kas buvo paruošta, apmokėta, tačiau „uždarė kelią“ ir mama su kita seserimi patraukė į Sankt Peterburgą. Aštuonis metus ten gyveno, gerai išmoko rusiškai, paskui savo vaikams pamokas padėdavo ruošti.

Paskutiniu traukiniu 1918 m. atvažiavo iki Daugpilio (Latvi­ja), o namus pasiekė pėsčio­mis. Namie tėvas ant stalo pa­dėjo bakaną duonos ir lašinių. „A anas Leningradi jau bada­va. Arklius, kol jų buva, suval­gė, viskų suvalgė… Kas galė­jo smėlį valgyt, tas išgyveno,“ – tikino O. Šyvienė. Jai mama pasakojo, kad ruskelas drau­giškos buvo, su jomis lietu­vė dirbo skelbykloj. Garneliš­kė priiminėdavo ir išduodavo rūbus. „Saka, pirštai per tiek metų nuo kapeikų atšipdava. Ir kad nors vienų pasiėmusi būtų! Nerūpėja, nerušioja… Niekas nevagė – nerūpėja pinigai. Ne­turėja – ir nereikėja“, – reziu­mavo pašnekovė.

Septynmetė melžėja

O. Šyvienės motina, vietinė, ištekėjo už garneliškio. Jauna­vedžiai glaudėsi pas jaunojo tė­vus, čia taip pat gyveno ir dvi jų dukterys bei sūnus. Gryčia buvo be grindų, asloje stovėjo dvi lo­vos, o ant didelio pečiaus bent keturi žmonės galėjo sugulti. Taip vargingai ir gyveno. Vė­liau pašnekovės tėvo brolis ki­tapus kelio pasistatė sau namus, viena sesuo ištekėjo, išvažiavo, o likusioji su broliene eidavo į Verbūnų dvarą užsidirbti. To­kių uždarbiautojų buvo nema­žai ir jie ateidavo ne tik iš Gar­nelių. „Dar buvau pacanka, bet jau ėjau su mama kopūstų kirs­ti. Galvos buvo didelės, vos pa­tįsdavau. Už visos dienos darbą mums dviem davė dešimt ko­pūstų. Buvau ir bulbų kast. Man gal dešimt metų buvo. Dešimt – tai jau daug! Aš jau septyne­rių karvę melžiau ir iš po dal­gės ėmiau. Neįsivaizduoju, kaip žmonės dabar nedirba! Tingi dirbt! Aš dar šita ranka negera – trūkę raiščiai – daržus nusiravė­davau“, – pasakojo garneliškė.

Maišai latviškos duonos

Anot O. Šyvienės, kai po karo ėmė stigti duonos, grūdų dar būdavo galima nusipirkti. Važiuodavo jų į derlingesnėmis žemėmis galinčius pasigirti Užpalius. Dideliame senosios gryčios pečiuje puikiai iškep­davo šeši dideli bakanai. Juos turguje kaip mat parduodavo Utenoje mokinęsi pašnekovės sesuo su broliu.

Grūdus maldavo ten, „kur da­bar jūra“. Adamonis, kuris tu­rėjo daug žemės, prie Smetonai buvo kaip ir ponas, jis valdė ir vandens malūną. Moteris atsi­minė, kaip didžturtis važiuoda­vo gražiais arkliais, abipus ve­žimo šunys bėgdavo, o kaimo vaikai lėkdavo pasižiūrėti šio reginio…

Užėjus rusams, Adamonis „išbėga užsienin“, o jo malūnas ėjo iš rankų į rankas… Kai kurie melnikai buvo nekokie šeimi­ninkai, nevengdavo pijokauti…

O. Šyvienė prisiminė laiko­tarpį, kai „Lietuvoje nebuvo duonos“. Turbūt tai nutiko ko­lūkių kūrimosi pradžioje, nes kolūkis duodavo gruzoviką, ku­riame ant aštuonių suolų susė­dę žmonės važiuodavo į Daug­pilį. Ten nusipirkdavo duonos, miltų, kiek norėdavo kruopų, bandelių… Visko atsiveždavo maišais. „A čionai šeimai duo­dava tik pa du bakanioku kir­zavas duonas. Šlapia duona, negali valgyt! A dar ailioj rai­kia stovėt… Pinigų dar turėjam – nuneši piena, kiaušinių…“ – sakė Garnelių senbuvė.

Išakėtas mirusiųjų miestas

O. Šyvienės brolis su seserimi prasimokė – kolūkyje neverga­vo. „Aš nuo pat pradžių – kaip dirbau vaikystėje, taip dirbau ir kolūkyje. Nedaug išdirbau – 30 metų ir susirgau inkstais. Iš pra­džių dirbau Sirutėnų kolūkyje, o vėliau „Už taiką“ kolūkis susiva­rė visus vienon krūvon: ir Nolė­nus, ir Luknius… Važiuodavom dirbti net Lukniuos!“ – pasako­jo senolė, užsiminusi, kad visi tie, kurie anksčiau dirbo Verbū­nų dvare, stojus kolūkiams, turė­jo pereiti dirbti į šiuos.

„Kolūkyje labai sunkiai dir­bom. Dviem arkliais akėjau, dalgiu pjoviau… O kur vyrai buvo? Vieni – statybose, kiti traktoristais išėjo… O mes, aš­tuonios moteriškės, dar tur­būt neženotos buvom, bet Ra­šėj žirnius nupjaudavom. Ten, kur dabar naujosios Utenos ka­pinės, buvo mano akėjamas lau­kas. Akėjau akėjau, o pasidarė va kaip – negyvų žmonių mies­tas!“ – porino garneliškė apie kolūkio žemę, už kurią vėliau nuosavybę atgavusiems savi­ninkams (tarp jų – ir O. Šyvie­nės pusseserė) buvo išmokėtos gana nemažos kompensacijos.

Moteris sakė buvusi labai dide­lė darbininkė – ji ir pirma daržą nuravėdavusi, ir pirma linų barą nuraudavusi… Įvertinta ir meda­liais. „Medalių užsidirbau, bet at­ėjo ir pasakė: „Tu užsidirbai me­dalių, bet tau nepriguli – tavo vyras slapstės, banditu buvo.“ At­sakiau: „Kai užsidirbau, dar bu­vau neženota. Pasikabink sau, nereikia man tavo medalio. Aš ne dėl medalio dirbau, o dirbau, kad dirbt“, – teigė O. Šyvienė. Tokį didelį, gal kartais ir perdė­tą darbštumą, moteris sakė per­davusi ir savo vaikams, kurių ge­rumo motinai, tikino garneliškė, galėtų palinkėti kiekvienam.

Vogtas medis po mergų padurkais

Pasak O. Šyvienės, kai gry­čią statė, buvo labai sunku. Ko­lūkio pirmininkas Laurenovas, nors ir turėjo miško, bet duo­davo labai nenoriai. Prašo trijų medžių, tai šiaip ne taip vieną išrašo. Kai ruskis, mėgęs sve­timas, su šiomis išvažiuodavo ant piliakalnio švęst, tada paš­nekovė su vyru eidavo medžių vogt. „Tai bent du medžiu pasi­vagiam, atsivežam. Reikia juk gryčią pabaigt statyt! Šešiasde­šimt pirmais ar antrais pradėjom statyt, dar vienas vaikas mažas buvo. Taigi reikės gyventi! Nei anas turėjo pinigų, nei aš, kai statėm trobas. Nebuvo pinigų. Anas biednas ir aš biedna. Kur­gi kolūkyje užsidirbsi?“ – pasa­kojo moteris, kuri su vyru sten­gėsi ir daugiau gyvulių laikyti, ir daugiau dirbti.

Lempos gesdavo…

„Oho, kaip dainuodava! Čia visi labai daininykai buva! Ko­lūkyje kai sustodava vyrai, kai dainuodava, tai Dranyčėnai ir Klaviniai girdėdava. Visi daini­nykai dabar jau išmirį… Mana vyras pagrabuos dainuodava ir į chorų aidava, net ir kituos kraš­tuos važiuodavą. Vilkaucka Un­tanas, Jonas, Jankauckai… Aja­tus, kakie daininykai buva! Unt šokių kai suveina, kai uždainuo­ja, tai lempa užgįsta!“ – su pasi­gėrėjimu porino O. Šyvienė apie balsingus garneliškius. Puikių dainininkių būta ir tarp moterų, kaip štai seserys Alduonė, Elena ir Emilė Žiedaitės. Šokius iš pat pradžių ruošdavo ten, pas ką tro­bos buvo padabnesnes, o paskui jie persikėlė į naujai pastatytus Sirutėnų kultūros namus.

Vasarą vyko gegužinės – neto­li pašnekovės namų, beržynėly­je, taip pat Vilkauskienės dabar jau tuščioje sodyboje. O. Šyvie­nės vaikai traukdavo į Verbūnus.

Burokai – svarbiau naujagimio

Kaimo žmonėms anksčiau kinas buvo didelė pramoga. „Laukdavam pinktadienia, nes kinas atvažiuodava, – pasako­jo garneliškė. – Užgirsti Sirutė­nuose, kad jau groja. Ir aš la­bai jau mėgau, a mana vyras tai neaplaidė nė viena kina. Taip jau privargstam nuo darbų, bet anas ant dviračia ir važiuoja. Ir aš kai kadu aidavau, bet vaikai dar raikia žiūrėt. Tai dar mama amžinų atilsį padėja auklet. Sa­niau nedave nė dienas nei prieš gimdymų, nei pa gimdymą! At­sivežiau mergiotį iš ligonines, a unt rytojaus atvažiava trakta­rius – aik pakrauk burokų prie­kabų! Ir pakroviau. Ir atajau, ir temperatūra net buva – niekas unksčiau nežiūrėja! Prie ruskia negausi nė dienas! Dykų žma­nių nebuva – visi dirba dirba dirba!“