Šeimyniškių (Vyžuonų sen.) istoriją atmintyje tebesaugo 97-erių sulaukusi šiame kaime gimusi ir už- augusi Janina Augutytė. Nelengva vaikystė, skaudžios netektys karo metu, išgyventa tremtinės dalia moters širdyje paliko dar tebeskaudančių randų ir iki šių dienų gyvų prisiminimų.
Basiems vaikščioti neteko
J. Augutytė, Šeimyniškiuose gyvenusių Jono ir Konstancijos Augučių dukra, artimų giminaičių jau nebeturi. Vyriausias jos brolis buvo Antanas, vėliau gimė Vaclovas, Feliksas ir Stanislovas. Pašnekovė iš penkių vaikų pati jauniausia.
Namai, kuriuose ji augo su broliais, tebestovi Šeimyniškiuose. „Juos statė mano tėvelis. Anksčiau gyvenome kloniuose prie Ruzgų, bet kėlėmės į vienkiemį. Tėvai čia gavo apie 12 hektarų žemės, dar ir Šeimyniškių miške buvo gavę apie 20 arų. Ale kad ten buvo balos, labai užaugę krūmais, tai tėvai dirbo, dirbo, dirbo, vargo, vargo, vargo…“ – prisiminimais dalijosi senolė.
J. Augutytės tėvas buvo kilęs iš Šeimyniškių. Šiame kaime, kaip sakė pašnekovė, gimė ir augo ne viena Augučių giminės karta. „Aš, kaip ir mano keturi broliai, irgi gimiau šiame kaime. Mūsų mama buvo Konstancija Žemaitytė. Ją tėvelis atsivedė iš Užpalių. Ji buvo audėja, ausdavo lovatieses, staltieses… Viską, ko prašydavo klientai. Jai tai buvo uždarbis“, – apie savo gimdytojus pasakojo J. Augutytė.
Moters teigimu, jos tėvas buvo batsiuvys. Jaunystėje jis buvo išvažiavęs į Leningradą ir ten gyveno kelerius metus. O gyvendamas su šeima siūdavo, taisydavo batus, todėl Augučiams basiems vaikščioti neteko. Siūdamas batus J. Augutis būdavo su akiniais, kuriuos jo dukra tebesaugo kaip brangią šeimos relikviją. „Paskui 17 metų šituos akinius nešiojo mano mama, grįžusi iš Sibiro. Dabar nešioju aš. Ir jokie kiti akiniai man netinka“, – sakė moteris.
Ganymas ir draugystė su dvarininkaite
Moteris pamena, kad Šeimyniškių kaime anuomet buvo nemažai kryžių. „Prie Ruzgų namų tebestovi kryžius. Prie mūsų namų irgi buvo pilko akmens kryžius su labai didele gražia metaline kryžavone, išdirbta žiedais visokiais, bet ji nukrito, išvirto. Tai mes tą kryžavonę pasiėmėm, kad nesugalvotų kas į metalo supirktuvę priduoti“, – pasakojo pašnekovė.
J. Augutytė mokėsi Kaliekių (Vyžuonų sen.) mokykloje ir baigė keturis skyrius. Jos pasakojimu, iš pradžių mokykla buvusi arčiau kelio, tačiau ji sudegė. Vėliau vaikai mokėsi ant kalnelio, pas Vėgėlę įkurtoje mokykloje. „Po tiesumu nuo namų iki mokyklos gal bent pora kilometrų buvo. O kai vanduo pakeldavo upę, kad net lieptą siekdavo, pereit nebegalima būdavo, tai tada eidavom pro Vyžuonėles. Atsimenu savo mokytoją Petkūną. Jis buvo atvykęs iš Vilniaus krašto ir gyveno Kaliekiuose. Geras buvo. Mane vadindavo ne Janina, o Jone“, – mokyklinius laikus prisiminė moteris.
J. Augutytė pasakojo, kad vaikystėje ji mėgo daug dirbti. Tik baigusi mokyklą, vos 12-os metų, vasaromis ganydavo karves. „Iš sava nora, geru valiu ėjau ganyt karvių. Turėjam dvi. Tai kaip tiktai vasara, būdava, paimu, išsivedu, paslaidžiu, priganau priganau. Būdava, man, kad dirbt ir dirbt. Tai darželį, būdava, sukasu, tai karkliukų vytelių pridrožiu, išbedžioju aplinkas, išdirbu išdirbu, prisėju. Tai, būdava, už dviejų kilometrų šviečia, kai žydi aukštas gėles. Nars mergiočių buva kaimynystej bent kelias, bet kų gi ti žaisi, man dirbt raikdava“, – pasakojo pašnekovė.
Senolė pamena, kaip eidavo į šokius, kurie dažniausiai vykdavo pas Šeimyniškių kaime gyvenusius Ruzgus. „Pirmas ėjimas būdavo mojava. Pas Ruzgų, kaimynystėje, buvo didelis namas, tai kitame gale to namo vykdavo šokiai. Eidavo ir mamos, vesdavosi mus“, – prisiminė ji.
Pašnekovė pasakojo ir apie tai, kaip jos tėvas draugavo su Vyžuonėlių dvaro savininko dukra Mariana Veriovkina. „Ji ateidavo pas mano tėvą. Jie labai draugavo, daug kalbėdavo. Tėvas gerai kalbėjo rusiškai. Ji pas mane nusižiūrėjo mano megztas, siuvinėtas užuolaidas. Tai aš jas numezgiau ir dvaro pakajų langams“, – apie draugiškus ryšius su žinoma krašto dvarininkaite pasakojo pašnekovė.
Moteris atviravo, kad austi ji laiko neturėjusi. Tik kai mama susirgo, dukra ryžosi sėsti prie staklių. „Buvo įtaisyta daug sienų (metrų – aut. past.) audinio išausti. Tai aš tada sėdau ir padariau jos darbą, vietomis su properšais, bet išaudžiau. Siuvinėdavau pagalvėles, mokėjau nerti“, – apie jaunystėje įvaldytus amatus kalbėjo ji.
Atsisakė svetimiems tarnauti
J. Augutytė dalijosi ir skaudžiais prisiminimais – apie artimų žmonių netektis, karo metais patirtas represijas. Pašnekovė vieno iš savo brolių neteko, kai jam buvo vos aštuoni mėnesiai. „Jis buvo labai čiutnas vaikas, pribėgęs apsipylė ir nusiplikė kūną. Mama dar pamaitino (krūtimi – aut. past.), bet jis susirgo plaučių uždegimu ir mirė“, – pasakojo moteris.
Prasidėjus karui likusius J. Augutytės brolius šaukė į kariuomenę. Tačiau jie nepanoro svetimiems tarnauti ir išėjo partizanauti. „Tokie laikai tada buvo, jei išeidavo kariuomenėn, tai tuoj atsiųsdavo žinią artimiems, kad jau nebėra gyvo. O mano broliai sakė: „Mes savų neskriausim.“ Jie išėjo partizanaut“, – sakė pašnekovė. Vienas jos brolis bunkerius kasėsi apie namus, sode, kitas – miške. Kai pradėjo siausti kratos, Augučiai išėjo slapstytis toliau nuo namų.
„Algis Ruzgas, Pranas Bernotas ir mūsų Antanas gyveno viename bunkeryje“, – pasakojimą tęsė moteris. Šie vyrai slapstėsi miške, tačiau 1945 metų liepos 1 dieną miškas buvo apsuptas ir enkavėdistai surado jų slėptuvę. A. Ruzgas, kaip sakė J. Augutytė, spėjo pabėgti, o P. Bernotas turėdamas granatą rankoje susisprogdino pats, sužeidė ir kareivius. Partizaną A. Augutį nušovė. Jis buvo palaidotas Šeimyniškių kapinėse.
Pašnekovės brolis Stasys buvo dar visiškai jaunas ir tuo metu mokėsi prekybos mokykloje. Jis į partizanus išėjo paskelbus mobilizaciją ir prasidėjus gaudynėms. Vyras žuvo 1945 metų vasario 23 dieną Sprakšių miške. Jį žmonės rado išrengtą su ant kūno paliktu rožančiumi. „Jis žuvo būdamas sargyboje. Todėl pirmučiausia ir pakliuvo. Jo kūnas pragulėjo dvi dienas, tada nuvežė ant Kartuvių kalno ir užkasė. Tik po poros metų brolį perlaidojo Šeimyniškių kapinėse“, – apie išgyventus skaudulius atviravo moteris.
Įveikė 3 tūkst. kilometrų
J. Augutytės brolis Feliksas taip pat buvo persekiojamas, bandė slapstytis, tačiau 1945 metų vėlyvą rudenį buvo sučiuptas tėvų namuose. „Nors kaimynė dar atskubėjo perspėti, kad jau kaimą supa, jis nebespėjo pabėgti. Jį uždarė į kalėjimą Utenoje. Aš pėsčiomis bent pusę metų eidavau į Uteną jo lankyti, maisto nunešdavau. Jis parašydavo ant kokio dangtelio, ką jam atnešti, parašė numatytą teismo datą“, – į atmintį giliai įsirėžusiais prisiminimais dalijosi moteris.
Pašnekovė ir teismo dieną ėjo pamatyti brolio, tik kalėjimo valdžia su juo susitikti neleido. „Jis tik parodė pirštais, kad nuteisė septyneriems metams. Perdaviau jam šiltų rūbų ir kepurę. Iš pradžių jį nuvežė į Vilnių, Lukiškių kalėjime kažkiek laiko laikė. Paskui išvežė į Komiją (federacinė respublika Rusijos europinės dalies šiaurės rytuose į vakarus nuo Uralo kalnų – aut. past.)“, – pasakojo J. Augutytė.
F. Augutis buvo išskirtinė asmenybė. Jis turėjo galimybę prieiti prie archyvinių duomenų, mėgo viską rašyti, fiksuoti, sukūrė ir šeimos genealoginį medį. „Jis net suskaičiavo, kad eidama lankyti jo į Utenos kalėjimą nuėjau 3 tūkst. kilometrų. Galvojo, kaip atsidėkoti už tai“, – šypsodamasi jautriai apie brolį atsiliepė J. Augutytė.
Moteris su savo tėvais į Sibirą buvo išvežta 1948 metų gegužės mėnesį. „Mes buvome Krasnojarsko krašte. Penkerius metus dirbau miško apdirbime, kirtome medžius, kraudavome šakas. O dar tiek pat metų dirbau špalazavode (geležinkelio pabėgių apdirbimo gamykloje – aut. past.)“, – apie tremtinės dalią kalbėjo pašnekovė.
Jos vienintelis likęs gyvas brolis Feliksas baigęs kalėti dar trejus metus turėjo gyventi tremtyje. Todėl atvažiavo pas saviškius. „Pabuvęs pas mus išvažiavo į Maklakovą (dabar Lesosibirskas – aut. past). Paskui ten vedė lietuvaitę, susilaukė sūnaus. Jo šeima anksčiau nei mes su mama grįžo į Lietuvą ir kūrėsi Kaune. Brolis įsidarbino, bet jį atleido dėl to, kad buvo tremtiniu. Tada brolis persikėlė gyventi į Vilnių ir dirbo fabrikuose meistru. Zujūnuose įsirengė namus ir turėjo gražią išpuoselėtą sodybą. Ir mirė jis Zujūnuose“, – apie brolį Feliksą kalbėjo moteris.
Liko viena su prisiminimais
J. Augutytės tėvas mirė ir buvo palaidotas Sibire. Ji su sergančia mama po dešimt tremtyje praleistų metų grįžo į Lietuvą. Augučių namai Šeimyniškių kaime buvo paversti sandėliu. Jų namuose kaimynas kuldavo, sandėliuodavo rugius. „Kai grįžome, langai ir sienų tinkas iki pusės langų buvo išdaužyti. Kaimynas užleido mūsų namus, išsivežė viską, ką čia laikė. Bet namus reikėjo tvarkyti, perdengti stogą, tinkuoti sienas“, – dėstė moteris.
Grįžusiai iš Sibiro J. Augutytei buvo siūloma eiti dirbti į „Naujasodžio“ kolūkio kiaulių fermą. Moteris šio darbo atsisakė, mat jai reikėjo namus remontuoti, todėl apsiėmė dirbti lauko darbus kolūkyje. „Mama grįžusi iš tremties išgyveno dar 17 metų, o aš savo gimtajame kaime gyvenau apie 23 metus. Paskui jau sunku buvo gyventi Šeimyniškiuose, tai išvažiavau į Uteną. 1980 metais čia su brolio pagalba nusipirkome namą. Dabar jau septyneri metai, kai esu viena. Savo 90-metį švenčiau gedule, tais metais mirė brolis Feliksas“, – sakė senolė.
J. Augutytė kartais dar nuvažiuoja į gimtuosius Šeimyniškius, bet didelio džiaugsmo, kaip sakė, ten būdama jau nejunta. Šeimyniškių kapinaitėse ilsisi jos broliai, o tėvų sodyboje dabar gyvena ir šio kaimo istoriją tęsia jau kiti žmonės.
