Pedagoge ir vaikų lopšelio–darželio „Saulutė“ vadove dirbusi, o dabar besimėgaujanti senjorės gyvenimu tautodailininkė Zita Indriūnienė nesėdi susidėjusi rankų ir neaimanuoja, kad išėjus į užtarnautą poilsį nėra ką veikti. Ji ir mezga, ir neria, ir sodus veria, ir kalėdinius žaisliukus gamina. Tikriausiai sunku būtų įvardyti visus kūrybinius užsiėmimus, kurių moteris nemokėtų. Ji it voverė sukasi įvairiose veiklose – atstovauja tautodailininkams, dalyvauja parodose ir tikina, kad šie malonūs rūpesčiai jai teikia begalinio džiaugsmo.
Anksčiau žmonės tikėdavo, kad šiaudų sodai ne tik puošdavę, bet ir laimindavę namus. Juos dovanodavo ne tik vestuvių proga, bet gimus kūdikiui – virš jo lovytės taip pat kabodavo sodas, kuris tarsi reiškė savotišką namų gyvybę. Tradicija dovanoti iš šiaudų padarytus sodus priblėso, nes dažnai vestuves švenčiantys lietuviai kai kuriuos papročius tiesiog primiršo. Tačiau žymi mūsų krašto tautodailininkė Z. Indriūnienė pastebėjo, kad atsiranda vis naujų sodų rišėjų.
Apie lietuviško sodo tradicijas kalbėjusi tautodailininkė pasakojo, kad anksčiau žmonės namus sodais puošdavo per šeimos šventes, taip pat būdavo puiki vestuvinė dovana jauniesiems. „Dabar galima rišti sodus krikštynoms, vestuvėms ar šiaip namams padabinti. Sodai visuomet kabojo garbingoje vietoje. Kai ilgėliau kabojęs sodas pabosdavo ar pasidarydavo nelabai gražus, rišdavo ir kabindavo iš naujo. Juos dar puošdavo įvairiausiais paukšteliais, angeliukais, sausomis gėlytėmis ir pan. Tokios tradicijos buvo“, – pasakojo moteris, kuri prisiminė uteniškės Rūtos Mikulėnaitės–Jonuškienės rištus sodus, kurie buvo nepaprastai gražūs – ant jų nutūpdavo daugybė šiaudinių paukštelių.
Kalbėdama apie praeitį, moteris prisiminė savo vaikystę. Nuobliavus medžio lentas, likdavo skiedrų, iš kurių pašnekovės mama padarydavo paukštelius – juos kabindavo ant eglutės šakų. Žaliaskares taip pat puošdavo ir obuoliais, o saldainiai buvo retenybė ir nebūtino pirmumo prekė. „Tačiau ant eglutės saldainių būdavo, – prisiminė ji. – Žinoma, jie atitekdavo vaikams. Neretai net švenčių nesulaukdavo, kažkaip jie dingdavo, o likdavo tik saldainių popieriukai“.
Dirbdama mokykloje Z. Indriūnienė mokė vaikus rišti šiaudinius reketukus eglutei, o mažiesiems ši veikla nepaprastai patikdavo. Nuo 1971 metų pedagoge dirbusi moteris džiaugėsi, kad mokiniai įsitraukė į kūrybą, džiūgavo pamatę rezultatą, darbelius nešdavosi namo arba jais puošdavo mokyklos eglutę.
Puikiai šiaudą įvaldžiusi Z. Indriūnienė ėmėsi rišti sodus – šia veikla užsiima ne vienerius metus, o įspūdingi auksaspalviai darbai keliauja ne tik per Lietuvą, bet ir aplankė kaimynines ar tolimesnes šalis. Pati rugius sėjanti tautodailininkė juos kruopščiai paruošia: nukerpa šiaudus, riša nedidelėmis pėdelėmis, pakabina gerai vėdinamose vietose, o kai išdžiūva, imasi jų karpymo mažais šiaudeliais. „Rugiai man patinka labiausiai, nes jie yra aukšti ir išeina nemažai žaliavos. Visų šiaudų spalva yra graži, svarbiausia, juos tinkamu laiku nupjauti ir gerai paruošti“, – apie pasiruošimą kūrybai kalbėjo Z. Indriūnienės kūrybos aruodas vis pilnėja, kasmet prisipildo naujais darbais, o kita dalis kūrinių iškeliauja į tuos namus, kuriuose gyvena meno kūrinius mylintys žmonės.
Savo veiklą meditacija vadinanti kūrėja pridūrė, kad norintiems sukurti šiaudinį sodą reikia ramiai nusiteikti. Šiaudo teikiamų malonių suviliota tautodailininkė džiaugėsi turinti turiningas kūrybos valandas.
Z. Indriūnienės asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr.
Vytauto Ridiko video
