Savo kūrinius Vanda Valiušienė myluoja du dešimtmečius

Leliūnuose įsikūrusiame Vytauto Valiušio keramikos muziejuje dirbanti ir laisvalaikiu kurianti Vanda Valiušienė sulaukė pelnyto įvertinimo: šįmet tautodailininkė regioninėje konkursinėje „Aukso vainiko“ parodoje tapo laureate ir atidarė savo keramikos darbų autorinę parodą, į kurios atidarymą susirinkę sveikintojai nuoširdžiai pasidžiaugė moters talentu kurti. Šiuo metu intensyviai savo darbotvarkę muziejuje dėliojanti leliūniškė stengiasi pailsėti kurdama ir, į rankas paėmusi molio gabalėlį, jį paverčia stebuklinga puodyne, vazele, dubenėliu, švilpiančiu paukšteliu, katinėliu ar žirgeliu. Kiekvienas jos rankomis sušildytas ir gyvybės įpūstas keramikos kūrinys atskleidžia neįprastą kūrėjos talentą, kuris ilgą laiką skleidėsi ir šiuo metu vaiskiausiomis spalvomis sužibo šalia savo Lietuvos puodžių karaliaus, dvejus „Aukso vainikus“ pelniusio Vytauto Valiušio asmenybės.

Kaip galite apibūdinti savo kūrybą? Kokia jos pradžia?

Kai išėjau iš mokyklos, kurioje dirbau ūkvede, perėjau dirbti į Vytauto Valiušio keramikos muziejų. Čia prasidėjo įvairiausios parodos, edukacijos, simpoziumai, seminarai – įkritau į tą sriubą ir aš. Taip pat netrūko ir projektų, susijusių su švilpynių lipdymu ir pan. Taigi pradėjau pati lipdyti. Pamenu, kartą atvažiavo baltarusis – labai geras meistras, kuris mane po truputį mokė ir aš palaipsniui augau, tobulėjau. Viskas vyko maždaug prieš du dešimtmečius. Vadinasi, kai toje sriuboje du dešimtmečius verdi, nori ar nenori, privalai išmokti tiek žiedimo paslapčių, tiek puodynių ar švilpynių lipdymo meno… Žiemą dažniau į rankas paimu molį, iš jo lipdau ir tiesiog pamirštu viską, kad vyksta aplink. Šis mano pomėgis leidžia pasinerti į meną: ieškau įvairių kūrinio formų, atsipalaiduoju. Tam reikia begalinio kruopštumo, atidumo, kantrybės ir, žinoma, meilės darbui.

Apie ką kalba Jūsų rankomis priliestas molis?

Kiekvienas keramikos darbas, kaip jau minėjau, gimsta ne tik iš meilės šiam užsiėmimui, bet ir naudojant įvairias technikas: esu sukūrusi lipdytų dirbinių, padarytų naudojant virvelinę techniką, o štai juodosios keramikos keramikos darbus pagaminti man talkina Vytautas Valiušis. Man asmeniškai sunkiausia buvo naudoti virvelinę techniką: molis ne visuomet klauso, kartais lūžinėja. Dažnai žaidžiu: darau kriaušės formos dubenėlius ar juos dabinu susukusi sraigučių formas. Tačiau mano kūrybos išskirtinis bruožas – švilpynės. Kyla klausimas: kodėl švilpynės? Jos mane traukia. Vien jų dekoravimas man yra kažkas neįprasta. Prasideda ieškojimai: tai vienai švilpynei trūksta uodegytės, kitai skiauterėlės… Pavyzdžiui, švilpynės–paukšteliai išeina visi skirtingi.

Išgauti švilpynių garsus taip pat nėra labai lengvas procesas. Reikia laukti, kol švilpynė gerai išdžius, o jos viduje turi būti labai švaru ir nelikti jokių krislelių. Taip pat galima pagaminti švilpynes, pritaikytas muzikai, bei naudoti kaip muzikos instrumentą. Anksčiau švilpynes lipdydavo vaikai ir jas vadindavo molinukais, jų nusipirkti būdavo galima ne tik turguose, bet ir bažnyčių šventoriuose.

Ar tikėjotės tapti regioninio konkurso „Aukso vainikas 2021“ laureate?

Nors gyvename XXI amžiuje ir norisi savo švilpynes gaminti šiuolaikiškesnes, mano širdis labiau linksta prie tautodailės. Gal todėl ir tapau „Aukso vainiko“ laureate. Kartu su V. Valiušiu labai atidžiai ir kruopščiai atrinkome darbus parodai, o kai karalius su dviem aukso vainikais prisilietė prie mano darbų, matyt, visa energija ir suėjo į tas švilpynes (juokėsi). Kadangi mano darbai buvo eksponuojami saulės apšviestoje stiklo galerijoje – čia glazūruotos švilpynės tarsi visai kitaip suspindo…

Ar Jums autorinė keramikos darbų paroda „Drauge su moliu“ yra pirmoji?

Taip. Nors esu dalyvavusi ir kitose parodose, tačiau jos nebuvo autorinės. Kaip jau minėjau, lipdyti pradėjau maždaug prieš 20 metų, o dalyvauti parodose nuo 2012 metų. Esu dalyvavusi Rygoje vykusiame pradedančiųjų keramikų simpoziume: tris dienas čia vykusiame simpoziume ir piešėme, ir lipdėme… Ne tik labai gerai praleidome laiką, bet ir daug ko išmokome.

Ši paroda nebuvo iš anksto planuota: tiesiog taip išėjo. Tapusi Utenos regiono konkurso „Aukso vainikas“ laureate, sulaukiau muziejaus vadovės skambučio rengti šią autorinę parodą.

Koks Jūsų kūrybos mokytojas?

Tai seminarai, simpoziumai. Viską pati išmokau iš gerų meistrų, bet niekas manęs specialiai nemokino. Esu savamokslė. Nuo 2018 metų gavau tautodailininkės sertifikatą. Į V. Valiušio keramikos muziejų ateidavo bendruomenės moterys, kurios žiesdavo, lipdydavo, o visos kartu mokėmės, sėmėmės naujos patirties.

Ką Jums teikia ši veikla?

Pirmiausia ramybę, atsipalaidavimą ir tai yra sveikatos eliksyras bei savotiški vaistai nuo daugelio ligų. Panirusi į kūrybą aš pamirštu, kad man kažką skauda, taip pat pamirštu, kad ir valgyti laikas. Tik televizorius įjungtas, tačiau ir jo negirdžiu, nes tuomet būnu paskendusi veikloje. Tačiau tam trūksta laiko: visą dieną dirbu muziejuje, todėl darbas užima didžiąją dienos dalį, tad pomėgiui laiko lieka vis mažiau ir mažiau. Kadangi šiuo metu esu labai užimta, tad labai norėčiau pailsėti. Mintyse puoselėju svajonę: mano sūnus žada apsistoti Ispanijoje, gali būti, kad trumpam nuvažiuosiu ir aš ten. Lipdymo tikrai nepaliksiu. Kai išeisiu iš darbo muziejuje, galėsiu daugiau laiko skirti šiam savo pomėgiui. Su savo drauge daug vaikštome, tad planuoju išlikti aktyvi ir toliau.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas