Saldutiškio miestelio kapinių „Facebook“ primena: mirties akivaizdoje lygūs visi

Šalia daržų po svyrančiais maumedžiais driekiasi Saldutiškio miestelio kapinės. Paminklai tylūs – ne kiekvienam iššifruojami, tačiau bylojantys apie prabėgusius gyvenimus tų, kurie mums apie save nebegali papasakoti. Čia ir balta angelo skulptūra, ir varpinę su bokšteliais imituojantis medinis paminklas… Kaip nurodo ant lentelių išraižyti skaičiai bei nespalvotos papūstžandžių nuotraukos, tai – vaikų kapai. Jiems iškeliavus, mažylių artimųjų pastatyti paminklėliai pasakoja ne tiek apie mirusiųjų buvimą anapus, kiek apie artimųjų gedulą. „Utenos diena“ pasidomėjo Saldutiškyje įsikūrusiomis kapinėmis. Miestelio teritorijoje jos yra dvejos: Saldutiškio kapinės, kuriose dar laidojami gyventojai, bei vadinamosios Dvaro kalno kapinės, kuriose ilsisi Antrojo pasaulinio karo metu apylinkėse žuvę rusų kariai, miestelyje gyvenę žydai – genocido aukos bei kiti, patekę į XX a. pirmosios pusės pabaigos „mėsmalę“.

Žiema išryškina spalvas

Prie pat Saldutiškio stūkso dar vienos – Trinkūnų kaimo – kapinės. Apie jas trumpai užsiminta neseniai „Utenos dienoje“ išleistuose straipsniuose apie Saldutiškio miestelį: Trinkūnų kaimo kapinių senojoje dalyje palaidotas pirmasis Saldutiškio apylinkėse įsikūręs Jaloveckių giminės atstovas, Saldutiškio dvaro savininkas Antanas Jaloveckis (1772–1852 m.). Ant jo paminklo, kur lenkų kalba surašyti keli Jaloveckių giminės palaidotieji, iškilęs aukštas kryžius. Šių kapinių naujojoje dalyje laidojami ir Saldutiškio gyventojai. Kaip sakė Saldutiškio bibliotekos bibliotekininkė Regina Kirkienė, šiose kapinėse laidojami tie gyventojai, kurių šeimos kapo Saldutiškio teritorijoje įsikūrusiose kapinėse nėra. Nors tai Trinkūnų kaimo kapinės, miestelio žmonės kalbėdamiesi tarpusavyje jas vadina naujosiomis Saldutiškio kapinėmis. Tačiau miestelio svečių žvilgsniai dažniau krypsta į Saldutiškio senąsias kapines, įkurtas netoli dvaro. Lankantis vasarą bei rudenį šiose kapinėse pasitiko kitokie vaizdai nei dabar – birželio pradžioje pieva švietė gėlėmis saulutėmis, o lapkritį maumedžių spygliai liepsnojo raudoniu. Baltame fone antkapių siluetai aiškesni, spalvos ryškesnės – galbūt, norint išvysti visus statulų atspalvius, žiema geriausias metas amžinojo poilsio vietoms lankyti. Saldutiškio kapinėse į akis krenta nemažai antkapių su pritvirtintais velionių atvaizdais – tai tarsi anapusinio pasaulio socialinis tinklas „Facebook“: praeiviai mato, kaip atrodė kažkada gyvenusių žmonių veidai…

Atskira vieta – savižudžiams ir nekrikštytiems

Pakalbintas Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas, parapijoje dirbantis nuo 1997 metų, sakė, kad velionių nuotraukų mada, greičiausiai, atkeliavo nusižiūrėjus nuo slavų kapų, kadangi gyventa bendroje sovietinėje sistemoje. Jis pasidžiaugė, kad Saldutiškio gyventojai dabar nebekonkuruoja paminklų grožiu, kaip būdavo anksčiau: „Dabar kapinių mada pereina į kuklumą. Man labai patinka Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrusios kapinės – jos parodo tikrąją tiesą: ten visi antkapiai vienodi. Šalia jų nesodinami jokie gėlių darželiai. Stovi vien kryžiai su užrašais, gali būti ir nedidelė nuotraukėlė. Aš, kaip kunigas, matau, kad mūsų krašte vis dar maišoma pagonybė ir krikščionybė. Mirusiam žmogui gėlės nebeaktualios, jam jų nebereikia. Tos tikros tiesos mes neatrandame. Kažkada, sakydamas pamokslą, kalbėjau, kad pati brangiausia Saldutiškio vieta yra kapai. Pažiūrėjus, kiek pinigų žmonės skiria antkapiams, atrodo, kad ten investuoti milijonai.“ J. Kazlauskas sakė, kad keliaudamas po užsienio šalis jis lygina kapines – visur kapai būna įkurdinti miestuose ar kaimuose taip, kad mirusieji ilsėtųsi šalia gyvųjų. Pro šalį eidami jie mato savo artimųjų poilsio vietą. Pasak kunigo, taip laidojami ir musulmonai. J. Kazlauskas kaip dvasininkas nepritartų velionio pelenų išbarstymo gamtoje idėjos įteisinimui – anot jo, pagal Bažnyčios mokymą palaikai turi būti pagarbiai atiduoti žemei, palydimi į amžinąjį gyvenimą.

Kapinių žemės Saldutiškiui dar ilgai užteks

„Saldutiškyje dar viskas vyksta sakraliai, negirdėjau, kad lankytojų padėtas gėles nuo kapų vogtų – tokie dalykai vyksta didesniuose miestuose“, – sakė klebonas, kuris mano, kad ir senosiose kapinėse žmones bus galima laidoti dar daugybę metų. Pasak jo, kapinių žemės trūkumo problemos Saldutiškyje nėra – kapinės išliks tol, kol miestelis gyvuos, jų dar užteks keliems šimtmečiams. „Taip yra: kartais paminklą pastumia keliasdešimt centimetrų į vieną pusę, šalia to – kitą laidoja. Kapinės senos, tad, būna, kad žmonės manęs klausia, ką daryti, kai dabar laidojant atkasami seni nežinia kieno kaulai. Tuomet sakau: „Na, palaukite, ką daryti – ramiai tuos kaulus surinkite, tada iškaskite duobę, šone gražiai pakaskite ir viskas – palaidosime tą karstą. Ir nėra jokios nepagarbos – tai daryti reikia gražiai, protingai“, – pasakojo J. Kazlauskas.

Kapinėse ilsisi garsus žmogus

Savo darbo metu apie 30 gyventojų per metus į paskutinę kelionę išlydintis kunigas sakė, kad labiausiai jam įsimena laidotuvės tų žmonių, su kuriais kunigaudamas spėjo susipažinti artimiau. J. Kazlauskas užsiminė apie Saldutiškyje palaidotą visuomenės veikėją, buvusį politinį kalinį Vladą Nasevičių, kilusį iš Saldutiškio seniūnijos Antalamėstės kaimo, kalėjusį su žinomu Lietuvos katalikų dvasininku bei politiniu veikėju monsinjoru Alfonsu Svarinsku (Kaišiadorių internetinės regioninės enciklopedijos duomenimis, 1941 m. birželio 23 d. jis turėjo būti paskirtas Lietuvos vidaus reikalų ministru, tačiau birželio 21 d. sovietinės valdžios įsakymu buvo suimtas ir nuteistas 15 m. kalėjimo bei 5 m. tremties – aut. past.).

Palaidojame su istorijos dalimi“

„Kapinėse ilsisi nemažai mokytojų, – sakė kunigas. – Kiekvieną kartą laidodami žmogų jį palaidojame su istorijos dalimi. Kiekvienos kapinės turi savo brangią istorijos dalį – taip aš žiūriu. Gyvenimas čia virė taip, kaip tuomet visuose kaimuose. Daug žmonių ir gimdavo, ir numirdavo. Aplinkiniuose kaimuose taip pat buvo kapinės. O šios įrengtos Jaloveckių dvaro žemėje.“ J. Kazlauskas sakė, kad nėra įsidėmėjęs pačio seniausio kapo: „Anais laikais statydavo medinius paminklus, jie iki mūsų dienų neišliko. Akmeniniai antkapiai pradėti statyti vėliau.“ Anot klebono, atskira laidojimo vieta seniau būdavo skirta savižudžiams ir nekrikštytiems: „Kapinių žemė – tai šventinta, šventa žemė. Natūralu, kad, kaip ir kitur, tokių žmonių šventintoje žemėje prie visų nelaidodavo. Juos čia laidodavo gal ir ne už tvoros, bet kapinių kampe. Paminklų niekas nestatydavo. Ir aš pastebiu, kad prie tvoros nemažai prilaidota, tačiau tie kapai tušti, be antkapių.“

Apylinkėse neteko laidoti nekrikštytų

J. Kazlauskas prisiminė, kad Saldutiškio krašte jam yra tekę laidoti vaikus, tačiau ne senosiose, o naujosiose Saldutiškio miestelio, Trinkūnų kaimo kapinėse: „Vaiko laidotuvės būna kitokios. Tuomet mes, kunigai, nepermaldaujame ir nesakome: „Dieve, būk gailestingas už nuodėmes.“ Vaikui gailestingumo neprašome, laidojame jį kaip šventą žmogų, kaip angelą, kurį Dievas iš karto priima į dangų. Vaikas būna aprengtas baltai – tai parodo žmogaus švarumą ir nekaltumą. Taip laidojame vaikus iki septynerių metų. Tačiau reikia, kad vaikas būtinai būtų krikštytas. Tada tas vaikas bus pašvęstas Dievui.“ Anot J. Kazlausko, Bažnyčia nekrikštytam žmogui neturi apeigos – jis nepriklauso Bažnyčiai ir nėra jos narys: „Tik per krikštą jis tampa bažnyčios nariu.“ Pasak J. Kazlausko, tai krikštą daro svarbiausiu pirminiu sakramentu: „Mirus nekrikštytam žmogui, kunigas negali teikti maldos. Man neteko laidoti nekrikštyto žmogaus. Šiose apylinkėse visi pakrikštyti.“

Autorė: Aurelija Kairytė–Smolianskienė

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas