Tikrai ne retas atvejis, kad žmogus visą gyvenimą savyje slepia kažkokį talentą, kuris prasiveržia tik gyvenimo ratui riedant į antrąją pusę. Kiekvienas žinome rašytoją Žemaitę, o ir kasdieniškesnių pavyzdžių netrūksta kiekvieno mūsų aplinkoje. Šešiasdešimt ketvirtus savo gyvenimo metus skaičiuojantis Rimantas Medeišis visą laiką savyje jautė slypinčią dailininko gyslelę, bet visiškai ją išlaisvino tik prieš dvejus metus. Apie troškimą tapyti, gyvenimo kelią, kūrybos džiaugsmus kalbėjomės su pačiu personalinę parodą „Mūsų praeities beieškant“ neseniai pristačiusiu dailininku mėgėju.
Netikėti likimo vingiai
R. Medeišis gimė ir augo Ignalinos rajone, Bėčionių kaime (Ignalinos sen.), prie nuostabaus ežero Vėlykščio. Dabar šalia ežero įrengta nudistų maudymosi vieta, tad dailininkas juokavo, kad jis pirmas vaikystėje ten atidarė nudistų sezoną. Darbo dienomis kasryt berniukas kulniuodavo daugiau nei keturis kilometrus į Ignalinos vidurinę mokyklą (dabar – Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazija), kur baigė aštuonias klases. Po mokyklos buvo įstojęs į Klaipėdos taikomosios dailės technikumą, bet iš ten kiek pasimokius buvo išprašytas dėl pernelyg aktyvaus elgesio.
Taip visai netyčia jaunuolis atsidūrė Elektrėnų 39-oje miesto vidurinėje profesinėje technikos mokykloje (dabar – Elektrėnų profesinio mokymo centras). Apie tai galima papasakoti netgi visą istoriją: „Grįždamas iš Klaipėdos prie Žiežmarių išgirdau garsiąją dainą „Elektrėnų žiburiai“. Pagalvojau – kodėl nepasižvalgyti po Elektrėnus. Išlipau iš autobuso ir vaikštinėjau po miestą. Staiga užklupus labai stipriam vėjui pasislėpiau kažkokio pastato prieangyje. Pasirodo, tai buvo profesinė techninė mokykla. Prie manęs priėjo kažkoks vyriškis ir paklausė, ką aš čia veikiu. Pajuokavau, kad atvažiavau čia įstoti. Tikriausiai pagalvojo, kad man su galva kažkas negerai, nes jau buvo vėlus ruduo, o gal net žiema. Bet nuvedė mane pas, man atrodo, direktoriaus pavaduoją ir aš įstojau“.
Taip R. Medeišis įgijo elektriko specialybę ir visą gyvenimą dirbo elektriku tai vienoje, tai kitoje įmonėje. 35-erius metus gyveno Vilniuje.
Paroda tėvų susirinkime
Paklaustas, iš kur atsirado polinkis į meną, tapybą, pašnekovas patikino, kad atsakymo į šį klausimą ieško ir jis pats, bet iki šiol nerado. „Augau kaimiškoje aplinkoje, mačiau kaip audžiama, verpiama, – svarstė vyras. – Mano močiutė buvo puiki audėja. Mūsų namuose susirinkdavo viso kaimo moterys, dėliodavo būsimo audinio raštus, spalvas. Gal iš ten pasisėmiau įkvėpimo?..“
Net ir vaikystėje R. Medeišio mokykliniai sąsiuviniai, vadovėliai, knygos būdavo užpiešti piešiniais. „Tokią parodą buvo galima surengti tik per tėvų susirinkimą, – juokėsi dailininkas mėgėjas. – Ir šiaip mokykloje pasižymėjau iš neigiamos pusės, šiuolaikiškai kalbant, buvau iš tų hiperaktyviųjų. Nors iš tiesų buvau kompleksuotas. Mano begalinis aktyvumas, manau, buvo išraiška to vidinio prieštaravimo.“
Baigęs profesinę mokyklą, tarnavęs kariuomenėje (Odesoje ir Afganistane) dailininkas vis nupiešdavo kokį vieną kitą paveikslą, bet kaip pats sakė – nerimtai, norėdamas dovanoti draugui, savo malonumui ar šiaip kokia proga. Bet tie paveikslai ilgai neužsilikdavo – iškeliaudavo į svetimus namus.
Pirmieji profesionalūs žingsniai tapyboje
Tada jo gyvenime atsirado dailės mokykla, o tiksliau – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialas, mat čia pat ir gyveno. Tai buvo jau nepriklausomybės laikai, 1998-ieji metai. Anot vyro, jis priklausė iniciatyvinei grupei, steigusiai šios mokslo įstaigos padalinį Naujojoje Vilnioje, tad taip ir kilo mintis į jį įstoti.
„Man jau buvo keturiasdešimt penkeri, – pasakojo R. Medeišis. – Lankydamas vakarinius kursus dailės mokykloje susipažinau su tapybos technika, ten besimokant gimė ir mano pirmasis rimtas paveikslas „Ignalinos legenda“, kuris eksponuojamas ir mano parodoje. Po kurio laiko teko užsidėti akinius. Mėgdavau smulkius, kruopščius darbelius ir man jie pasirodė ne tokie, kokie turėtų būti. Aiškiai pamatytas vaizdas man sujaukė visą vaizduotę, sukėlė šoką. Nors dabar matau, kad nebuvo dėl ko.“
Anot dailininko, po to jis vėl tapybą numetė kokiems dvidešimčiai metų.
Įsigyti dažai pravertė
Tačiau gyvenimas vis tiek viską sustato į savo vėžes. 2018 metais R. Meideišis vėl grįžo gyventi į Ignalinos rajoną, šįkart – į Janionių kaimą Naujojo Daugėliškio seniūnijoje, kur įsikūrė senoje troboje. Norėjosi veiklos, bendravimo, todėl kaip mat įsiliejo į Daugėliškio krašto bendruomenės (toliau – bendruomenė) veiklą. O čia ir su tapyba vėl teko susidurti. Bendruomenei įsigijus būsimą bendruomenei skirtą pastatą, ten buvo atliekamas remontas, o vienas vykdomų projektų gražinant būstinę buvo langinių tapyba.
„Atvažiavo specialistai, profesionalai, o mane, kaip aktyvesnį vyriškį, paprašė patalkinti – atnešti, paduoti, sumaišyti dažus, – prisiminė dailininkas mėgėjas. – Mano viduje kažkas suveikė. Tyliai įsigijau tapymo priemones. Padėjau jas į lentyną.“
Bet tada visame pasaulyje prasidėjo koronaviruso pandemija. Paskelbus karantiną, žmonėms teko užsidaryti namuose, išvykti už savo savivaldybės ribų buvo draudžiama, taigi, teko apriboti ir bendruomenės veiklą.
„Prisiminiau, kad esu įsigijęs priemones tapybai ir nutapiau mažuosius paveiksliukus, – pasakojo vyras. – Po to nusprendžiau parodyti juos bendruomenės namuose, taip po truputį tapau žinomas.“
Ar ruošiesi pensijai?
Nors R. Medeišis neatmeta prielaidos, jog galėjo tapti visai ne dailininku, o kokios nors kitos meno srities menininku, viena jam nutikusi istorija jam užstrigo labai giliai. „Matyt įžvalgesni žmonės kažką manyje pastebėdavo, – svarstė pašnekovas. – Tada dar dirbau elektriku Vilniuje, man buvo apie trisdešimt. Ir vienas vyriškis manęs tuomet užklausė – o tu ruošiesi pensijai? Man dar nėra trisdešimties, o čia apie kažkokias pensijas kažkas kalba… Tais laikais apie tai išvis mažai buvo kalbama – ateis laikas, bus pensija. Atrodo, kokia čia turi būti ruoša.“
Praėjus dar kokiems penkeriems metams kitas vyras, kaip vėliau paaiškėjo – buvęs tremtinys, vėl R. Medeišio užklausė, ką jis galvoja apie savo pensinį amžių. Galbūt netgi pasitraukimas iš Vilniaus, mąstė pašnekovas, galėjo būti šių pašnekesių išdava. „Aš kažkada juokais esu atrėžęs, kad čia nieko baisaus – ateis laikas, sėdėsiu prie vartų ir drošiu šaukštus, – sakė dailininkas. – Šaukštus gal kada ir drošiu, bet pirmenybę atidaviau tapybai.“
Tapo neskubėdamas
Keturiasdešimt paveikslų R. Medeišis atsivežė iš Vilniaus, iš jų išliko tik penki – padėjęs viename senos trobos gale darbus po kurio laiko rado juos sulietus vandeniu, mat toje vietoje buvo prakiuręs stogas.
Tuos pirmuosius per karantiną atliktus darbus R. Medeišis tapė guašu, bet pastebėjo, kad pernešant kūrinius ir ant jų užkritus keletui lietaus lašų, dažuose liko dėmių. Vienas pažįstamas patarė paveikslus padengti kedriniu laku, tokio lako po ranka ignalinietis neturėjo, tad užtepė parketo laku, nuo kurio dažai nutamsėjo.
Pasimokęs iš savų klaidų dailininkas dabar pradėjo tapyti aliejiniais dažais. Sakosi tapantis paveikslus neskubėdamas, pasimėgaudamas. Mėgsta nebaigtą darbą pasistatyti matomoje vietoje, kur jis visada būtų po akimis, pavyzdžiui, šalia valgomojo stalo. Tada pamato savo kūrinį kitaip ir gali įvertinti, kuri detalė nereikalinga arba kur ką nors dar reikia pridėti ar pataisyti. Labiausiai mėgsta tapyti žiemą, kai nespaudžia lauko darbai ar į gamtą nekviečia pomėgiai – grybavimas, uogavimas, žvejyba. Dvi žiemas jau tapė, trečiai žiemai taip pat turi prisidėję krūvą eskizų, ką dar norėtų nupiešti.
Paveiksluose – gyvi prisiminimai
Nors ankstesnių paveikslų siužetuose galima justi nemažai mistikos ir mitologijos motyvų – yra vaizduojančių ir Eglę Žalčių karalienę su vaikais, ir Ignalinos legendą, dabar vyras savo paveiksluose labiausiai mėgsta užfiksuoti vaikystėje matytas akimirkas – tų laikų buities ir ūkio darbus, rakandus, tuometines vaikų pramogas, tų laikų kaimo žmonių gyvenimą, gamtą. „Nori nenori tenka pripažinti, jog esame paskutinė karta nuo žagrės, – nostalgiškai kalbėjo pašnekovas. – Norisi užfiksuoti tai, ką mačiau ir jaučiau. Jei po manęs nors keletas šių paveikslų išliks, tai bus didelis pasiekimas. Žinoma, viską galima dabar surasti interneto platybėse, bet gyvų vaizdų, kurie yra perėję per žmogaus vidų, ten nerasi.“
Viename paveiksle dailininkas nutapė prie audimo staklių sėdinčią savo močiutę, su kuria jautė labai glaudų ryšį. Ją vaikystėje net vadino mama, o savo mamą – vardu – močiutė, gal kad moteris, labai jį mylėjo ir globojo.
R. Medeišis vaikystėje labai mėgo išeiti iš namų ir tūnoti kur nors laukuose, miškuose, kol iš darbo fermoje, vėliau iš pašto grįždavo mama. Nuo tada drąsiai save vadina gamtos vaiku. „Fe man tas Vilnius, – prisipažino vyras. – Esu gimęs vienkiemyje. Niekur nuo savo prigimties nepabėgsi. Nereikia apsimetinėti. Netapau nei miestiečiu, bet negalėčiau tapti ir „profesionaliu“ kaimiečiu. Prieš penkiolika metų dar Vilnius buvo kaip Vilnius, o dabar tapo skruzdėlynu. Man per ankšta. Mane ta trintis slėgė.“
Kol kas savo darbų dailininkas niekam neparduoda, o paroda „Mūsų praeities beieškant“ pabuvojo Dusetose (Zarasų r.) ir keliuose Ignalinos rajono kaimuose.
Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo medžiaga
