Puodą laikanti mina, nuskendusios bulvių sodintojos ir ašaromis aplaistytas tironas

Tarpukariu Viešeikiai buvo išskirstyti į vienkie­mius – atsirado nemažai stambių ūkininkų, ku­rie, atėjus sovietams, buvo išbuožinti, dalis jų pate­ko į Sibirą. Atskirtos šeimos po ilgų metų, praleistų atskirai, savo išdraskytus likimus vėl turėjo jungti iš naujo. Pokaris buvo neramus ir sunkus. Ir nors vietinių skrebų reikėjo vengti bei bijoti, buvo ir to­kių žmonių, kurie verkė dėl niekada nematyto tiro­no mirties. Beje, kaimas buvo nemažas, tačiau savo mokyklos neturėjo – viešeikiškių atžalos ėjo mokslų krimsti į Ubagus (Liepakalnį), Satarečių, Šikšnius, Dubuliškį, Užpalius.

Savižudžių viralas

Ona Vanda Radžiūnienė (Ma­kuškaitė) pasakojo, kad ją augi­no šimtametė tėvo pirmos žmo­nos motina Emilija Gražienė. Ji turėjo 16 vaikų, kurie visi mirė anksčiau už savo motiną (gal 10 vaikų mirė jau paaugę). Pati mirė 1976 metais (tikslus amžius nežinomas).

Pasak moters, 1927 metais iš ulyčios visus kėlė į vien­kiemius. Buvo sunku, per ke­lerius metus reikėjo visus tro­besius perkelti į naują vietą. Kai kurie, pavyzdžiui, paš­nekovės senelis Šatkus, ėmė ir paskolas. E. Gražienė irgi persikėlė sodybą į dabarti­nę vietą. Jos tėvas Petras Ma­kuška, kilęs iš Jūžintų (Ro­kiškio r.), atėjo į Viešeikius užkuriom – vedė vieną iš E. Gražienės dukterų, Vero­niką. Jaunavedžiai kartu pra­gyveno gal ketverius metus, vaikų nesusilaukė, o 1941 metais V. Makuškienė susir­go ir mirė. Dar slaugant žmo­ną, uošvė užrašė P. Makuškai visą savo turtą, turėjo ir žen­tas laikytis tam tikrų įsipa­reigojimų. Jis pardavė žemę Jūžintų miestelyje. Kai mirė žmona, ūkyje trūkstant šei­mininkės, vedė antrą kartą, 20 metų jaunesnę „mergiotę iš gretimo kaimo“ (jai buvo 19-a). „Mano tėtė buvo mo­kytas, baigęs gimnaziją, Salų žemės ūkio mokyklą. Kai pra­dėjo ūkininkauti, pievą nu­melioravo, vežėsi gyvulius iš dvarų (kai naikino dvarus, atidavinėjo veislinius gyvu­lius)“, – kalbėjo O. V. Ra­džiūnienė.

Moteris atsiminė važiuo­davusi į malūną maltis grū­dų. Vienais metais didelis po­tvynis „išnešė užtvanką“, pašnekovė su kitais vaikais tuščio prūdo dugne rado gra­natų, minų, kurias jie žaisdami mėtė. Laimei, nė viena nespro­go… Ne tik vaikai su sprogme­nimis neatsargiai elgėsi: kartą P. Makuška prie fermos pama­tė šėrėjas kūrenant ugnį – puo­dą patogiai laikė apvali mina…

Iš staklių iškirptas audeklas

Anot Genovaitės Gruodie­nės (Šatkutės), nors jos šei­ma turėjo 20 ha žemės, ištrė­mė ne kaip buožes, o apkaltinę „banditų“ rėmimu. Iš tikrų­jų, moters teigimu, daug melo buvo pasakyta, nes Šatkai nei pirtį miškiniams kūreno, nei duoną kepė: „Kaip duoną kep­sim, jei patys vos jos turė­jom!“ Iš pradžių Karagando­je (Kazachstanas) įkalino tėvą Kazimierą Šatkų, paskui išve­žė ir likusią šeimyną: žmoną, sūnų ir dvi dukras.

Pradinę mokyklą po Bau­ros stogu G. Gruodienė lan­kė Ubagų kaime. 1936 metais gimusi moteris keturių skyrių baigiamųjų egzaminų ėjo lai­kyti į Ilčiukų septynmetę (Už­palių sen.). Iš pirmo karto ne­pasisekė. Ir ši nesėkmė jai padėjo išvengti tremties. „Kai man reikėjo antrą kartą laikyti egzaminus, kaip tik tada – ve­žimas. Iš Ilčiukų žmones veža, visi rauda, aš, vaikas, žiūriu, kas čia dedasi… Taip ir baigė­si mano egzaminai. Einu namo pro Braukylos kiemą, matau, kad jau tušti namai – žmonės išvežti… Ateinu namo – nie­ko nėra. Atsisėdu staklėse – mama audė, dar spėjo audeklą išsikirpti ir išsivežti – ir ver­kiu. Atėjo dėdienė, tėvo brolio žmona, parsivedė, davė valgy­ti, bet ir vėl parėjau“, – apie lemtingą gyvenimo dieną pa­sakojo G. Gruodienė. Iš pra­džių mergaitę priglaudė dėdė Gražys, tačiau pas jį ilgai ne­pabuvo – perėjo pas P. Ma­kušką. Jai ten buvo gerai, ta­čiau apsilankę „banditai“ ėmė grasinti šeimininkui, kad jam bus blogai, jei skriaus mergai­tę. Gal naktiniai svečiai taip sakė ir gero G. Šatkutei norė­dami, tačiau P. Makuška, ma­tyt, buvo per daug įgąsdintas, tad gražiuoju išprašė globo­tinę grįžti į savo namus. Ten jai „padėti gyventi“ iš Sata­rečiaus (Sudeikių sen.) atėjo tokia bobutė (Kaunelienė?). Atsivedė ir karvę, kurią gany­davo miške.

Upės dugne pasodintos bulvės

Anot pašnekovės, po dešimties metų grįžo tėvas, ta­čiau ji jo nepažino – toks su­blogęs buvo. Bobutė išėjo, dukra liko gyventi su tėvu, kuris jau nebeturėjo sveika­tos dirbti kolūkyje. Jo žmona Emilė Šatkienė (Gražytė) su dukra Veronika tragiškai žuvo Udos upėje (Rusija) – plaukė perkrauta valtimi sodinti bul­vių. Mama gelbėjo dukterį ir pati nuskendo… Kita duktė grįžo į Lietuvą, sūnus pasili­ko, tačiau neaiškiomis aplin­kybėmis mirė.

Šešiolikmetė G. Šatkutė pra­dėjo dirbti kolūkyje. Begy­vendama su tėvu, ištekėjo, jau buvo susilaukusi vaikų, kai jis mirė. Tada nusipirko name­lį Alaušuose (Sudeikių sen.) – jame ir dabar gyvena. Pasak moters, likti gimtuosiuose na­muose vis tiek nebūtų galė­ję, nes melioracija vertė kel­tis. Neliko ne tik tėvo statytų namų, bet ir jo tėviškės, kuri, pasidalijus žemę, buvo atite­kusi kitam broliui.

Pašnekovė atsiminė, kad į atlaidus Užpaliuose vežda­vo mama, „susikrovusi vaikus į vežimą“. Gražias suknytes mergaitėms pasiuvo, kad į baž­nyčią turėtų kuo eiti. Majavon traukdavo į Musteikius (Sudei­kių sen.), pas Šikšnį.

Metų užmokestis, pusmaišyje telpąs

Šiuo metu Utenoje gyve­nanti Aldona Pimpienė pa­sakojo, kad iš pradžių tėvas gyveno ulyčioje, tačiau, kai naikino rėžinę kaimų siste­mą, gavo 28 ha žemės, tuomet pasistatė visiškai naujus na­mus naujai atmatuotoje žemė­je. Ar tėvas tarnavo savanoriu, moteris negalėjo pasakyti, ta­čiau nuotraukoje mačiusi jį su kaimynu Sirvydžiu karinėmis uniformomis.

Pašnekovės mama kilusi iš Čižiškių (Sudeikių sen.). Būda­ma iš biedniokų, Barbora Ma­siulytė tarnavo pas Česonius, buvo labai graži, tai šeiminin­kas netruko įsimylėti, o paskui prieš tėvų norą ir vesti.

Gimusi 1942-ųjų vasario 1-ą, A. Pimpienė Ubagų pra­dinę mokyklą pradėjo lanky­ti dar neturėdama septynerių. Sekėsi taip gerai, kad moky­tojas Kildišius, įvertinęs pir­mokės žinias, leido pirmuo­sius mokslo metus praleisti ir iškart ateiti į antrą skyrių. Trečią skyrių lankė Šikšniuo­se (Daugailių sen.), ketvirtą – Satarečiuje (Užpalių sen.), o septynmetę baigė Dubuliškyje (Zarasų r.). Pasak A. Pimpie­nės, leisti į tolesnius mokslus nebuvo iš ko, nes tėvas metų užmokestį iš kolchozo parsi­nešdavo ant pečių… Brolis dar metus ar pora lankė vidurinę Užpaliuose, bet mokslus teko nutraukti, nes nebuvo iš ko mokėti už butą.

Vergovė kolchoze ir tėviškės ilgesys

Nors sunkaus darbo, kaip pati vadino, kolchoze A. Pim­pienė (Česonytė) net neno­ri prisiminti, tačiau pirminin­ko įkalbėta penkiolikos metų vis dėlto nuėjo melžti karvių. Bemelždama karves susipaži­no ir su vyru Petru Pimpe. Jis buvo tremtinys, praradęs na­mus Kairionyse (Zarasų r.), glaudėsi tai vienur, tai kitur. Jaunavedžiai kurį laiką gyve­no Stasiškėse (Sudeikių sen.), paskui, seseriai ištekėjus, grį­žo į tėvų namus Viešeikiuose.

Brolis Povilas iš pradžių dir­bo Alaušų plytinėje, paskui, Vilniuje įgijęs batsiuvio speci­alybę, su pusbroliu šiuo amatu vertėsi Užpaliuose, dar vėliau Utenoje, trikotaže įsidarbino dažytoju.

Pašnekovės vyras dirbo ko­lūkyje, bet paskui supykęs ant pirmininko, kad šis neda­vė jaunai šeimai atskiro skly­pelio, išėjo į Uteną, įsidarbi­no melioracijoje, gavo butą. Tuomet į Uteną atsikraustė ir žmona. Tėvai liko vieni. Kai tėvas mirė, motiną pasiėmė pas save. Sodybą pardavė Si­nicams, iš jų perpirko gydyto­jas S. Montrimas, o šiuo metu ją turi įsigijusi kažkokia mo­teris. „Prašiau, kad, jeigu par­duos, tai aš paimčiau tėviškę, bet kol kas neparduoda“, – moters balse skambėjo gimtų­jų namų ilgesys.

Česonių žemėje, tolėliau nuo sodybos, stovėjo „visiš­kai paprastas kryžius“. Kas ir kodėl jį tokioje vietoje pasta­tė, A. Pimpienė nežino. Vė­liau kryžius nupuvo. Sodybo­je nebėra ir didžiulio klojimo, kurį kažkada kolūkis naudo­jo javams sukrauti, o paskui, gal prakiurus stogui, nebesi­ėmė remontuoti ir nugriovė. Apgriuvęs ir tvartas, kurį paš­nekovės vyras, atėjęs gyven­ti pas uošvius, buvo atskirai pasistatęs.

Lietuvės ašaromis aplaistytas tironas

Moteris stebėjosi, kaip jų šei­ma nepateko į Sibirą. Spėlio­jo, kad gal nebuvo sąraše, o gal Stalinas per greitai numi­rė. Beje, A. Pimpienė atsimi­nė, kad kai mirė „tautų vadas“, istorijos mokytoja verkė: „At­simenu, buvau penktoj klasėj, sėdėjom suole ir pasakė, kad Stalinas mirė. O mums tai bai­siai gerai – išleido bent trims dienoms, nereikėjo eit moky­klon! Verkė Stalino lietuvė mo­kytoja. Kur tai matyta? Kaip ši­taip apduotos galvos?!“

Nors ir maža buvo, kad par­tizanai ateidavo, atsimena. Tė­vas buvo didelis patriotas, ne­kentė sovietų, todėl priimdavo miško brolius. Jie čia barzdas nusiskusdavo, batus išsidžio­vindavo, gaudavo valgyti. Ir visgi nors su partizanais suta­rė labai draugiškai, A. Česonis bijojo skrebų, kurių Užpaliuose knibždėte knibždėjo ir kurie pro Viešeikius dažnai šliauždavo.

Kartą, partizanams būnant pas Česonius, į kiemą įriedėjo palutarka (sovietinis sunkveži­mis GAZ AA). Partizanai, pa­galvoję, kad atvažiavo skrebai, griebėsi ginklų. Laimei, iš ma­šinos pirmas išlipo šeiminin­ko brolis, atvykęs iš Vilniaus jo aplankyti. Šis vos spėjo sulai­kyti partizanus. Miškiniai, su­sirinkę daiktus, tyliai per kitas duris pasitraukė.

Anot A. Pimpienės, kai rusai išstūmė vokiečius, „tuoj privi­so skrebų“, kurie vykdė išbuo­žinimą, paprasčiau kalbant – plėšdavo gyventojus. Štai iš Česonių kaimynų trijų brolių Stepanonių viską išvežė – gy­venk kaip nori… Ir Česonių ne­aplenkė šie grobikai – išve­žė pilną vežimą bulvių, tačiau, kažkam pasakius, kad tai – pa­šarinės bulvės, prie Miškinių išvertė jas į upelį.

Kapo vietą žinojo tik artimieji

Pasak A. Pimpienės, majavos vykdavo kaimyniniame Mustei­kių kaime pas Marytę Šikšnie­nę – ji buvo „mėgėja“ ruošti šį susiėjimą. Žiemą šokiai vyk­davo pas Česonius, Putrimus, Musteikiuose – pas Gruodį. Va­sarą – gegužinės. Muzikantus kviesdavo iš Ubagų (Vladas Labeikis) arba iš Bikuškio (Tra­kelis). Muzikantai buvo vaiki­nų rūpestis. Kaime skambėdavo armonikos (V. Labeikis), bajano garsai.

Pašnekovės teigimu, Viešei­kių kapinėse nėra palaidota jo­kio jos giminaičio, tačiau ji žino, kad ten amžinojo poilsio atgulė viešeikiškės mokytojos Kaminskaitės tėvas. Kapų nie­kas nepuošdavo, ne visus žymė­jo ir mediniai kryželiai, kol bū­davo lankomi kapai, tol žmonės ir atsimindavo giminaičių palai­dojimo vietą.

Daugiau apie Viešeikius skaitykite čia

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas