„Majavon“šaukiantis norago aidas, sugaudyti sveikintojai ir negailestingos kulkos, atėmusios net ašaras

Tęsiame (pradžia Nr. 40) viešeikiškės Genovaitės Pernavienės pasakojimą. Pradėję kultūriniu kai­mo gyvenimu – vakariniais susiėjimais, gegužinė­mis pamaldomis, atlaidais, Joninėmis, Juozapinėmis – baigsime sudėtingu pokario laikotarpiu, paliesime tragišką Putrimų šeimos likimą.

Majavon kviesdavo noragas

G. Pernavienė pasakojo, kad vakarais vyrai rinkdavosi kor­tomis lošti, moterys ateidavo su karvalatais verpti arba megz­ti. Šokdavo, dainuodavo. Vai­kai žaisdavo. „Visi turėdava užsiėmimų, visi linksmai pra­leisdava laikų, – teigė pašneko­vė. – Rinkdavas ti, kur daugiau vietas. Seniau gi galas tai ne­tvertas, aplinkui suolai būdava, stalai. Suolai mediniai, papras­ti, lempa žibalinė dega. Vaka­rais visi rinkdavas, dienų tai ne. Dienų vyrai jauni, būdava, palei kalnus! Kad ir suaugį vyrai – su slidėm, dvidešimt ar trisdešimt metų, betgi da jauni, rūpi pašėlt! Pritaisydava ant leda ratų, va­dindava boba… Suskaliečyda­va, viska būdava… A mažučiai ant užpakaliuka čiauždava…“

Nors kalbinta moteris kaime atsiminė buvus tik du kryžius, kryžavos būdavo, nuo kry­žių žmonės eidavo į kapines. Kur kas populiaresnės buvo majavos. „Majavas būdava gi labai gegužį, da birželį būda­va – labai eidava žmones maja­vos šitos… Mūsų buva kamara labai didelė, tai buva pritaisyta majava, beržiukai, gėlių ti ka­kių lauka, kai nebuva da darže­lių gėlių. Papuošdava, čia Auš­ros vartų paveikslas gi, gieda gi, meldžias… Suveidava la­bai jau. Vakari gi tevelis nara­gų pakabindava, tik šešias va­landas – šitan naragan, kad žinotų, kad laikas jau eit. Su­žvanga šitas naragas, palyčia vadindava, tai girdi toliausia, kurgi! Išgirsta, tadu visi bruka visus darbus ir bėga jau mels­tis. Eidava ir jaunimas, visi ei­dava. Paskui pa majavai tai­gi šokiai ti, da muzikontų kokį susranda, tai smuikų, tai armo­nikų, tai vėl kų. Ai, kaip jauni­mas ukvatydava! Aš da mažute buvau, atsimenu…“ – kalbėjo G. Pernavienė. Muzikantų vie­tinių nebuvo, tai iš Šeimyniš­kių (Sudeikių sen.) ateidavo Bronius Sirutis arba iš Liepa­kalnio (Sudeikių sen.) Vladas Labeikis. Abu grojo armoni­komis. O jei koks didelis su­ėjimas ar balius, tada sam­dydavo Vilutį iš Stasiškių (Sudeikių sen.). Jis grojo akor­deonu (kas tuo metu buvo reta), tad jaunimo sueidavo net iš kelių kaimų.

Pasak moters, majavon žmo­nės rinkdavosi kiekvieną vaka­rą, tik sekmadienį dienos metu, per šv. Mišias, o šokiai vykda­vo šeštadienį arba sekmadienį. Pamaldos netrukdavo valan­dos. Ona Pabrėžienė ne tik tu­rėjo gražų giedotojos balsą, bet ir buvo aktyvi saviveiklinin­kė. Į laidotuves giedoti kvies­davo pašnekovės seserį Vero­niką Stanislavą Stepanonienę. Balsingas buvo ir Petras Ste­panonis, prie viešeikiškių pri­sijungdavo musteikiškis Stasys Gruodys.

Kaip sakė G. Pernavienė, majavos Viešeikiuose išliko la­bai ilgai. Ir kolūkis šio susiė­jimo nedraudė. Majavos vieta buvo susitarimo reikalas. „Jei jau šeiminykas priima, tai tadu ir eina žmonės.“

Gaudydavo sveikintojus

Pasak G. Pernavienės, Viešei­kiai priklauso Užpalių parapi­jai, tačiau pora kilometrų arti­mesnė Sudeikių bažnyčia. Švč. Trejybės atlaidai vykdavo Už­paliuose, o Šv. Elžbietos – Su­deikiuose. Kol kolūkiai nebuvo suvisuomeninę arklių, į atlai­dus važiuodavo jais. Dviratį tada retai kas turėjo – brangu buvo. Tik vėliau į atlaidus pra­dėjo važiuoti dviračiais, o kas jų neturėjo, eidavo pėsčias.

Moteris atsiminė, kad po kermošiaus vykdavo pakerma­šin, t. y. pas gimines. Vyrai iš­gerdavo kokį pusbankiuką, šeimininkas aprodydavo ūkį, pasėlius, moterys irgi turėdavo savo kalbos. Žinoma, būdavo linksma ir būriui vaikų. Pusbro­lių buvo daug, kadangi pašne­kovės mama, kilusi iš Kušlių kaimo (Užpalių sen.), buvo „iš aštuonių brolavas“. Tėvai turė­jo daug žemės, tad buvo išvež­ti į Sibirą. Pas Miškinius gimi­nės rinkdavosi, kai Sudeikiuose vykdavo Šv. Elžbietos atlaidai.

G. Pernavienės tėvas – Juo­zapas, tad: „Švęsdava seniau da Juozapines, a tarybiniais laikais tai kur jau, nebešventė. Seniau kabindava vainikų ant durų, naktį gaudydava, vesdava vidun gi vaišint. Tyliai kala ant durų ąžuolinius vainikus, dienų nupi­na, tadu vakari, pritemus, sugu­la visi, tai neša jau. Pindava tik iš ąžuola lapų, tai da gėlių ka­kių indeda.“

Anot G. Pernavienės, sovie­tmečiu itin buvo švenčiamos Joninės Bikūnuose, ant piliakal­nių. Prie renginio svariai prisi­dėdavo saviveiklininkai, tarp jų ir pašnekovė. Saviveiklinin­kai mokydavosi tautinių šokių. Ir nors tautinius rūbus turėjo ne visi, jų netrūko – buvo iš ko pasiskolinti, žmonės dar turė­jo austinių drabužių. „Kai stoja nepriklausomybė, viskas išny­ka, dinga“, – apie Joninių pa­baigą Bikūnuose sakė moteris.

Kulkos, atėmusios net ašaras

G. Pernavienė pasakojo, kad didelė Putrimų šeimyna turė­jo gal 40 hektarų žemės. Ona Masiulytė, kilusi iš Zabičiū­nų kaimo (Zarasų r.), ištekėjo už Felikso Putrimo, kuris žuvo partizanaudamas. Iš pradžių jis buvo palaidotas Viešeikių ka­pinėse, o paskui greičiausiai perlaidotas Užpaliuose. Žuvo ir jo keturi broliai. Balį nušo­vė, kai bėgo iš miško (ten lyg buvo ir bunkeris). Jonas slaps­tėsi pas kažką Musteikiuo­se (Sudeikių sen.). „Pamatęs skrebus, nusigando, bėgo pa­kalnėn ir kulka pavijo.“ Anta­ną sudegino klojime, kuriame bandė slėptis, uždegę jį pade­gamosiomis kulkomis. Stasys išvengė tremties, priglaudė gi­minės, globojo mokytojai. Jis labai vargo, tad kažkas jį įkal­bėjo važiuoti į Rusiją užsidirb­ti. Rusijoje S. Putrimas vedė lietuvę, bet ir ten likimas jam laimingai nesusiklostė – žuvo šachtoje. Žmona parvežė vyro palaikus ir palaidojo Užpaliuo­se. Anot pašnekovės, kai lai­dojo sūnus, motina Elena (?) Putrimienė jau ir ašarų nebetu­rėjo – tiek vaikų buvo praradu­si… Senąją Putrimienę su mar­čia Ona ir dukterimi Natalija (kita duktė – Elena – buvo iš­tekėjusi ir išėjusi gyventi kitur) išvežė į Sibirą. Sibire O. Putri­mienė antrą kartą ištekėjo, tapo Pabrėžiene, į Lietuvą grįžo su penkiais vaikais. Grįžo ir se­noji Putrimienė su dukra. Beje, tėvas Putrimas irgi nemirė sava mirtimi (mirė dar prieš ištre­miant šeimą): „Anas važiava iš Utenas žiemas laiki, buva 40 laipsnių šalčia, pagėrįs buva, iškrita iš rogių, rada sušalusį – arklys vienas ataja nama.“

Anot G. Pernavienės, kai O. Pabrėžienė nuseno, „protas ėmė nebe taip vesti“, dėl pavo­jaus, kad kur neišeitų, namai na­miškių buvo aptverti tvora.

Felikso sūnus Romas (gim. 1945 m.), O. Putrimienės sūnus iš pirmosios santuokos, trėmimo metu nebuvo namie, glaudėsi pas tetą, mamos seserį. Gal jis taip ir būtų likęs, tačiau motina, nu­sprendusi, kad vaikui vis tiek bus geriau su gimdytoja nei pas tetą, paprašė, kad trėmėjai užvežtų ją pas seserį, kad ji galėtų pasiim­ti atžalą. Iš tremties R. Putrimas grįžo gal penkiolikos metų.

Kentėjo ir nuo naktinių, ir nuo tarybinių

Daugiau partizanų Viešei­kiuose pašnekovė neatsimena, tačiau netolimose Ramavydiš­kėse partizanavo vienas toks, kuris per savo vestuves buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų tremties. „Kai anas grį­ža iš Sibira, visi jo labai neken­te, nes kai anas banditava, labai skriaudė žmones, gal ne vienų ir nušavęs yr, vogė labai viskų…“ – sakė moteris, įtarianti, kad jį greičiausiai skrebams įskundė nukentėję gyventojai. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno pas žmoną.

G. Pernavienė atsiminė, kad vietiniai „tarybinius vadindavo skrebais, o naktiniai – tai ban­ditai“. Pasak moters, ir vieni, ir kiti skriaudė žmones. Naktiniai daužydavo langus, jei tėvai ne­norėdavo įsileisti, iš skrynių yra paėmę austinius drabužius, pa­galves, kaldras, susigriebda­vo geresnius batus. Grasindavo, kad nepraneštų apie juos val­džiai. O skrebai viską konfiska­vo. Neatsižvelgė nė į motinos prašymus palikti bent bergždžią karvę mažiems vaikams.

Pasak G. Pernavienės, kai kurie banditai buvo vietiniai. Žmonės žinojo juos, bet prigra­sinti bijojo įduoti valdžiai.

G. Pernavienės teigimu, buvo ir tokių, kurie slapstėsi nuo tarybinės armijos, tačiau į mišką nėjo. Sesers vyras Balys Stepanonis, gimęs 1929 metais (jo brolis Petras buvo „išbėgęs Vokietijon“, tačiau paskui grį­žo, niekas prie jo neprisikabi­no), išsikasė namie bunkerį ir slėpdavosi jame, kviečiamas į mišką nepasitraukė. Laikė namuose protingą šunį, kuris pranešdavo, jei pasirodydavo skrebai. Kad ir kaip šie ieško­davo, krėsdavo, tačiau jo ne­rasdavo. Taip ir išgyveno. Vis dėlto vieną kartą vos nesura­do. Kartais apsilankius skre­bams nesuspėdavo pasislėpti bunkeryje, tad priedangą ras­davo ant tvarto, šiauduose. B. Stepanonis pasakojo, kad sykį šiems su štikais badant šiau­dus, galvojo, kad jau gali ir į jį pataikyti, tačiau tikėjo, jog nesuriks iš skausmo, išken­tės. Laimei, durtuvais tik rūbo skvernus pradūrė, pačiam ne­kliuvo. Neramumams praė­jus, jo dėl praeities į kolūkį nepriėmė – vyras įsidarbino Vasaknų žvejybos ūkyje.

Daugiau apie Viešeikius skaitykite čia

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas