Zenonas Žemaitis, gimęs ir augęs Stabulankiuose, gyvena prie Vilniaus, bet, neseniai įsigijęs sodybą Šileikiuose, dažnai atvažiuoja į tą kraštą, iš kurio kilo jo protėviai. Viena jų atšaka patraukė į Vaitkūnus, o gretimame Stabulankių kaime būsimasis kalvis rado sau pačią.
Stiprūs kaip meškos
Z. Žemaitis pasakojo, kad jo tėvas į Stabulankius atėjo užkuriomis iš gretimo Vaitkūnų kaimo, tačiau jo protėviai gyveno kažkur prie Šileikių (Leliūnų sen.), vietovėje, vadintoje Maloniais, Meloniais, Maloniškiais ar pan. Vėliau iš čia vieni Žemaičiai išėjo į Šiaudinius (Vyžuonų sen.), kiti į Debeikius (Anykščių r.). Per kažkurį XIX a. sukilimą Vaitkūnų kaimo vyrai susirinko vienoje troboje ir tariasi, kaip gali prisidėti prie sukilimo. Ūmai pajuto, kad yra sekami žydo, smuklininko. Tas, supratęs, kad yra pastebėtas, puolė bėgti, bet kaimiečių buvo pagautas ir pievoje basliais užplumpintas, o ta vieta praminta Žydbala. Už šį nusikaltimą beveik visą kaimą ištrėmė į Saratovo guberniją (Rusija). Liko daug laisvos, o svarbiausia – pigios žemės. Pasakojo, kad žmogus didelį lauką nusipirko už duknų antklodę.
Pasak Z. Žemaičio, Žemaičių sodybą Vaitkūnuose prieš maždaug keturiasdešimt metų nušlavė negailestingoji melioracija – liko tik įspūdingos ežios, sukrauti akmenys, žymėję didžiules tvoras… O „Žemaičiai buvo stiprūs kaip meškos“, antai vienas jų, Kazimieras, pašnekovo dėdė, išvažiavęs uždarbiauti į Braziliją, kad arklio nereikėtų prie rampos varyti, po kiekviena ranka pasiimdavo po šimtą kilogramų sveriantį zuperio (trąšų) maišą ir „nusnešdava lyg terbelas“.
Lengva kalvio ranka
Z. Žemaitis pasakojo, kad jo tėvas Vincas buvo jauniausias šeimoje, o šio tėvas mirė, kai sūnui tebuvo penkeri. Jis susidomėjo kalvyste, todėl „vaikščiojo pas kažkokį meistrą Pirinauską“, kuris gyveno „Trumbatiškio pusėje“ ir taisydavo sudėtingesnes mašinas, pavyzdžiui, kuliamąsias. Kai tėvą pašaukė į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, husarų pulką, gavo progą parodyti, ką moka. Turbūt ir čia jaunasis kalvis išmoko ne vieną pamoką, nes vėliau pas jį atvesdavo kaustyti ristūnus, o žmonės atsiliepdavo, kad Žemaičio sutvarkytu plūgu galima arti viena ranka. Anot jo sūnaus, tėvas „labai nekentė kolūkių“, tad nė nesistengė savo patirties perduoti vaikams. Tą nemeilę sovietinei sistemai turbūt nesunku paaiškinti ne tik prarastu turtu, bet ir sovietinių pareigūnų vizitais, gąsdinimais neduoti arklio išsidirbti sklypeliui, išvežti šieną, palikti šeimyną visiškame nepritekliuje. Negana to, partorgą atlydėdavęs milicininkas mėlynomis galifė kelnėmis ir su grėsmingu naganu prie šono vaikus gundydavo saldainiu: „Ar pas jus kas nors neateina?“ Bet vaikai tylėjo, nes tėvų buvo griežtai prisakyta nieko nepasakoti. Pašnekovas negalėjo užtikrinti, kad matė Antaną Kraujelį, vadinamą paskutiniuoju Aukštaitijos partizanu, tačiau jis mano, kad žvejys, kuriam būdamas vaikas kažką labai sutrukdė, kai abu žvejojo tame pačiame ežere, ir už tai gavo barti, buvo būtent šis partizanas. Anot Z. Žemaičio, po miškinio žūties, kai imta viešinti jo nuotraukas, jis suprato, kad veikiausiai tai tos pačios, jį barusios, akys.
Biskutį geriau nedavė…
Anot Z. Žemaičio, jo mamos tėviškė buvo Stabulankių kaimo ulyčioje, prie Sodakalnio kalno, apie tris šimtus metrų nuo po žemės reformos pastatytų namų. Tiesa, matininkas siūlė jo motinos tėvui likti vietoje, nes šeimoje tebuvo dvi dukterys – vyrų nebuvo… Žinoma, žemės būtų irgi mažiau davę, nes Bagočiūnai būtų išvengę persikėlimo išlaidų. Tai būtų buvę lyg matininko padėka už Onos Bagočiūnaitės pagalbą „vikriai nešiojant mierą“. Beje, pašnekovo draugas pasakojo, kokie matininkai anksčiau buvo sąžiningi. „Pakalniuose vienas kiša matininkui į kišenę šimtą litų: „Atmatuok tu man biskutį geriau…“ Matininkas nieko nesakė, kai baigė matavimo darbus ir visus susišaukė, visų akivaizdoje ramiai atidavė kyšininkui šimtą litų – žiūrėkit, su kuo gyvenat, o aš, matininkas, savo darbą atlieku sąžiningai…
Z. Žemaitis atsimena mamą buvus linksmą, darbščią, draugišką. Ausdavo ji vilną, kurią veždavo į pogrindinę karšyklą Utenoje pas kažkokį vienarankį žmogelį. Ausdama rinktinius raštus, suskaičiuoti nyčių pasikviesdavo kaimynę Anelę Lauciūtę. Neprauda! – sėdėdama ant pečiaus moteris taisydavo bobutė. – Turi būt šitaip ir šitaip!“ Ji nytis suskaičiuodavo geriau ir be popieriaus…
Brolio vaduotoja
Mamos mama Ona Karvelytė buvo kilusi iš Alantos krašto, Baltušavos (Molėtų r.). Nors merginai jau buvo 27-eri, ji nelabai norėjo tekėti – jai buvo gerai ir pas tėvus. Taip pavarė ji ir Bagočiūnų kaimyną, atvykusį piršlėm. Tas guodėsi: „Čiūdna kokia tai – su vaikais ant upelio čiužinėjas!..“ Tada pas tokią čiūdną mergą nuvažiavo savo laimės bandyti ir senelis. Turbūt jam pasisekė, nes merginos tėvai prikalbėjo ją tekėti („Mes numirsim, kur tu dėsies?..“) – ne vieną jaunikį jau buvo pavariusi, o tekėti vis tiek juk reikės… Nuotaką stabulankietis gavo turtingą, nors nemažai to turto teko išmokėti brolių dalims…
Papasakojo Z. Žemaitis ir kaip anksčiau vykdavo piršlybos. Jaunikis susirasdavo piršlį. Tas nusipirkdavo degtinės butelį ir pavakary abu nuvažiuodavo pas nusižiūrėtą mergelę. Šeimininkai nepriimti negali, bėga per kaimą, ieško samovaro – verda arbatą, geria butelį ir derasi. Jei sudera – viskas gerai, jei ne (panelė atsisako arba tėvai nesutinka) – piršlybos tuščios, rytą šeimininkai turi atiduoti svečiams butelį arba pinigus už svaigalus. Žiemą, kai nėra jokių svarbių darbų, taip jaunikis su piršliu ieškodami nuotakos ir vazojasi…
Beje, anot Z. Žemaičio, bobutė buvo „labai išmintinga, gera ir turinti savo nuomonę“. Per Pirmąjį pasaulinį karą jos brolis vokiečių buvo paimtas darbams. Bobutė iš jo gauna laišką, kad jis prie Rygos per pelkę karinei technikai tiesia medinkelį – miršta badu… Nors vyras ir nenorėjo žmonos leisti, bet ši, viską metusi, vis tiek išsiruošė į kelią – nuėjo pėsčiomis iki Rygos (Latvija), susirado reikiamus viršininkus, išaiškino jiems visą reikalą („kad vaikai vieni likę, gal kam ir pinigėlį ar ką davė“) – kol ji grįžo namo, brolis traukiniu pirma jos jau buvo parsiųstas.
Nauji namai su Sibiro kvapu
Nuo Stabulankių kaime įvykdytos žemės reformos iki tol, kol V. Žemaitis ėmė statyti namus, praėjo 14 metų. Pasak Z. Žemaičio, iš karo grįžę frontininkai gavo iš valdžios miško. Tačiau jiems šio nereikėjo, tad jie už gerai nupenėtą kiaulę, grūdus, žirnius ir kitą suderėtą gerą pardavė Žaliosios miško gabalą jo tėvui. Ant į statybvietę atgabentų rąstų dieną rūkydavo vieni, vakare rūkydavo kiti ir juokėsi iš šeimininko, kam jis imasi naujos statybos tokiais neramiais laikais, kai žmones veža į Sibirą… Vis dėlto nieko nepaisydamas, vargdamas, V. Žemaitis pasistatė namus: troba buvo pastatyta visai nauja, klėtį nupirko iš kaimyno Vilkicko, o tvartą surentė iš senojo klojimo. „O klojimas buvo didelis. Kai pripusto sniego, tai gali gražiai užlipti ant stogo – taip žemai buvo nuleistas, šiaudais dengtas…“ – sakė pašnekovas.
Anot Z. Žemaičio, per melioraciją niekas iš gimtųjų sodybų „per jėgą nevarė, bet visi norėjo pinigų, nes gerai mokėjo už obelį, už vyšnią, serbentų krūmą…“ Į Antalgę buvo susiruošę kraustytis ir tėvai, sūnus Povilas buvo paruošęs ir roges namams perkelti, bet tėvas susirgo, tad visi planai susijaukė.
Lietuva akmenyje
Apie 1986–1987 m. Žemaičių sodyboje ant melioratorių iškasto akmens Raimundas Žemaitis, vyriausias V. Žemaičio anūkas, iškalė Vytį. Kodėl? „Taigi Lietuva! Mūsų Lietuva!“ – be didelių paaiškinimų rėžė Z. Žemaitis, o, anot jo sūnaus Tado, jau amžinąjį atilsį jo pusbrolis „buvo kitoks: intelektualas, mokslo žmogus, ne toks, kaip mes, praktikai, padaužos…“ R. Žemaitis buvo fizikas, matematinius sugebėjimus greičiausiai paveldėjęs iš tėvo matematiko, o šis iš savo tėvo, kuris, nors ir baigęs keturis skyrius, sūnui uždavinius sprendė iki septintos klasės. Beje, matematinę gabių Žemaičių liniją tęsia jau ketvirta (bent jau atsekama) karta: R. Žemaičio dukros Gabija baigė Kembridžą, Ieva – Mančesterio universitetą (tiksliųjų mokslų specialybės).
Pasak Z. Žemaičio, anksčiau Dėlynas buvo „normalus ežeriukas“, Vincas Laucius (Vincukas) irstydamasis luotu gaudydavo karosus. Upeliu-grioviu jo perviršinis vanduo nubėgdavo į Kermėžio ežerą. Tačiau, kai griovį užvertė, vanduo užtvindė visą mišką. Vyras atsiminė, kad tada vandens paukščiai plaukiojo tarp medžių, vanduo net pasėmė Žemaičių sodo žemutines obelis. Tada melioratoriai nusausino ežeriuką į Apšlavą. Pašnekovo nuomone, ši aukštapelkė labai gyvybinga, „nuostabus dalykas“, tad, jei tik būtų užkimštas vandens surinktuvas, ežeras vėl pakiltų. Jis mano, kad viena iš ežeriuko nusausinimo priežasčių galėjo būti ir durpių kasimas – jų duobių dar galima aptikti pietinėje miškelio pusėje (prie kapelių). Jei šios durpės buvo naudojamos kurui, į Stabulankių fermą durpes kreikimui kolūkis veždavo iš Šepetos (Kupiškio r.).
Autoriaus nuotr.
