Prie Vilniaus gyvenantis skulptorius Gintaras Karosas teigė, kad Vygėliuose (Užpalių sen.) buvo ypatinga atmosfera. Kaip vaikas, jis ten jautėsi labai jaukiai, laukdavo, kada tėvai nuveš pas senelius, kurie, vyro nuomone, jį geriau suprato nei gimdytojai, su jais galėjai pasikalbėti apie tokius dalykus, kurių, atrodo, tokio amžiaus žmonės neturėtų suprasti.
Paslaptingoji ulyčia
G. Karosas pasakojo, kad jo senelių sodyba buvo viensėdis, kurį iš trijų pusių supo miškas. Atviras laukas vedė į Vygėlių kaimo ulyčią, kuri matėsi horizonte. Nors Saladžių anūkas ulyčioje lankėsi tik kelis kartus, senais medžiais apsodinta gatvė vaikui paliko didelį įspūdį, atrodė paslaptingai. Seneliai retai eidavo į ulyčią, tačiau kai kurie jos gyventojai (Jonas Vygėlis, Albinas Janulionis, Stefanija Šeržintienė) buvo dažni svečiai Saladžių sodyboje.
Senoji sodyba
Saladžių namas buvo sudarytas iš gyvenamosios dalies (kuri vėliau buvo suskirstyta į kelis kambariukus), namelio, kamaros (kur daugiausia laikydavo daržoves) ir seklyčios (kuri greičiausiai buvo pristatyta vėliau). Seklyčioje vasarą buvo miegama, ji žvelgė į keliuką, kuris pro žvyrduobę, esančią kairėje keliuko pusėje, vedė į ulyčią. Ant namo aukšto mažasis Gintaras buvo užlipęs gal tik kelis kartus – ten laikydavo nelabai reikalingus rakandus.
Pirtis stovėjo toliau nuo namų ant kalnelio, šio papėdėje liūgsojo raistas, palei kurį augo avietynas. Čia buvo ir šulinys.
Kieme stovėjo sena klėtis su jau nebenaudojamomis girnomis, prie klėties – vėlesnių laikų malkinė.
Nuo pirties į vakarų pusę niurksojo labai senas tvartas su prie jo prisišliejusia daržine. Joje G. Karosui buvo gera miegoti, pokariu čia slėpėsi partizanai. Netoliese telkšojo apipelkėjusi sodželka, ant šlaito pasvirusios į nuokalnę augo senos obelys, todėl į jas įlipti pasiobuoliauti buvo nesunku. Tos senosios greičiausiai buvo sodintos senelio, jaunesnės vešėjo arčiau namų. Į kairę nuo namo augo labai skanios vyšnios, iš kurių raugdavo vyną, spausdavo sultis.
Kitapus keliuko priešais namą buvo gaisro sunaikinto ir nebeatstatyto pastato pamatai. Pagal dydį pašnekovas mano ten galėjus stovėti klojimą.
Bažnytinių plytų krosnis
Duoną Saladžiai ir pirkdavo, ir patys kepdavo. G. Karosui įsiminė ne tik raugtos bei kepamos duonos kvapas – ir pati krosnis darė įspūdį. Ji buvo statyta iš nuo Užpalių bažnyčios statybų likusių raudonų plytų, kurių valstiečiams buvo leista įsigyti. Ant didelės krosnies miegodavo senelis. Ir anūkas norėdavo su seneliu ten miegoti, bet senelė neleisdavo. Anot pašnekovo, tai buvo bene vienintelis atvejis, kai jo senelių nuomonės išsiskyrė.
Seneliai
Senelis buvo vyresnis už močiutę, bet ištvermingas žmogus – kasdien labai anksti keldavosi, veždavo priduoti pieną į punktą už keturių–penkių kilometrų. Daug vaikščiodavo.
Kalbesnė nei senelis buvo močiutė, pasakojusi apie pokario laikotarpį, kai ateidavo tai vieni, tai kiti. Tie laikai anūkui, bandančiam įsivaizduoti neramumus, paliko didžiausią įspūdį. Močiutė rašydavo eilėraščius, taip pat dainas.
Ankstyva netektis
Dėdė (mamos brolis) Mindaugas Saladžius buvo gabus: jis gamino ne tik baldus, bet ir įvairius prietaisus, kurie buvo kruopščiai padaryti. Tokių dalykų sodyboje buvo daug. Deja, gabiam meistrui nebuvo lemta ilgai gyventi – pokariu jį kažkas stipriai išgąsdino, ėmė gangrenuoti koja, vežamas atvira mašina į ligoninę Kaune, ligonis peršalo ir jaunas mirė. Kaip ir jo seneliai, palaidotas Duokiškio miestelio (Rokiškio r.) kapinėse.
Kaimynai
Už raisto gyveno artimiausias kaimynas Makuška, pas kurį žiemą, negalėdami privažiuoti prie senelių sodybos, pašnekovo tėvai palikdavo mašiną.
Už ūkinių pastatų pamatų toliau už miško gyveno Mikučioniai, bevaikiai, bet labai tvarkingi žmonės. Vytautas Mikučionis buvo nagingas žmogus, kolūkyje dirbo brigadininku, sodybą apsisodino eglėmis. Vėliau pora persikraustė į Ukmergę.
Išnykusi be pėdsako
Saladžių namus sunaikino melioracija. G. Karosas teigė nežinąs, ar senelius vertė išsikraustyti, ar jie patys norėjo išvykti pas vaikus į Vilnių, tačiau jis žino, kad seneliai buvo pripratę prie Vygėlių, kur viskas buvo suprantama ir aišku, jiems buvo sunku palikti buvusį gyvenimą ir gyventi didmiestyje, kurio nepažinodami, jame pasiklysdavo. Aplankyti buvusių namų (teisingiau, to, kas iš jų liko) jie jau nebeatvažiavo. Į buvusią sodybvietę kartą nuvyko pašnekovas su mama. Melioracija taip pakeitė kraštovaizdį, kad vietovės nebuvo galima atpažinti.
