Lietuvai ir lietuviams visada rūpėjo ir save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti. Save Lietuva pasauliui rodo jau nuo 1937 metų, o pasaulinė paroda EXPO vyksta nuo 1851 metų. Kaip sakė Senovinės bitininkystės muziejaus Stripeikiuose direktorė Danutė Indrašienė, pusę metų iki kovo 31 dienos truksiančioje parodoje EXPO 2022 šįkart tilpo ir mažytis Ignalinos rajono kampelis. Su pašnekove kalbamės ne tik apie iš pasaulinės parodos atsivežtus įspūdžius, bet ir apie ne pirmą Lietuvos pasirodymą pasauliui.
Nuo pirmo žingsnio
Kaip pasakojo muziejininkė, ano meto – 1937 m. – paroda vyko Paryžiuje, ir Lietuva save pristatinėjo, kaip modernią, inovatyvią šalį, nes parodos tema buvo „Menas ir technika moderniškame gyvenime“. Lietuva demonstravo įvairių sričių pasiekimus, pvz., buvo eksponuojama žymaus baldininko Jono Prapuolenio kėdė, skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus kūrinys „Darže“, 85 pašto ženklai ir panašiai.
Anot pašnekovės, net 40-tyje autentiškų nuotraukų yra užfiksuoti parodos vaizdai. Pasirengimu pasaulinei parodai tuomet aktyviai rūpinosi Paulius Galaunė ir Magdalena Avietėnaitė bei architektai Vytautas Landsbergis, Algirdas Šalkauskas ir Vladas Švipas.
Paviljono statybos konkursą laimėjo estų architektas Amshei Niurenberg, nes pasaulinėje parodoje viename paviljone prisistatinėjo visos trys Baltijos šalys. Visų paviljono statybos išlaidų du trečdalius iki 1000 kv. m paviljono ploto ne daugiau kaip iki 600 frankų už kvadratinį metrą apmokėjo Paryžiaus pasaulinės parodos vyriausiasis komisariatas.
Įdomu pasmalsauti, ar toli pažengėme? Pasak direktorės, jei anksčiau buvo demonstruojama lietuviška bakūžė, valdovų portretai ar istoriniai bei ekonominiai žemėlapiai, tai iš šios parodos pasauliui mūsų šalies siunčiama žinutė buvo graži, ištekliais turtinga gamta, įkvepianti kūrybai ir mokslui.
Neįprasta vieta parodai
Pasak D. Indrašienės, šių metų pasaulinė paroda EXPO 2020 vyksta Dubajuje. Tai pirmas kartas istorijoje, kai pasaulinę EXPO parodą organizuoja musulmoniška tauta, nes iki šiol jos būdavo rengiamos Europos šalyse. „Tai tarsi gražus europiečių gestas, leidžiantis ir arabiškai tautai parodyti, kad ji gali rengti parodą“, – kalbėjo direktorė. Beje, anot jos, vyko aštrūs ginčai, ar Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) yra tinkama šalis pasaulinei parodai rengti, nes joje yra pažeidinėjamos žmogaus teisės, pvz., atvykstantieji dirbti nekvalifikuoto darbo į JAE praranda savo asmens tapatybės dokumentą (jis atimamas iki to laiko, kol baigsis darbo įsipareigojimų sutartis), dirba nenormuotą darbo dieną, neužtikrinami higienos reikalavimai ir panašiai.
Kaip pasakojo pašnekovė, parodų miestelis pastatytas dykumoje, vietoje, kurioje maždaug prieš šešerius metus švilpavo vien smėlį nešiojantis vėjas. Sužinoję, jog turės galimybę rengti parodą, JAE pamažu dykvietėje įkūrė parodų miestelį su visa infrastruktūra ir patogumais, kuriame po renginio bus įkurtas gyvenamasis rajonas. Anot I. Indrašienės, parodų miestelyje šiuo metu apgyvendinta apie 2 tūkst. parodą aptarnaujančių darbuotojų – ekspozicijų gidų ir kitų. Transportas, direktorės teigimu, taip pat nemokamas – tik važiuok ir domėkis.
Kiekvienas savitas savaip
Pašnekovė sakė, kad šiųmetės parodos tema – „Sujunkime protus, kurkime ateitį“, išskirtos ir trys potemės – „Tvarumas“, „Mobilumas“, „Galimybės“. Parodoje dalyvauja 192 pasaulio valstybės, nuo tokių mažų šalių kaip Džibutis iki pasaulio gigantų – JAV, Prancūzijos, Vokietijos.
Anot D. Indrašienės, labai įdomu matyti, pajausti, kokią žinutę pasauliui siunčia kiekviena šalis, kaip ji supranta tvarumą, ryšį vienų su kitais. Pasak jos, smalsu pasilyginti ir palyginti. Kaip pasakojo pašnekovė, vieni giriasi savo istorija (pvz., Italija), kiti kalba apie globalias problemas, visos žmonijos ateitį (pvz., Vokietija), treti „pritrenkia“ įspūdžiu (pvz., JAE), dar kiti labai subtiliai ir individualizuotai perteikia savo filosofiją (pvz., Olandija). Bet pagrindinė žinia, kurią, direktorės teigimu, lietuviai išsivežė iš parodos – pasaulis trokšta autentiškumo, mes įdomūs pasauliui savita kultūra.
Moderni ir unikali Lietuva
Kaip sakė D. Indrašienė, pasirengimą parodai organizavo LR Aplinkos ministerija. Lietuva parodoje prisistato pačių įrengtame, autentiškame, spalvingomis drožinėtomis langinėmis puoštame paviljone (kai tuo tarpu, pavyzdžiui, Latvija išsinuomojo standartinį pastatą), kuris jau savo išore byloja apie Lietuvos išskirtinumą. O šalia stovintis mišką imituojančiais medžių kamienais apstatytas Suomijos paviljonas, muziejaus direktorės teigimu, darniai papildė Lietuvos paviljono medinį fasadą.
Pasak pašnekovės, nacionalinio paviljono erdvėse Lietuva ir jos ekonominis potencialas pristatomi pabrėžiant šalies ir verslo inovatyvumą ir gebėjimą kurti globalius ateities sprendimus. Pagrindinės temos: gyvybės mokslai, biotechnologijos ir lazeriai, energetikos inovacijos, ypač saulės energetika ir vandenilio technologijos. Parodoje demonstruojamos prof. Virginijaus Šikšnio genų žirklės, Liublino–Vilniaus teletiltas, pristatinėjamas gintaras. D. Indrašienė džiaugėsi, kad mūsų šalies paviljono ne tik išorės, bet ir turinio kūrimu rūpinosi dizaineris, todėl visi parodos dalyviai buvo sujungti į vieną darnią, vienas kitą papildančią visumą. Paviljone, anot jos, nuolat veikia ir lietuviško maisto ir gėrimų restoranėlis, suvenyrų parduotuvė.
Vaško žvakė – Lietuvos atstovė
Pašnekovė aiškino, jog parodoje vyksta įvairūs kultūriniai, meniniai projektai. Tokio projekto metu buvo pristatomos ir Lietuvos saugomos teritorijos, tarp jų ir Aukštaitijos nacionalinio parko vertybės bei Senovinės bitininkystės muziejus. Lietuvos saugomos teritorijos buvo pristatomos rodant unikalius gamtos vaizdus ir gyvai vedant edukacijas. „Svarstėme, kaip nunešti žinią apie bites ir mūsų muziejų į šalį, kur vien dykuma ir bičių nėra. Nusprendėme pristatyti bitininkystės temą per tikro vaško žvakių sukimą – visi norintys galėjo susisukti vaško žvakę patys ir ją pasiimti, – aiškino D. Indrašienė. – Mielus svetelius paženklinę bitės antspaudu, įdavę bukletą apie muziejų, išleisdavome į pasaulį su kvapnia žinia apie Lietuvą. Visų dalyvaujančių edukacijoje reakcija buvo viena – kad tai pats geriausias paviljonas, nes patys gali pasigaminti ir parsinešti gaminį kaip prisiminimą į namus. Tikro vaško žvakė pasitarnavo kaip Lietuvos ambasadorė pasauliui.“
Pasakotoja džiaugėsi, kad nebuvo nė vieno, atsisakiusio sukti žvakę ar pasipuošti bitės atvaizdu, nors saugumo dėl COVID-19 reikalavimai parodų miestelyje buvo itin griežti – po jį nuolat zujo robotai, perspėjantys apie netinkamai dėvimą kaukę ar nesilaikomą saugų atstumą. Ypač smalsu Lietuvos atstovams buvo, kaip į tokią atrakciją sureaguos patys arabai. Bet, anot D. Indrašienės, jau pirmą parodos dieną į paviljoną užsukus parandžomis apsimuturiavusioms musulmonėms tapo aišku, kad pataikyta tiesiai į dešimtuką – bendrai atliekamas darbas, betarpiškas bendravimas ne tik skleidžia žinią apie šalį, bet ir mažina įtampą bei sujungia bet kokios tautybės ar religijos žmones. Ir, kaip sakė muziejaus direktorė, visai nesvarbu, su kuo vaškinę žvakę bevyniotum – ar tai būtų Omano turtuolis, kuris nieko nežinojo apie Lietuvą, ar netyčia užklydęs romantikas indas, ar Prancūzijos diplomatinio korpuso atstovas, ar Dubajaus instagramo žvaigždė – visi sušyla ir pradeda domėtis šalimi, kurioje nepaprastai skaniai kvepia vaškinės žvakės.
„Reikia tiek nedaug – tikrumo, natūralumo ir galimybės pačiam prisiliesti prie savitos kultūros per edukaciją, – patikino D. Indrašienė ir paaiškino, jog kiekvienas kartu su Lietuvos delegacija vykęs nacionalinio ar regioninio parko atstovas pristatė savo amatą. – Drąsa būti savimi net ir pasaulinėje parodoje atveria duris į žmonių širdis.“ Pašnekovė itin dėkinga UAB „Bičių korys“, padovanojusiai visas žvakių sukimui reikalingas priemones.
Rimutės Rutkauskaitės ir Vytauto Ridiko nuotr.