Važiuojant nuo Užpalių Svėdasų link už Butiškių – Kėpių kaimas (Užpalių sen.). Senųjų vietinių gyventojų jame vos viena – Genovaitė Navikienė (Bružaitė). Ir nors moteriai ne taip lengva judėti, įsikibusi į vežimėlį, ji vis tiek traukia į visai netolimą mišką grybauti. „Ne taip grybus mėgstu, kaip grybauti. Traukia į mišką, ir gana!“ – juokėsi 84-erių nenustygstanti vietos gyventoja, kurią kaimynės pagalba „Utenos dienos“ žurnalistui teko išsikviesti iš Kušlių šilo.
Sudaužyti kopūstai ir galva
Namai, kuriuose dabar gyvena G. Navikienė, anksčiau priklausė jos mamos seseriai. Kai mirė šios vyras, ji išsikraustė pas dukrą į Uteną, o namus pardavė sesei. Pašnekovė gimė kiek toliau nuo kaimo, kaip ji sakė, pakrūmėj (sodyba dabar priklauso Meidams). Augo penkių vaikų šeimoje. Abu moters tėvai kilę iš Kėpių. Motina liko našlaitė trejų metų, kai tėvus į kapus nuvarė „kokios tai ligos“.
„Mamutė buva ir siuvėja, ir mezgėja, ir audėja“, – teigė moteris ir pridūrė, kad mama daugiausia ausdavo šeimai, rulonais pirkdavo šilkinius siūlus, siuvimo pas kažką trumpai mokėsi Tarvydžiuose (Užpalių sen.). Ji, Stanislava Bružienė (Velutytė), Užpalių bažnyčiai padovanojo trejus tautinius rūbus. Mirė eidama 97-uosius.
Pradinę mokyklą pas Masiulį G. Navikienė lankė Mikėnuose (Užpalių sen.). Kaip įprasta tiems laikams, viename kambaryje tilpo visi keturi skyriai. Susitvarkyti su net 42 mokiniais turėjo tik pradėjusi mokytojauti Aldona Dagytė. Kilusi iš Malaišių, ji gyveno pas Masiulius, o paskui ištekėjo už Mikėnų Stuko. Ta pati mokytoja mokė ir G. Navikienės vaikus Kėpiuose, o vėliau ir Kaimynuose (Užpalių sen.).
Anot kaimo senbuvės, anksčiau neklaužadas statydavo į kampą. Jos teigimu, nuolaidų mokytoja nedarė net šeimininko sūnums. Pašnekovė atsiminė, kad vienam jų, Aloyzui, kartą teko prieš klasę klūpėti ir pasidėjus ant taburetės sąsiuvinį užduotis spręsti.
Baigusi keturis skyrius, kalbinta moteris į Kišūnus (Užpalių sen.) ėjo laikyti egzaminų. Paskui lankė mokyklą Užpaliuose, tačiau jos nebaigė, nes šeštoje klasėje nutiko nelaimingas įvykis: „Kolūkia laikais mašinu, gruzoviku, važiavam Utenon. Tėvukai tadu, atsimenu, veže balaninėj, kaipseniau sakydavam, kapūstų. Ir aš važiavau kartu.Važiuojant iš Utenas, iš turgaus, mašina virta: vienų žmogų užmuše, vienam kojų sulauže, a mumis labai pritrenke. Tai man dabar labai skauda galvų. Skauda ir skauda. Ir aš nebėjau makyklan.“ Beje, balaninėmis – iš balanų (skiedų) pinamais krepšiais – G. Navikienė kolūkio fermoje su kitomis melžėjomis matuodavo šieną.
Nei kunigas, nei partizanas
1939 metais gimusi G. Navikienė atsimena gimtajame kieme buvus vokiečių kareivius, o daugiau nieko. Tik tėvai sakydavo, kad prie namų esanti duobė – karo laikų palikimas. Tokia duobė buvo ir prie naujųjų namų, o tėvų kaimynas Indrulionis sakė miške bevaikščiodamas radęs negiliai pakasto kareivio kapą – matėsi jo kariškas rūbas.
Pašnekovė buvo vaikas, kai vieną pavasario naktį į trobą įsiveržė skrebas su šunimi – išsigandę vaikai nubėgo ant krosnies. Pakėlė tėvą, vieni su smaigais aplink namus ieškojo bunkerio, išvertė šieną, kiti gulėjo pasaloje. Tėvas turėjo pažįstamą skrebą Užpaliuose ir pyko ant to, kodėl jo neįspėjęs. Turbūt šeimininkas ne veltui nerimavo – kažkokios slėptuvės prie kamino būta…
G. Navikienė pasakojo, kad jos tetos vyro brolis Jonas Mierkys mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš jos pasitraukė, sakydamas: „Geru kunigu yra sunku būti, o bet kokiu būti aš nenoriu.“ Kaip nemaža dalis jaunų vyrų tais laikais, jis greičiausiai vengė eiti į sovietų armiją, slapstėsi – namie, prie krosnies buvo iškasta nedidelė slėptuvė. Ginklo neturėjo. Kartą netikėtai užėjus skrebams, nebespėjo į slėptuvę, todėl užlipo ant krosnies, o jį pridengė ant pečiaus susėdusios moterys ir vaikai. Laimei, neieškojo, tai ir nerado. Kitą kartą jis buvo gretimuose Stadaliuose ir ėjo namo, į Kėpius. Per žiūronus jį pastebėjo skrebai. Turbūt ir buvęs klierikas pastebėjo juos, nes ėmė bėgti į mišką, bet buvo pašautas. Būtų gal ir pasprukęs, bet susekė „liaudies gynėjų“ šuo. Jo žūties vietoje buvo pastatytas medinis kryžius, kurį dar prieš kurį laiką grybaudama G. Navikienė matydavo. Žuvus J. Mierkiui, skrebai atnešė žuvusiojo kepurę į jo namus, vertė nelaimėlio seserį Stasią prisipažinti, kad tai – jos brolis, bet ši ir suimta gynėsi. Naktį vyrai paėmė žuvėlį ir palaidojo „ant Mikėnų kapų“. „Stojus šiems laikams“ (o gal kiek ir anksčiau) J. Mierkio brolis perlaidojo šį Užpalių kapinėse.
Bailių kruvinos puotos priverstinis dalyvis
G. Navikienė apgailestavo, kad vos prieš kelis mėnesius numirė seniausias Kėpių gyventojas – Martynas Rožė. Nors jau garbaus amžiaus (92 m.), žmogus buvo šviesios atminties. Pašnekovė sakė, kad kartą jai buvo kilęs noras skambinti į „Utenos dieną“ – išsikviesti žurnalistus senolio paklausinėti. Anot moters, kaimynas dar prieš porą metų atsimindavo rusiškas sovietų armijoje dainuotas dainas.
Beje, šių metų gegužės 20 d. Kušlių miške vyko paminklo, skirto žuvusiems partizanams, atidengimas. Į renginį, kuriame dalyvavo ir „Utenos dienos“ žurnalistai, buvo pakviestas ir M. Rožė. Dar kartą pateikiame senolio pasakojimą, spausdintą 40-ajame laikraščio numeryje: „Renginyje dalyvavo ir garbaus amžiaus liudininkas M. Rožė, kuris prisipažino, kad nors prabėgo daug laiko, „atmintyje patirta žaizda neužgijo“. Vyras, tada 22 metų jaunuolis, gyveno vienkiemyje, prie kelio, kai pas jį atbėgo žmogus su automatu, paklausė, ar turįs arklį. Išvedė iš tvarto, ir tas be balno nujojo. M. Rožė taip ir nesuprato, kas čia per vienas buvo: partizanas ar skrebas. Po kiek laiko prie ežero pasigirdo garsūs sprogimai, o po pusvalandžio jų kieme kas pėsti, kas važiuoti atsidangino skrebai. Su savimi iš kaimo buvo atsivarę du vyrus, liepė ir M. Rožei vilktis švarką ir eiti su jais. Atėjo iki bunkerio ir nurodė atsivarytiesiems, kur kasti, patys bijojo – atokiau sugulė su automatais ir laukė.
Atkasė žemes, laužtuvais pralaužė skylę, bet tylu – neaišku, gyvi ar mirę. Skrebai pasitarė, priėjo prie M. Rožės sugriebė už kalnieriaus, pritempė prie skylės, pasakę, kad ten „tavo draugai ir kaimynai tavęs nelies“, įstūmė į duobę. Akims kiek apsipratus su tamsa, vaikinas pamatė gulinčią moterį su brauningu rankoje. Visur tylu. Po keliolikos minučių į bunkerį ėmė lįsti skrebai, manė, kad šis tuščias, bet tolėliau rado tris sukritusius kruvinus vyrus. Liepė M. Rožei ištempti kūnus, bet šiam nesugebėjus, į bunkerį įleido vadeles ir žuvusiuosius ištraukė arkliu. Partizanus sukrovė į vežimą ir išvežė.
Kitą dieną atėjo jaunuolio, išsivarė į Užpalius, skrebonėn. Penkias ar šešias dienas tardė, o galų gale paklausė: „Kur aisi: ar unt tėvų Sibiran (tėvas penkerius metus kalėjo lagery – aut. past.), arkariuomenėn (turėjo neterminuotą šaukimą į armiją – aut. past.)?“ M. Rožė pasirinko kariuomenę, džiaugėsi, kad nemušė, nedaužė.“
Skambantis šienapjūtės dangus
„Buva kryžiusir jį ruskiai nuverte. Čia taks Užpaliuos gyvena Repšiukas. Nu tai sakydava, kad anas tų kryžių nuverte. Paskui jam kojas abi nupjove – kokia liga buva…“ – pasakojo kaimo senbuvė. Anot jos, senasis kryžius stovėjęs naujojo vietoje, o šį atstatė Adas Žilys, pašnekovės pusseserės sūnus.
Kaip ir kiekvienas kaimas, Kėpiai turėjo savo kapines. Pašnekovei jos teta Ona Bružaitė sakė, kad jos buvusios važiuojant link Svėdasų, Svėdasų–Užpalių kelio kairėje pusėje, Kušlių miško pradžioje.
Anot G. Navikienės, majavon kaimas rinkdavosi pas Barborą Mierkienę, pašnekovės (ji dabar čia ir pati gyvena) mamos tetą. Kartais žmonės sueidavo ir pas Bružus, tėvus. „Oi, būdava linksma! Pa majavas – Kėpiuos buva daug daininykų – išėjį kaip dainuoja, oi!.. Unksčiau buva linksmiau neidabar! Kad ir kolūkiai buva, nu tai, būdava, rytą unksti vyrai išeina šiena pjaut.Dainuoja, daininykų buva. Tadu aina moterysiškapstyttųpradalgių – ir vėl dainas! Nu linksmai, kad ir sunkūs laikai buva, bet kažkaip kiteip kiteip…“ – prisiminė senus laikus Kėpių gyventoja.
Anot G. Navikienės, Bružai vykdavo į atlaidus Užpaliuose ir Svėdasuose. Vaikystėje su tėvais dardėdavo arkliu, o kai paaugo, mindavo dviračiu. Į Vyžuonas ir Sudeikius važiuodavo taip pat dviračiu, o kartą žmones į atlaidus Sudeikiuose sunkvežimiu vežė ir „Gegužės 1-osios“ kolūkis.
